Zenekos nuotrauka

Gamtos vertę  ir svarbą žmogui pervertinti išties sunku. Tačiau kodėl, net ir tai suprasdami, mieliau norime ja pasinaudoti, palenkti savo interesams ir įgeidžiams, o ne patys darniai prisitaikyti, įsiklausyti į jos poreikius. Norime tapti tais, kurie diktuoja taisykles, bet visai nenorime patys jų laikytis.

Apie situaciją saugomose teritorijose, aktualius klausimus ir iškylančias problemas bei žmonių kūrybiškumo stoką mėginant sugyventi su gamta „Bernardinai.lt“ kalbasi su Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vadove Rūta Baškyte.

Žvelgiant iš šalies atrodo, kad anksčiau saugomoms teritorijoms ir jomis susijusioms problemoms tiek viešojoje erdvėje, tiek politinėje darbotvarkėje buvo skiriamas gerokai didesnis dėmesys. Ar teisingas toks įspūdis?

Sutinku, toks įspūdis gali susidaryti. Tačiau pažvelgus įdėmiau, matyti, kad padidėjęs dėmesys saugomoms teritorijoms buvo susijęs su tam tikrais skandalais ar karštomis naujienomis. Pati problematika ar kasdieniai mūsų darbo niuansai spaudai nėra įdomūs, priešingai nei nelegalios statybos ar panašūs klausimai, ypač tuomet, kai tai susiję su politikais ar valstybės pareigūnais. Padidėjęs dėmesys taip pat buvo glaudžiai susijęs su situacija Kuršių nerijoje ir teisminėmis bylomis. Jų nagrinėjimas, tai bene pirmieji atvejai, kai buvo pradėtas ginti viešasis interesas. Tuo metu tai buvo absoliučiai naujas reiškinys. Deja, kad ir kaip klostytųsi įvykiai, ta pati tema, ta pati informacija žurnalistams ilgainiui tampa neįdomi.

Kalbant apie dabartinę situaciją, politikų dėmesio tikrai nestokojame. Tačiau visa tai nepersikelia į viešąją erdvę. Jei pasižiūrėtume į tai, kas vyksta Seime, atkreiptume dėmesį į naują saugomų teritorijų įstatymo redakcijos rengimą - visi svarbūs procesai vyksta nepastebimai ir, manau, į viešumą ims kilti tik tada, kai jau bus priimti konkretūs sprendimai.

Tuo tarpu kalbėti apie teigiamus reiškinius ir pokyčius vis dar nėra populiaru. Nedaug ką sudomina informacija apie tai, kad saugomosiose teritorijose įrengta naujų lauko informacinių sistemų, lankytojų centrų ir pan. Tiesa, pozityvaus susidomėjimo daugėja, ir mes tuo labai džiaugiamės.

Ne paslaptis, kad turite priešininkų ir esate puolami. Kuo toks puolimas pagrįstas, ir ar būtų galima jį vadinti racionaliu?

Veikiau sakyčiau, kad turime oponentų, kuriems nėra priimtini mūsų darbo metodai ar tikslai. Esu įsitikinusi, niekada negalima sakyti, jog yra taip ir ne kitaip, kad mes viską darome idealiai, o kažkas prie mūsų darbo nepagrįstai kabinėjasi.

Kalbant apie puolimą, mano nuomone, jis yra susijęs su tam tikrų sudėtingų ir painių situacijų išryškinimu, iškėlimu į viešumą. Kad ir savavališkų statybų pavyzdys. Dalis jų atsirado be leidimų, dalis – su leidimais, kurie buvo išduoti neteisėtai. Akivaizdu, kad įgijom labai didelį oponentų būrį, jų vienoje byloje dalyvauja ne vienas.

