Trumpai papasakokite apie save. Kas esate, kur gyvenate?..

Pirmiausia turbūt esu svajotoja, paskui dailininkė, dar mama ir truputį rašytoja. Kodėl tokia tvarka surašiau, kas esu? Svajotoja – nes nesvarbu, ką veikčiau, dalis mano galvos visada užimta svajonėmis. Dailininkė – nes tai tiesioginis mano darbas, kurį dirbu gana seniai. Mama – nes auginu nuostabų penkerių su puse metų sūnų Karolį, kuris yra pagrindinis mano piešinių vertintojas, kritikas ir įkvėpėjas. Na, o rašymui lieka mažiausia laiko. Ak taip, dar esu labai didelė gyvūnų mylėtoja – turime du keturkojus šeimos narius. Gyvenu aš Šiaurės Lietuvoje, Šiaulių pašonėje.

Kuo norėjote būti užaugusi? Ar išsipildė norai?

Užaugusi norėjau būti mokytoja ir siuvėja. Dar veterinare. Bet labiausiai norėjau kurti animacinius filmus. Tačiau pamačiusi, kiek daug vienodų piešinių reikia nupiešti, kad sukurtum vieną minutę filmo, supratau, kad tai – tikrai ne man. Bet vis tiek manau, kad mano svajonė išsipildė, nors vaikystėje net neturėjau tokios minties, kad galima iliustruoti vaikiškas knygas. Dabar aš piešiu, kaip vadinu savo darbą – „animacinius filmus iš vieno kadro“: juk jei nors truputį pasistengi ir gerai įsižiūri į piešinį, jame viskas atgyja ir ima judėti, krutėti.

Turbūt galėčiau pasakyti, kad mano svajonės pildosi. Arba jaučiu, kad kada nors būtinai išsipildys.

Kaip pradėjote piešti? Ką dažniausiai piešdavote, kai buvote maža?

Kaip pradėjau piešti, tikrai nepamenu, reikės paklausti savo mamos. Bet ankstyviausias mano atsiminimas, kaip piešiu, toks: sėdžiu ant grindų, pakeliu kilimo kampą, kažką labai greitai nupiešiu ant grindų ir vėl uždengiu kilimu. Ir širdyje pasidaro taip gera gera...  Ką piešiau? Labiausiai mėgau kopijuoti visokius animacinius personažus.

Ar ilgai piešiate vieną iliustraciją – tokią kaip knygelėje „Kakė Makė“?

Jei iliustracijoje daug detalių, galiu užtrukti ir tris keturias dienas. Jei viskas einasi lyg sviestu patepta, užtrunku trumpiau.

Ką labiausiai mėgstate veikti, kai nepiešiate?

Kai nepiešiu, ir buities darbai sau ramiai tūno ir nelenda į akis, labiausiai mėgstu vaikštinėti kokiame parke su šunimi.

Ar turite mėgstamiausią vaikišką knygą, kokia ji?

Turiu. Vytautės Žilinskaitės „Kelionė į Tandadriką“. Tai knyga, kurios tekstas ir iliustracijos (tai buvo pirmasis leidimas, kurį iliustravo Stasys Eidrigevičius, o dabar yra dar kitas) tikriausiai padėjo man tapti tuo, kas esu dabar. Norėčiau šiems dviem žmonėms, jei juos kada sutiksiu, padėkoti ir paspausti ranką.

Iliustravote kelias Gendručio Morkūno knygeles – „Grįžimo istoriją“ ir „Velniškai karštas atostogas“. Ar pati esate pakliuvusi į panašias situacijas, kaip jų veikėjai?

Esu laiminga, kad neteko atsidurti tokiose situacijose. Nenorėčiau nei dingti dvylikai metų, nei patekti į kaimą, kuriame vyksta šiurpūs dalykėliai. Tiesa, vaikystėje mėgdavome gąsdintis, sėdėti tamsiame kambaryje po stalu ir pasakoti istorijas apie juodąją ranką, kuri tuoj tuoj atskris į kambarį ir pričiups vieną iš sėdinčiųjų po stalu.

Ką patartumėte vaikams, kurie nori būti dailininkais? 

Manau, svarbiausia, ką turėtų išmokti būsimas dailininkas, tai stebėti ir matyti – gamtą, žmones, gyvūnus, spalvas, nuotaikas. Dar reikia būti drąsiam – kad galėtum viską, ką jauti, be baimės perteikti ant popieriaus. Ir, aišku, nepamiršti auginti ir puoselėti savo fantaziją.