Sveikas, mielas skiautinių nešiotojau,

kovo 16-ąją minėjome Knygnešio dieną, tad šios savaitės skiautinius dedikuoju Tau ir Tavo knygnešystės jausmui – ar teko jausti tokį?

Puikiai suprantu, kad ne XIX amžiuje gyvename ir kad dabar knyga bei spauda dažniausiai būna per prievartą brukama, o ne draudžiama, tačiau... knygas juk nešiojamės ir dalijamės, ir nebūtinai jos turi fizinį pavidalą, juk būna tokių, kurios užima nemažai vietos atminty – tokių vidinių knygų, tiesa? Kai kurių atsimeni net ne pavadinimą, o kvapą, kitų – tik viršelio fragmentą ar kreidinio puslapio slidumą – visa tai dedi į galvą, širdį, neši, nešiesi, o kartais ir pasidalini su artimais, tokiais pat išprotėjusiais dėl į popierių sukeltos raidinės išminties.

Knygoms namų beieškant

Zenekos nuotrauka

...nežinau, net ir fiziškai dažnai kuprinėje nešiojuosi ar nešu kam nors vieną ar kelis leidinius, kokį nors žurnalą – pavyzdžiui, šiuo metu ten įsitaisęs paskutinis „Kelionė su Bernardinai.lt“ numeris ir „Literatūros ir meno“ savaitraštis... Kelias šio savaitgalio valandas esu pažadėjęs antrajai „Silva rerum“ daliai, bet ar verta girtis apsiskaitymo spragom...

Laikas tarsi koks žandaras gena mane per tekstų brūzgynūs su kuprinėle, prikrauta svarbesnių kultūrinių publikacijų. Gal dar spėsiu keliomis pasidalyti, kol nepagavo...

Bandau sumažinti savo pasakojimo apie knygnešystės jausmą patosą – prilyginu knygas naminiams gyvūnams, apie kuriuos rašo Henrikas Gudavičius savo kaimo dienoraščiuose. Kuo daugiau keliauji, tuo dažniau tenka svarstyti, kaip perkelti savąją biblioteką iš vienų patalpų į kitas. Taigi, kaip rašoma: „Keisdamas darbo bei gyvenimo vietą žmogus trumpina ir savo įnamių gyvenimą.“ Kaip trumpina?

Jei neteko kur nors mieste šalia konteinerių matyti tvarkingai arba ne sudėtų krūvos knygų išmetimui, turbūt jums pasisekė, kad nesate išbandomas knygnešystės jausmu...

Deja, tokiais atvejais nieko negaliu padaryti – imuosi apžiūrinėti ir bent kai kurias knygeles gelbėti nuo neišvengiamų inkvizicinių veiksmų, nors, kaip sako rašytojas Tomas Kavaliauskas, ir „neturėjome inkvizicijos politikos viduramžiais ir Renesanse, nesukūrėme jos ir 1990-aisiais...“ Tiesa, šio straipsnio kontekstas ten kitoks – politinis. Tačiau turbūt ne šiaip sau Kovo 11-ąją ir Knygnešio dieną skiria tik penketas dienelių. Manau, knygų suteikiamas išsilavinimas yra tiesiogiai susijęs ir su mūsų geba teisingai rinktis, ir su galimybe vaduotis iš „vergo dvasios“, apie kurią per Nepriklausomybės atkūrimo šventę kalbėjo arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.

Nežinia, kokia dvasia gyvi radikalesnieji patriotai, dalyvavę eitynėse miesto centre, bet kažin ar ta dvasia tikrai lietuviška: „Vienas jautriai į protestavusias merginas reagavęs skustagalvis palydėjo jas rusiškais keiksmažodžiais.“ Bent jau šiuo klausimu valdžios vyrų mintims tenka pritarti.

Knygnešystė čia bejėgė. Ne tas formatas... Ne tos knygos... Dar šimtas metų nepraėjo, kai po panašių eitynių „ne tos“ knygos buvo deginamos. Kita vertus, nežinia, ar geriau, kai jos tyliai išmetamos...