Kitas dalykas, kad mes iš visų reikalaujam vienodai laikytis teisės aktų. Nesvarbu, ar tai politikas, ar Seimo narys, ar tiesiog „paprastas“ žmogus, gyvenantis saugomoje teritorijoje. Mūsų valstybėje nuo seno įprasta manyti, esą jei žmogus eina aukštas pareigas, jis turi daugiau įtakos, taigi jam lengviau pasiekti savo tikslus. Per šias nesibaigiančias ir sudėtingas istorijas pasiekėme, kad situacija imtų taisytis. Iš pradžių nagrinėjant bylas buvo matyti, kad net prokurorai ar advokatai neturėjo pakankamai reikiamų žinių ir patirties, tačiau reikalai pajudėjo, šios institucijos atsigręžė į visuomenę. Per šį laikotarpį visiškai pasikeitė ir mūsų teritorijų planavimo ir statybos inspekcija. Anksčiau ji domėjosi tik savavališkomis statybomis saugomose teritorijose, o dabar jau atsigręžta į visos Lietuvos teritoriją. Akivaizdu, kad tai ne visiems patinka.

Dalis oponentų, tų, kurie nesigilina į reikalo esmę, yra prigąsdinti kitų. Dažnai be jokio pagrindo. Tokių nepagrįstų žmonių bauginimo atvejų pasitaiko tikrai daug. Ypač gerai tai atsiskleidė steigiant Daugų regioninį arba Suvalkijos nacionalinio parką. Kai kalbamės su žmonėmis ir jų klausiame, kodėl nesutinkate, kad būtų įsteigtas parkas, jie sako bijantys, jog, pavyzdžiui, negalės serbentų auginti. Tačiau tai nieko bendra neturi su realybe!

Išgirstam ir kitokių argumentų. Štai žmogus sako, jo žemė prieinanti prie vandens telkinio ir jis bijąs, kad įsteigus parką negalės ten kažko pasistatyti. Bet juk jis to ir taip negali daryti, ar tai būtų parko, ar ne parko teritorija. Kitaip tariant, jei statiniai per arti vandens telkinių ar pažeidžia kitas nuostatas, jie yra neteisėti. O tada žmogus šypsosi ir sako tau, kad, na, jei paprasta teritorija būtų, tai vis tiek kaip nors susitvarkytų, gal nepastebėtų niekas, o štai kai valstybinis parkas bus, tai ir priežiūra akylesnė.

Kai kada oponentai atvirai sako, jog mūsų darbuotojai dirba puikiai, netgi pernelyg gerai,  kad to visai nereikia. Visada džiaugiamės tokiais pasakymais, nors tikrai nemanau, jog mes dirbame idealiai, kad įstatymų ir institucinė bazė puikiai funkcionuoja. Tačiau esu įsitikinusi vienu: kuo viskas daroma aiškiau ir skaidriau, tuo sunkiau tampa tenkinti asmeninius interesus. Suprantama, kad kai kam to teisingumo ar skaidrumo tiesiog nereikia.

Su tuo susijusiu ir dar viena problema. Esu pastebėjusi, jog kitų institucijų darbuotojai neretai pereina į kitą kraštutinumą, perlenkia lazdą ir iš baimės, kad ką nors ne visai ar negerai padarys, stabdo jau prasidėjusius procesus, savotiškai juos sabotuoja.

Kita vertus, yra viena objektyvi priežastis, kuri sukuria prielaidas kritikai ir nepasitenkinimui. Tai žemės reforma. Jau prieš dešimt metų buvo aišku, kad susidursime su problemomis, kai buvo leista perkelti žemę. Tačiau ne pati perkėlimo galimybė yra didžioji problema. Svarbiausia, jog nebuvo tinkamai atsižvelgta į vietinių gyventojų poreikius, kad kažkam pavyko pirmumo teise persikelti žemę, o štai kitiems, ten nuo senų laikų gyvenantiems, vis dar nepavyksta susitvarkyti.

Tiesa, kad VSTT nefunkcionuoja vakuume. Jums tenka dirbti kartu su įvairiomis kitomis institucjomis, derinti savo veiksmus, kompleksiškai spręsti problemas. Ar tarpinstitucinio bendradarbiavimo lygmeniu viskas vyksta sklandžiai, ar pavyksta susitarti?

