Recenzentė apžvelgia du romanus: Vilio Normano „Pavojingą protą“ ir Gabijos Grušaitės „Neišsipildymą“.

Vilis Normanas. Pavojingas protas. Romanas. V.: UAB „Ciklonas“, 2010. 190 p.

Smagiausia šios knygos dalis yra literatūrologės Rimos Pociūtės anotacija knygos viršelyje. Joje minima, kad Vilis Normanas nuosekliai domisi literatūra, „tačiau daugiausiai ne lietuvių“, taip pat jam „nereikšmingos jokios studijuotos filosofinės sistemos“. Na, o ketvirtasis 25 metų autoriaus romanas – tai „naujas lietuvių literatūros etapas – postmodernus nihilizmas“. Sakyčiau, viena kiečiausių anotacijų, kokias tik yra tekę skaityti, ypač iš pristatančių lietuvių kūrinius.

Deja, pati knyga visai nesmagi. Greičiau graudi – pradedant nenurodyto autoriaus viršeliu, kuriame virš Saulėtekio barakus primenančių dangoraižių stūkso godziliška autoriaus galva. Baigiant nesuredaguotu tekstu, kurį net turint geriausių norų sunku įveikti dėl grafomaniško tuščiažodžiavimo. V. Normanas šlykštėdamasis baidosi literatūriškumo (absoliuti Gabijos Grušaitės priešingybė), tekstą sunku pavadinti netgi publicistiniu, nes trūksta paprasčiausio paveikumo. Juolab negelbsti ir tokie dešimtokiški sakinukai: „Jutau, kad jis gali be vargo įpjauti mano sielą“ (p. 13), „Manyje degė euforija“ (p. 18), „[Turėjau] surasti žodžių, kurie mane išvaduotų iš nevilties kalėjimo“ (p. 68), „Artėjo lemiama jų abiejų gyvenimų akimirka“ (p. 115).

Kaip dėstoma knygoje, „tikri rašytojai yra filosofai. [...] Ir kuo labiau tai [literatūra] neatitinka nusistovėjusių standartų arba praeities kūrinių, tuo vertingesnė ji yra“ (p. 143). Visko gali būti. Gink Dieve, nesu už poetines vingrybes. Tačiau gražioms idėjoms reikia ir įtaigaus pateikimo. Arba teks tenkintis skaitytojais, kurie atsipalaiduoja žiūrėdami „Drąsos kainą“.

Drąsos tai jau V. Normanui netrūksta. Galėtų jis, kaip siūloma viename interneto komentare, pats ir savo knygų recenzijas rašyti, paaiškintų mums jų esmę. Tai būtų intriguojantis Balio Sruogos fenomeno atgimimas. Be to, man atrodo, susidvejinimas jaunajam rašytojui nesvetimas. Vienas iš graudžiųjų knygos bruožų yra tai, kad pasakotoju pasirinktas negražus nevykėlis Edvardas, vis pabrėžiantis savo kalbėjimo banalumą, savo asmenybės paprastumą, pasižymintis gebėjimu nuoširdžiai jausti ir džiaugtis normaliais buržujiškais dalykais.

Tačiau daktaras Džekilas turi ir savo misterį Haidą. Veiksmas sukasi apie superherojų Tomą, kuris labiau primena Neo iš „Matricos“, apsisiautusį odiniu paltu iki žemės ir nenusiimantį tamsių akinių, nei realų žmogų. Įdomu, kad būtent Tomas, dar studijuodamas antrame kurse, prestižinėje leidykloje išleido romaną, bet šį pasmerkė kritikai ir jis buvo nukainotas, ir tai tik sustiprino Tomo tikėjimą savimi ir savo misija.

Tomo personažą autorius sukūrė su didžiule meile, labai romantiškai ir jaunatviškai. Tai genijus ir beprotis, maištinga siela, nekenčiama dogmatikų (t. y. didžiosios daugumos), tragiško likimo perfekcionistas, kankinamas vienatvės, besiplėšantis tarp suicidinių minčių ir pareigos išgelbėti pasaulį. Tomo intelekto nepajėgūs išmatuoti jokie testai: jis dievina J. Lacano psichoanalizę ir niekam, be jo, pasaulyje iki galo nesuprantamas žaidimo bei kvantų teorijas. Jo bakalauro darbas (neįvertintas šedevras) buvo iš A. Schopenhauerio. (Dar romane minimi J. Kristeva, G. Bataille’is, L. Wittgensteinas, M. Foucault, F. Nietzsche, A. Rimbaud ir kt. Manau, jų paskirtis – reprezentuoti minėtąjį autoriaus apsiskaitymą.)

Tomo misija – sužlugdyti globalią ekonomiką ir išvaduoti skurstančius žmones iš korporacijų gniaužtų. Kas keisčiausia, tai ir įvyksta: jis pats sukelia ir pats išsprendžia Trečiąjį pasaulinį karą, pasiūlo išskaidyti ekonomikos koncentraciją ir visi sutinka, ir pasaulis tampa geresnis. Žinoma, dėl to Tomas turi paaukoti savo laimę. Kaip savo genialumu besižavintis daktaras Hausas (kiek daug kultūrinių „prototipų“), Tomas renkasi nemylimo atsiskyrėlio dalią – tiesos labui. O štai kvailelis Edvardas renkasi laimę su mylima moterimi. Buržujai nugali.