Visiems trūksta gyvybinės erdvės. Ne tik knygoms, bet ir renginiams, kaip teigia „Kino pavasario“ organizatoriai: „Erdvių, ypač tinkamų festivaliams, vis dar trūksta. Kol kas galima tik pasvajoti apie didelį, panašaus masto renginiams tinkamą kompleksą, kuriame nesigirdėtų popkornų čežėjimo, o žiūrovai galėtų netrukdomi mėgautis festivalio dvasia.“ Vietos visiems per maža ne tik Lietuvoje, bet ir Venecijoje, – ten netelpa lietuvių menininko paroda. Gal išties žmonėms, jų atminimui, kaip ir knygoms, nėra vietos, kai mes juos labai išdidinam, kai per dažnai vadinam didžiais?

Išvykus į tolimą kraštą, paėmus nuosavą raštą...

EPA nuotrauka

Naktis, gūdžiai nuaidi laiko žingsniai, užsidangstęs nuo jo, pasišviesdamas staline lempa vartau jau būtojo laiko bylą apie Suvalkus... Baisu. Kita vertus, nelinksma, ir kai pavartau kokią bylą iš esamojo laiko, tarkim, apie europarlamentarų ketinimus prisiauginti pinigėlių išlaidoms.

Galbūt kiek per niūriai žvelgiu ir tirštinu spalvas, taip pritapdamas prie bendrojo kuriamo niūraus spaudos paveikslo, kuris, pasak filosofo Leonido Donskio, yra „nejaukiai neadekvatus“. Kad nebūtų taip beviltiška, skubu paminėti, kad šį sekmadienį buvo publikuotas skaidrus Henri J. M. Nouweno tekstas „Kelias, kuriuo turiu eiti“.

O filmininkas Jonas Mekas, kurį cituoja fotografijos žinovas Tomas Pabedinskas, bando reabilituoti ir mažmožių (taigi ir kasdienybės) kultūrą: „Anksčiau kalbėdavome apie žmogaus sielą, jo dvasingumą, psichologiją, šeimos, kartų santykius, o šiandien temos lyg ir susmulkėjusios, ne tokios apibendrintos, tačiau nežinia, ar mažiau reikšmingos. Pavyzdžiui, Jonas Mekas akcentavo mažų dalykų svarbą didžiųjų užmojų laikais. Smulkmenos atskleidžia labai svarbias žmogiškas savybes. Kiekvienas turime savo keistenybių, individualumų, todėl svarbu juos atskleisti žiūrovui.“

Galvoju, ką dar norėčiau atskleisti? Pavyzdžiui, knygnešiams visad buvo svarbu gerai išmanyti kelius, jų keliukus, takelius. Man visada buvo įdomu, ar tie žmonės, kurie dėl įvairiausių priežasčių išvažiuoja ilgam, emigruoja iš Lietuvos, pasiima knygų? Kiek? Kokių? Jie išsiveža ir savo neparašytas knygas – vis dažniau girdime apie jauniausiųjų kūrybą, kurioje išreiškiamos buvimo ne namuose, o svetur patirtys ir nuotaikos – Gabijos Grušaitės „Neišsipildymas“, Aušros Matulevičiūtės „Ilgesio kojos“... Irgi tokia savotiška knygnešystė. Namų paieškos ten atrodo kitaip. Apie tai yra ir teorinių rašinių, ir netgi susižavėjimo poetikos, kuri masina ne tik aplankyti, bet ir imti pavyzdį, tarkim, iš Slovėnijos: „Iš tiesų daugelis jaunų slovėnų didžiuojasi savo kilme iš mažų istorinių šalies kaimelių bei kalbos dialektu (kurių ši šalis nykštukė turi per 40!) ir neretai po studijų grįžta į gimtuosius kraštus. O ir likusieji sostinėje net po daugelio gyvenimo metų nelaiko savęs tikraisiais liublianiečiais.“ Pamenu, apie panašų graikų didžiavimąsi savo kaimiška kilme viename interviu yra pasakojusi dainininkė Veronika Povilionienė. Ar daugelis mūsų tautiečių labai didžiuojasi gimę provincijoje? Jeigu ne, turbūt vertėtų.