Esu pastebėjusi, kad Lietuvoje institucijoms vis dar labai sunku dirbti kartu. Tiksliau – mes nemokame dirbti kartu. Įsivaizduojama, kad kiekviena institucija atsakinga už savo sritį ir joje dirba. Nenorima matyti, kad ta sritis „persidengia“ su kitų institucijų veiklos sritimis, kad problemos yra kompleksinės, tad reikia ir kompleksinių sprendimų.

Ši situacija ypač akivaizdi VSTT veikloje. Ne kartą susidūrėme su požiūriu, kad jei jau įsteigėme direkciją,  turime rūpintis viskuo, kas vyksta saugomoje teritorijoje, už viską atsakyti. Bet juk direkcijos įsteigimas nepanaikina kitų vietos ar aukštesnio lygmens institucijų įsipareigojimų ir atsakomybės. Pavyzdžiui, kalbant apie šiukšlių surinkimą. Kaip žinome, tuo rūpinasi savivaldybės, tačiau kai saugomoje teritorijoje jos neatlieka savo darbo, visi bado rodo pirštais į direkciją, kaltina ją, esą neatliekame savo pareigų.

Mes savo ruožtu puikiai suprantame: jei nedirbsime kartu, tai tikrai nieko nepadarysime arba mažai ką padarysime, arba padarysime ne taip, kaip reikėtų. Būtent todėl visaip mėginame atkreipti dėmesį į darbo broką, teisinius absurdus, kurie sukelia absoliučiai nereikalingų problemų, kurias gali išspręsti tik tarpusavyje geranoriškai bendradarbiaujančios institucijos.

Kita svarbi tarpinstitucinio bendradarbiavimo sritis – kultūros paveldo objektai. Šiuo atveju mes neturime jokių įgaliojimų, tie objektai – paveldo specialistų darbo baras, tačiau mes neretai turime prisiimti atskomybę, jei prisireikia spręsti su kultūros paveldu susijusias problemas. Taip pat neretai jaučiame, kad šioje srityje dirbantys kolegos perlenkia lazdą, užuot sprendę klausimus, viską tik dar labiau komplikuoja.

Kitaip tariant, susiklosto paradoksali situacija, kai už viską, kas padaroma saugomoje teritorijoje, tenka atsakyti tarnybai bei jai priklausančioms institucijoms. Kitos institucijos bijodamos prisiimti atsakomybę, o gal bandydamos apsidrausti, siunčia žmones į parko direkciją, kad čia jiems paaiškintų, ką galima ir ko negalima daryti. Tačiau tam nėra jokios būtinybės, juk tuos pačius teisės aktus turi taikyti visi. Taip nejučia mes tampame kažkokia galutine instancija, kuri sprendžia, leidžia arba neleidžia.

Ar Jums teko girdėti, kad su panašiu spaudimu susidurtų tokios tarnybos kitose šalyse. Tiek posovietinėse, tiek ir Vakarų šalyse?

Tokių problemų, su kuriomis tvarkomės čia, Didžiojoje Britanijoje, Vokietjoje, Prancūzijoje jau  neiškyla. Tačiau jiems taip pat teko nueiti ilgą kelią. Tuo tarpu kitų posovietinių šalių problemos panašios į mūsiškes. Žmonės čia pirmiausia galvoja, ką gi pasiimti sau, menkai mąstydami apie tai, kaip kurti bendrąjį gėrį. Vyrauja įsivaizdavimas, kad tai, ką aš dabar paimsiu, tą ir turėsiu, nes paskui visi viską išsidalins ir imti nebebus ko. Čia panašiai kaip su augančiu vaiku, kuris visų pirma išmoksta atskirti, kas priklauso jam, ir tik paskui įsisąmonina, kad yra dar kažkas ir mūsų.

Štai dažnai sakoma, jog mes neleidžiame atkurti buvusių sodybų. Tokiais atvejais sunku ką nors vienareikšmiškai atsakyti, nes situacijų būna skirtingų. Kai kur jas atkurti galima, kai kur ne. Be to, neretai pateikiamas argumentas, esą žmonės važiuos ten ir gyvens. Aš tikrai linkusi tuo abejoti. Gali būti, kad važiuos poilsiauti, bet gyventi – vargu. Kita vertus, jei galima ir noro yra – prašom, mums tikrai negaila. Mes kartojame viena – keblios situacijos turi būti nagrinėjamos individualiai, tačiau visos jos turi remtis skaidriu ir aiškiu teisiniu pagrindu, kad niekam nekiltų jokių klausimų, kodėl vienam sodybą atsikurti galima, o štai kitam – ne.

Pozityvių pokyčių tikrai yra. Anksčiau vyravo toks supratimas: jei man patiko kažkuris žemės sklypas ir aš jį įsigijau, tai reiškia, kad dabar jame galėsiu daryti, ką panorėjęs. Tačiau taip nėra. Visų pirma būtina išsiaiškinti, ką tame sklype leidžiama daryti, o ko negalima, ir tik tada mąstyti, ką gi ten būtų galima nuveikti. Džiugu, kad kuo toliau, tuo dažniau įsigydami žemę žmonės klausia, ką gi jie ten galės veikti, kokia veikla neprieštaraus įstatymams. Labai dėl to džiaugiamės.

Šiame kontekste labai dažnai naudojamas privačios nuosavybės šventumo ir neliečiamybės argumentas. Puikiai suprantu, kad žmogus gali ir turi disponuoti savo nuosavybe, tačiau nemanau, kad suteikią jam teisę nepaklusti įstatymams, kad jis gali nepaisyti apribojimų. Nė vienas iš mūsų  nesukūrė nei žemės, nei miško, nei upių, todėl kraštutinis reikalavimas privačią nuosavybę laikyti šventa iš esmės nėra teisingas. Norėčiau, kad apie tai būtų pagalvojama dažniau, užuot aklai ir kategoriškai kartojant: mano, mano, mano...

Kaip vertintumėte tarnybos santykius su žmonėmis, gyvenančiais saugomose teritorijose? Viešojoje erdvėje neretai galima išgirsti, neva jie yra nepatenkinti apribojimais, režimas jiems atrodo pernelyg griežtas, o už aplinkosaugą atsakingi pareigūnai regis gamtą saugo ir gina ne nuo tų, nuo kurių turėtų. Ar tokia nuomonė pagrįsta, ar neįžvelgiate čia tam tikros manipuliacijos elemento?

Taip, manipuliavimo viešąja nuomone šiuo klausimu tikrai daug. Sakau taip, nes važinėdama po Lietuvą ir tiesiogiai bendraudama su saugomose teritorijose gyvenančiais žmonėmis matau, jog tų problemų, kurias eskaluoja žiniasklaida, nėra.

Kita vertus, visada pabrėžiu, kad ne direkcijos ir ne tarnyba yra tie, kurie kažką leidžia ar kažko neleidžia. Tai teisės aktai numato, kas ir kaip turi būti, o mes siekiame užtikrinti, kad tai būtų įgyvendinama. Nesame akli, matome, jog teisės aktuose yra spragų, matome, kad tam tikrų situacijų jie nereglamentuoja ar reglamentuoja nepakankamai, netiksliai, todėl esame suinteresuoti juos tobulinti. Mes tik giname gyvosios gamtos interesą. Juk gamta pati neapsigins, jai turi kažkas atstovauti. Ir kai kas nors sako, kad mes neginame žmonių interesų, iš dalies reikėtų su tuo sutikti. Mūsų misija – ginti gamtos interesą.

Tai skamba išties reikšmingai ir patraukliai, bet tokiu atveju žmonės neretai galvoja, kad štai ginti gamtos interesą – tai saugoti gamtą nuo žmonių, tarp jų ir tų, kurie tos saugomos gamtos apsuptyje gyvena ar dirba. Tas gamtos saugojimas jiems atrodo tarsi išorinis, ne jų interesas, virstantis paprasčiausiai apribojimais.