Sugrįžimai ir sugrąžinimai

EPA nuotrauka

Vertėtų ir perskaityti lietuvių impresionisto rašytojo Igno Šeiniaus Kuprelį? Ne vien dėl to, kad pavasaris, ir tokia kūryba ypač šiuo metu laiku tinkama, – į Lietuvą grąžinami rašytojo impresionisto Igno Šeiniaus archyvai.

Dar viena knygnešystės atmaina – bene žinomiausias Lietuvos poetas užsienyje Tomas Venclova grįžta su savo visais eilėraščiais vienoje knygoje. O svarbiausia – daugelį eilėraščių pats ir pakomentuoja.

Nežinau, ar savo kūrybą komentuos „Pož(i)eminiuos skaitymuose“ dalyvausiantys įvairių aukštųjų mokyklų studentai, bet jei būsite netoli sostinės Šv. Kazimiero bažnyčios renginio metu, būtinai užsukite paklausyti. Susirinks talentingo jaunimo.

Neseniai išleistas seserų Poisson romanas „Šabaš“. Kiek kurios sesers indėlio yra tekste, nesiimu spręsti, bet emigracija čia irgi nagus bus prikišusi: ilgesys margina kompiuterinius lapus, lapija tampa vis kuplesnė, kol pavirsta romanu. Tiesa, knygų būna ir nenusisekusių – laikau tokiomis tas, kurios vienaip ar kitaip apgaudinėja, imituodamos tikrą gyvenimą. Jau ir autoriaus nebėra, o teismai tęsiasi, nesibaigia – neuždrausi nei tokių knygų, nei reakcijų į jas, bet vis tiek – liūdna. Gerai bent, kad ilgai liūdėti nėra kada, nes laikas bėga greitai, tad norint nepakliūti jam į nagus, tenka bėgti ir man...

Panašumai ir sąsajos

Zenekos nuotrauka

Kuo dar šią savaitę galėtų pasigirti „Bernardinai.lt“ kultūriniai laukai? Įdomios parodos aprašymu, sudomintų netgi automobilistus, prasidedančiu „Kino pavasariu“, kurį žada komentuoti. Į „knygnešinę“ potemę pataikytų ir „Savaitės interviu“ su Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vadove Rūta Baškyte, nes su knygnešyste ir saugomos teritorijos siejasi.

Panašūs į XIX a. pabaigos užslaptintą literatūros gabentojų veiklą savo nematomu, bet reikšmingu poveikiu tautiniam išsilaisvinimui galėtų būti ir XX a. pabaigoje nuskambėję lietuviški „Roko maršai“, apie kuriuos rašo Maksim Ivanov iš „Pašvaistės“ žurnalo. O vienas žymiausių iš Čekijos atgimimo politikų, rašytojas Vaclavas Havelas tapo ir režisieriumi.

O štai mūsų atgimusiame krašte, nūdienos kontrabandininkų sulaikymo statistikoje, tarp konfiskuotų prekių daug knygų nerastume, o štai tabako – per akis.

Vienas rimčiausių pokalbių šios savaitės knyglaukiuose – rašytojos Polinos Daškovos pasidalinimas savąja šeimine ir literatūrine patirtimi. Viena iš įdomesnių minčių apie gyvenimo ir kūrybos santykį: „Patogiausiai jaučiuosi teksto viduje, todėl rašau geriau nei kalbu, geriau nei galvoju. Pasakysiu taip: aš savo knygose kur kas protingesnė nei gyvenime. Turbūt ir kur kas harmoningesnė.“ Persikeliant į Lietuvą, pasirodė rašinys apie poeto Antano Baranausko matematinę veiklą. Iš tiesų labai intriguojantis straipsnis, kai kur gal kiek per sunkus tiksliųjų mokslų nemėgstančiam, bet pavyktų atkapstyti ir filologinių „atradimų“: „...vyskupas A. Baranauskas, prieš tai jau pasižymėjęs lietuvių kalbos tyrimuose, bandė kurti ir geometrijos terminus. Jis pasiūlė tokius terminus, aptartus su kalbininku Hugu Weberiu: vieni jų – smailus kampas, status kampas, daugiakampis, trikampis, lankas, erdvė, sukurti lietuviškų žodžių pagrindu, kiti – punktas, linija, kvadratas, kubas, paremti tarptautiniais žodžiais. Dalis jo terminų neprigijo ir buvo taisomi: ratas (skritulys), ratlankis (apskritimas), skersinis (skersmuo), stipinas (spindulys), skerskampė (įstrižainė), keturšonis (keturkampis), gija (styga), trapezas (trapecija) ir pan.“ Bent aš tik dabar sužinojau, kam turiu būti dėkingas už „trikampio“ ir „erdvės“ panaudą tiksliųjų mokslų terminijoje.

Geometrijos išmanymas turbūt reikalingas ir britų skulptoriui Antony Gormley, kuris savo kūniškais kūriniais baigia užsėti visą Didžiąją Britaniją, bet panašu, kad dėl to nė kiek nesijaudina: „Esu nepritapęs, tačiau tai man rūpi mažiausiai. Menas turi keisti žmogų, ir jeigu jis nuo pat pradžių visiems priimtinas, vadinasi, jis neatlieka savo funkcijos. Be to, būti nesuprastam yra naudinga – juk tokiu atveju galiu daryti viską nevargindamas savęs abejonėmis, ką apie mane pagalvos kiti“, – motyvuoja A. Gormley, kurį kai kurie kritikai vadina „didžiule rupūže, užsėdusia visą Didžiosios Britanijos meninį pasaulį“. “ Lietuvoje be didesnių pastangų turbūt atrastume panašiai save paminklais tiražuojančių menininkų, tik kokybė, ko gero, daug menkesnė...

Kita vertus, dar neaišku, kas pačiam menininkui geriau – be saiko kepti kūrinius, dėl kurių niršta kritikai, ar prašydintis poilsio?.. Vis viena, tikrasis pripažinimas arba tikroji užmarštis ateina tik po mirties. Prie tokių reabilituojamųjų, bent labiau į plačiąją visuomenę grįžtančių iš egzodo, priklausytų ir dailininko Jono Rimšos kūrybinis palikimas. Dabar išleista knyga apie jo kūrybą atitinka geriausias knygnešystės tradicijas, traukia menininko atminimą iš ūko – tai „pirmas ir labai sėkmingas bandymas Lietuvoje atskleisti unikalus dailininko meninį pasaulį ir šio kūrėjo sudėtingą likimą.“

Tradicijas stiprinant, jomis besistiprinant

EPA nuotrauka

Iš miglų tarsi „Bernardinai.lt“ sporto „aušrininkas“ atsirado naujas autorius – lietuvių kilmės brazilas Vladas Bartochevis. Jis bando „Sporčiuko“ skiltį prikelti ar bent pagyvinti futbolo kultūros dėka, suteikdamas naujų žinių ir įžvalgų. Net jei dauguma lietuvių, pasak draudėjų ir bankininkų ekspertizių, gyvena šia diena, vis tiek tikiu, kad didžioji jų dalis neabejinga savo praeities, savo knygnešystės istorijai, pamena ją ir turi savo mėgstamiausią, širdy nešiojamą knygą. Man, pavyzdžiui, labai gera perskaityti, kad Vytautės Žilinskaitės „Kelionė į Tandadriką“ yra pati mėgstamiausia dailininkės ir rašytojos Linos Žutautės vaikystės knyga. Mažas būdamas ir aš šią knygą skaičiau daugybę kartų, todėl labai sutinku su kūrėjos mintimis, publikuotomis „Bitutės“ žurnale: „Tai knyga, kurios tekstas ir iliustracijos (tai buvo pirmasis leidimas, kurį iliustravo Stasys Eidrigevičius, o dabar yra dar kitas) tikriausiai padėjo man tapti tuo, kas esu dabar. Norėčiau šiems dviem žmonėms, jei juos kada sutiksiu, padėkoti ir paspausti ranką.“

Taip pat, kai susitiksiu, būtinai paspausiu ranką poetui ir vertėjui Mariui Burokui už puikią užsienio literatūrinių įvykių apžvalgą.

Man atrodo, tai geriausia, ką šią savaitę galima buvo pamatyti ir perskaityti stiprinant vidinės bei išorinės knygnešystės tradicijas mūsų kultūriniuose tyrlaukiuose.

Iki pasimatymo kitąsyk.