Ko gero, reikia pasakyti, kad aukščiausias siekinys yra abiejų interesų – žmonių ir gamtos – suderinimas. Tačiau jis negali vykti gamtos sąskaita. Mes taip pat turime prisitaikyti, suprasti, kodėl ir kam saugom. Ir kad saugom ne nuo žmonių, bet nuo perdėto jų egoizmo. Žmogus gamtai reikalingas taip pat, kaip ir gamta žmogui. Tai turi būti įsisąmoninta, suvokta kaip vertybė, kurią reikia branginti, o ne kaip kažkas, ką būtų gerai nusavinti ir suvartoti.

Tokių situacijų, kai neįmanoma suderinti gamtos, žmonių, kultūros paveldo interesų, yra labai nedaug. Reikia tik noro ir fantazijos. Negalima, o ir nėra reikalo vieną veiklos modelį taikyti visur. Pavyzdžiui, imikime taip išpopuliarėjusius SPA ar vandens pramogų parkus. Savaime tai tikrai nieko blogo, bet yra vietų, kur tokia veikla negalima. Tokiais atvejais reikia ne piktintis apribojimu, bet mąstyti, ką gi čia būtų galima sukurti unikalaus, išskirtinio, kas lygiai taip pat trauktų žmones.  Saugomose teritorijose yra labai daug tokių neišnaudotų galimybių. Kai veikla sutapatinama išimtinai su statybomis, kyla daugybė nesusipratimų. Veiklų gali būti pačių įvairiausių ir tikrai pelningų, bet kartu neturinčių nieko bendro su statybomis ten, kur jos draudžiamos. Tiesiog žmonės dėl kažin kokių priežasčių nežiūri plačiau, nepamąsto, kad apribojimas tam tikra prasme tėra galimybė sugalvoti kažką visiškai naujo. Jei negalima įrengti vienos rūšies pažintinio tako, tai veikiausiai bus galima įrengti kitokį ir pan. Jei Nidoje negalima statyti vandens pramogų parko ar SPA komplekso, tai nereiškia, kad nuvertėja tos vietos gamtinės savybės, kurios dabar jau tiesiogiai pristatomos kaip pats tikriausias SPA po atviru dangumi vien dėl savo unikalios gamtos.

Užsiminėte apie Kuršių neriją. Ši teritorija visada buvo savotiškas „karštasis taškas“, jai, kalbant apie saugomas teritorijas, skiriama itin daug dėmesio, o ne taip seniai ji to dėmesio nusipelnė ir iš UNESCO ekspertų. Žinoma, kad buvo pateikti tam tikri siūlymai, rekomendacijos, tikėtasi, kad reikalai pajudės. Kaip iš tiesų dabar klostosi reikalai Kuršių nerijoje?

Viena iš pagrindinių UNESCO ekspertų rekomendacijų kaip tik ir buvo siūlymas institucijoms glaudžiau bendradarbiauti, išmokti bendrauti. Žinoma, buvo ir konkretesnių pasiūlymų, tačiau visuose juose galima išskaityti tą patį leitmotyvą – būtina išmokti susikalbėti, išgirsti vieniems kitus ir ieškoti sprendimų, o ne bandyti vieniems kitus perkalbėti ar įtikinti savaip. Ar pavyks tai pasiekti – laiko klausimas. Tačiau kalbėti apie pažangą tikrai galime. Susėdę peržiūrėjom visus diskutuotinus ar konfliktinius atvejus, bene daugiausia dėmesio skirdami vadinamajam vandens pramogų parkui, kurio vaizdas, panašu, bus esmingai pakoreguotas. Tikėtina, jog bus apsistota ties natūralaus jūrinės terapijos centro įkūrimu. Savivaldybė prie to gerokai prisidėjo, atliko studiją, ištyrinėjo marių šlyną – visiškai unikalų tik Kuršių nerijoje esantį darinį.

Taigi judame į priekį, pavyko susitarti ir dėl ribų plano. Dar turime užbaigti tvarkymo plano tvirtinimą. Tai veikiausiai nebus labai paprasta, nes reikės grįžti ir prie teisminių atvejų, liečiančių nelegalias statybas. Laikomės nuostatos: jei teismas nusprendė, kad ten negali būti statinių, kad jie pastatyti pažeidžiant įstatymus, tai jų ten turi ir nelikti. Tenka girdėti, kad egzistuoja toks įsivaizdavimas, jog kažką gal pavyks įteisinti, kad nebūtinai reikės nugriauti ir pan. Taip tikrai nebus, nes tokiu atveju teismo sprendimai ir visi bylinėjimaisi būtų beprasmiai.

Tačiau vilties turiu, nes, kaip minėjau, kalbėjimo ir susiklabėjimo dabar – gerokai daugiau. Net ir tie patys oponentai, Privačių miškų savininkų asociacijos atstovai, ar gerbiamas Rimas Klimas ir kiti po kiek laiko patys sutiko, kad mūsų siekiai sutampa. Taip atsiranda dialogas. Be to, visi supranta, jog naujo gero Saugomų teritorijų įstatymo nebus, jeigu nesusikalbėsime. Mes savo ruožtu nuolat tarsi balansuojam ant savotiško lyno, geranoriškai mėgindami suderinti radikaliausius interesus. Iš vienos pusės egzistuoja kraštutinis reikalavimas viską akylai saugoti, viską paaukoti dėl gamtos intereso. Iš kitos pusės egzistuoja reikalavimas neatšaukiamą pirmenybę suteikti privačiai nuosavybei ir niekaip neriboti jos savininkų norų ir interesų. Tad mums tenka tikrai nelengva užduotis suderinti šių abiejų pusių interesus, ieškoti darnos, pusiausvyros ir susikalbėjimo.

Ne kartą užsiminėte apie nelegalių statinių problemą. Kokia Jūsų vizija šiuo klausimu, nes čia taip pat egzistuoja skirtingos pozicijos? Vieni baiminasi, kad bus įteisinta pernelyg lengvai, kiti tuo tarpu skeptiškai vertina norą griauti nelegaliai pastatytus statinius.

Visada sakiau, kad svarbiausia suvokti, jog reikia statyti taip, kad nereikėtų griauti. Žinau, kad visai išgyvendinti savavališkų statybų be labiausiai akis draskančių pastatų nugriovimo nė viena šalis nesugebėjo. Tarkime, italai šį procesą suvaldyti pajėgė tik tada, kai pradėjo griauti ir didžiausius bei prabangiausius savavališkai pastatytus pastatus pajūryje ir kitose teritorijose. Manau, kad tokių pamokų Lietuvoje tikrai reikia. Nes kol egzistuoja nuostata, kad nors statybos neteisėtos, jas vis tiek įmanoma kaip nors „susitvarkyti“, nieko gero nebus. Jei įstatymas ir kiti dokumentai aiškiai numato, jog statybos negalimos, tai ir neturi kilti minčių, kad įstatymą galima kažkokiu būdu apeiti. Jei staiga būtų sugalvota, kad tokius statinius galima įteisinti, tai sugriautų žmonių tikėjimą teisingumu. Šioje srityje bent minimalios tvarkos link buvo judama labai ilgai, ir visa tai nubraukti būtų visiškai neteisinga žmonių, kurie pakluso įstatymui, atžvilgiu.

Kita vertus, nedera perlenkti lazdos. Man sunku suprasti reikalavimą nugriauti pastatą, pasakant, kad po to čia ir vėl bus galima statytis iš naujo. Arba kai įklimpstama į ginčus dėl smulkmenų, kai šalia egzistuoja didžiuliai akis badantys pažeidimai. Kaskart, kai pametama esmė ir imama žiūrėti taškelių ir kablelių, sukuriama daug sudėtingų ir, mano galva, nereikalingų keblumų, kurių sprendimui skiriamos jėgos dažnai yra neproporcingos.

Nuolat tarsi balansuojate ant lyno, mėgindami suderinti tokius skirtingus ir net savo esme priešingus interesus. Kaip vertinate argumentą, kurį naudoja beatodairiški privačios nuosavybės ir veiklos gynėjai, kad saugomų teritorijų Lietuvoje apskritai per daug. Kokia kitų šalių praktika ir kokiais kriterijais remiantis saugomos teritorijos apskritai steigiamos?

Labai sunku atsakyti vienareikšmiškai, nes kriterijai iš tiesų yra labai skirtingi, ypač jei lygintume su kitų šalių praktika ir patirtimi. Natūralu, kad jei paimtume kalnus arba jūrines teritorijas, tai saugomos teritorijos ten užima didžiulius, kartais milžiniškus plotus. Tačiau jei bandytume ieškoti kažkokio objektyvesnio dydžio, tai galima remtis „Pasaulio išsaugojimo sąjungos“ ekspertų dar  1992 m. parengtais dokumentais, kuriuose nurodoma, kad Žemės rutulyje turėtų būti ne mažiau kaip 10 –15 proc. saugomų teritorijų. Lietuvoje saugomos teritorijos užima 15,6 proc. teritorijos. Tai yra Europos vidurkis. Tuo tarpu Vokietijoje saugomos teritorijos yra labai didelės ir užima 50 proc. šalies ploto. Žinoma, nėra labai teisinga lyginti skirtingų šalių saugomas teritorijas, nes jose gana smarkiai gali skirtis apsaugos režimas, galioti skirtingos taisyklės, kurias kiekviena šalis nusistato pati.

Čia svarbus ir dar vienas momentas, liečiantis taisyklių saugomose teritorijose laikymąsi. Visada žaviuosi užsienio šalyse vieningai pagal taisykles besitvarkančius žmones. Netgi tie, kurie gyvena ne saugomose teritorijose, jaučia poreikį išlaikyti seną architektūrinį stilių, per ilgus laikus nusistovėjusį vienos ar kitos teritorijos savitumą ir išskirtinumą. Siekti tokios darnos visos Lietuvos mastu taip pat būtų prasminga. Jei norim plėtoti turizmą, būti įdomūs, saviti, kitokie, turėtume gaivinti, tęsti ir puoselėti tai, kas jau yra, o ne aklai kopijuoti ar nepamatuotai demonstruoti savo individualybę. Kam gi čia bus įdomu, jei bus taip, kaip visur kitur? Ir architektai vis dažniau prabyla apie Lietuvoje vyraujantį architektūrinį chaosą. Rengdamiesi drabužius visada pagalvojam, kas su kuo geriau dera, gražiau atrodo, tuo tarpu kalbėdami apie aplinką, savo namus, šį dermės kriterijų visai pamirštam.

Pastebėjau, kad žmonės, kurie nuo seno gyvena teritorijose, kurios nutarta paskelbti saugomomis, turi daug mažiau problemų nei naujakuriai. Kartais jie net nežino, kad teritorija yra saugoma, bet puikiai jaučia, kaip dera toje aplinkoje gyventi ir elgtis, jie tarsi instinktyviai supranta, kaip sugyventi su aplinka ir su gamta jos neniokojant ir nepajungiant savo poreikiams. Tuo tarpu naujakuriai, neturintys sugyvenimo patirties, apribojimus priima labai sunkiai, mato juose tik suvaržymus ir neįžvelgia galimybių. Mėginimas miesto kultūrą ir miesto gyvenimo būdą lyg niekur nieko eksportuoti į kaimą yra pražūtingas ir pačiam žmogui. Tarsi ir suvokiama, nujaučiama, kad gamta yra vertybė, todėl ieškoma jos prieglobsčio, bet ten atsidūrus visa tai pamirštama ir toliau tęsiamas toks pat gyvenimo būdas. Man natūraliai kyla klausimas: kam apskritai tada reikėjo čia važiuoti? 

Kita vertus, reikia nepamiršti, kad Lietuvoje saugomomis teritorijomis yra įvardijami ne tik rezervatai, draustinai ir valstybiniai parkai, bet ir apsaugos zonos. Apribojimai nėra šiaip sau. Jie arba saugo žmogų nuo konkrečioje vietoje vykdomos nepalankios ar jam pavojingos veiklos – tai apsaugos zonos aplink gamyklas, kelius, geležinkelius, dujotiekius ar naftotiekius ir pan. – arba gamtą, jos vertingus objektus nuo neigiamos žmogaus veiklos. Lietuvoje didžiąją dalį teritorijų sudaro tos, kurios skirtos apsaugoti žmogų, jo gerovę. Žinoma, abiejų rūšių zonos neretai persidengia, tačiau žmonės dažnai nepagalvoja, kad tam tikri draudimai yra jų pačių labui. Juk vargu ar kas nors norėtų turėti namus prie sąvartyno, prie kokios nors taršios gamyklos, ar kito panašaus objekto. Valstybinių parkų bei kitų saugomų teritorijų buvimas yra garantas, kad ten tokių objektų ir neatsiras.

Rengiami miškų įstatymo pakeitimai. Kaip jie galėtų atsiliepti valstybiniams miškams ir tiems miškams, kurie įeina į saugomas teritorijas?

Bijau, kad  ne visai gerai. Ypač atsižvelgiant į numatomus pakeitimus, liečiančius statybas ir buvusių sodybų atkūrimą. Grįžtu prie anksčiau išsakytos minties, kad daiktus reikia vadinti tikraisiais vardais. Nors kai kam ir labai norėtųsi, bet nedera namo vadinti mišku. O nuostata, kad 20-ies arų miško sklype būtų galima leisti statybas, jei žmogus neturi žemės ūkio naudmenų, tai vartų atvėrimas įvairiausioms spekuliacijoms, kurių paskui bus neįmanoma sukontroliuoti. Tie, kurie sako, kad tokios statybos turėtų būti leidžiamos, argumentuoja, kad taip būtų užstatyta tik 300 ha miško. Natūraliai kyla klausimas: tai daug ar mažai? O gal vertėtų tiesiog paaukoti tokią miško teritoriją ir leisti joje statytis tiems norintiesiems. Bet panašu, kad vis dėlto siekiama sudaryti galimybę tokių paskirų sodybų pribarstyti valstybiniuose miškuose visai nesuvokiant, kaip tai nenaudinga ir neatsižvelgiant į tai, kad sodyba negali egzistuoti vakuume. Jai reikalingi keliai privažiuoti, reikalinga infrastruktūra ir komunikacijos. O atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje žemėvalda tokia smulkiasklypė, tai tampa dar vienu užprogramuotu konfliktų ir nesusipratimų židiniu.

Reikia turėti omenyje dar ir natūralių ekosistemų fragmentaciją, kuri yra visų didžiausių civilizuotų šalių problema. Aš nuoširdžiai nesuprantu, kodėl mes turime pakartoti visas kitų šalių klaidas, kad įsitikintume, kad taip elgtis nevertėjo? Juk patys tie, kurie jas jau padarė sako, jog nepasiteisino, nevertėjo ir nereikėjo daryti vienų ar kitų dalykų. Žala akivaizdi ir matoma, o pasimokyti tikrai galima.

Viename interviu esate sakiusi, kad mes turime grąžinti skolą gamtai. Ką turėjote omenyje?

Labai ilgą laiką, kad ir sovietmečiu, mes gamta tik naudojomės. Nors buvo deklaruojama ir dokumentuose įrašyta, kad gamta būtina naudotis racionaliai, saugoti ją ir tausoti, realiai taip nebuvo. Mes tiesiog turime suvokti, įsisąmoninti, jog gamta yra mūsų namai, ir mes turime išmokti juose tinkamai elgtis. Na, o jei žiūrėtume visos Žemės mastu, akivaizdu, kad žmogus ją nustekeno ir išeikvojo. Įvairios pastaruoju metu pasitaikančios stichinės nelaimės – išderintų gamtos ekosistemų grąža. Žemė nebegali pati susitvarkyti, ir tai ne jos, o mūsų kaltė.

Kalbėjosi Zigmas Vitkus ir Lina Valantiejūtė