Su didele aistra parašytas paskutinis Tomo veikalas, kuriame jis dėsto savo (genijaus) požiūrį į pasaulį. Gaila, kad jo kalba baisiai patetiška: man rodos, genijai turėtų skaidriai suvokti esmę ir gebėti ją nusakyti be kosminių išvedžiojimų. Graudžiausia, kai paaiškėja, kad mažąjį Tomą vaikystėje skriaudė tėveliai (nors, tiesą sakant, kitoje knygos vietoje sakoma, jog dievino), kad jis neturėjo draugų (nes juk visi kvaili) ir kaip sunku jam buvo mokykloje, luošinančioje asmenybes. Na jau, Neo-Hausas tikrai turėtų būti aukščiau už šitai.

V. Normanas žavingai moka teisintis. „Dabar profesorius pajuto, kad buvęs mokinys ne šiaip sau pasirinko tokią kvailai atrodančią formą savo tekstui. Forma tarsi paslepia turinio rimtumą – ir dar kokį rimtumą! Perdėtai kartojamos frazės, specialiai perdėtas niekinimas ir visa kita tik tam, kad įtikintų, jog čia „nieko rimto“, paistalai, visiškos nesąmonės“ (p. 170). Taigi nemokėjimas rašyti irgi yra genialaus knygos plano dalis. O užmojai iš tiesų milžiniški: depresija, meilė, pasaulio gelbėjimas, lemiami apsisprendimai, garbės ir mirties geismai – jie visi čia maišosi ir lipa vienas per kitą. Jaunasis (galima dar pridėti – skandalingasis) rašytojas yra slaptas romantikas, trokštantis kovoti su pasaulio skausmu ir neteisybe. Ir už tai būti pripažintas. Tikėjimas savimi V. Normaną gelbsti nuo visko, dauguma ir tiek neturi. Rašyti reikia kantrybės, kurios aistringi žmonės dažnai pristinga. Tačiau tokie žmonės visada žavūs, nesvarbu, kas jų aistra, kaip ji reiškiasi – tegu ir megalomaniškomis idėjomis. Tai žmonės, kurie nori ir gali kažko pasiekti gyvenime, kuriems, nepaisant jų išvešėjusio egocentrizmo, rūpi ne vien kelių kvadratinių metrų plotas aplink.

---

Gabija Grušaitė. Neišsipildymas. Romanas. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2010. 176 p.

„Baltos lankos“ išleido dar vienos debiutantės romaną, tvokstelintį į veidą ilgai brandintu stilingumu. Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ (2008) paneigė, kad lietuviai nepajėgūs sukonstruoti tvirto siužeto romano, kurį pirktų paprastoji liaudis ir pripažintų (nors ir purkštaudami apie piarą) nepaprastieji kritikai. Žinoma, Gabijos Grušaitės knyga per mažo svorio, kad sulauktų 5 leidimų. Nėra joje ir pakenčiamos siužeto intrigos ar apčiuopiamos autentikos. Tačiau, nors ir lietuviškai lyrinis, tebūnie tai romanas, bent jau dėl įdėtų pastangų. Turbūt dėl jų, kaip ir kitados „Silva Rerum“, „Neišsipildymui“ pavyko patekti į LLTI renkamą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką.

Tą dvyliktuką tiktų vadinti ir „stilingiausių“ knygų, t. y. tokių, kurios visaip kaip išradingai vartoja lietuvių kalbos išteklius. Ir K. Sabaliauskaitės, ir G. Grušaitės kūriniai nuo pirmųjų žodžių būtent tvoksteli netrumpai šlifuota, pedantiškai sutvarkyta, metaforų prigrūsta literatūrine kalba. Abiejų knygų kalba pretenzinga, tačiau čia šių autorių stiliaus panašumai ir baigiasi. G. Grušaitės tekstas nuolat svyruoja ant pezalų ribos. Romano įvykių ir veikėjų tikroviškumą vargiai beįžiūrėsi per nenatūralią, išprievartautą kalbą. Ne tekstas, o skambių žodžių rinkinys: „Dvidešimt trejų vis dar buvau tuščias lapas. Toks buvo mano sprendimas. Atsižadėjimas buvo tekstas, tikresnis už lytėjimą, už bučinį, už įsiskverbimą, nes pačioje pabaigoje nebebus jokio teksto“ (p. 17). Banalybės liejasi laisvai: „vienintelė kelionė Ugnei yra susinaikinimas“ (p. 8), „prasidėjo pabaigos pradžia“ (p. 8), „užnuodija save nepateisintais lūkesčiais“ (p. 142). Ką jau kalbėti apie peilį po lietuvių kaklu – dialogus, jų, tiesa, visai mažai, tačiau visi jie pezaliniai, kaip iš rašto ar iš fantazijų srities.

Iš fantazijų srities, tiesą sakant, ir visa knyga. Normalių 19–23 metų (tokio amžiaus G. Grušaitė rašė knygą) žmogui fantazijų apie genialią kūrybą, pasaulinį pripažinimą, gyvenimą gražiausiuose Europos miestuose, kerinčią muziką tamsiame prirūkytame paryžietiškame klube, o svarbiausia – fantazijų apie nepažįstamą žmogų, kuris nei iš šio, nei iš to prisėda šalia tavęs ir po penkių minučių taria: „Eime iš čia“ (p. 38). Galiu duoti ranką nukirsti, kad kas antra mergina yra apie tokius žodžius pasvajojusi. Apie valdingą išgelbėtoją, kuris vestų nuotykių keliu, o tu atsiduotum visa siela ir kūnu ir susižavėjusi pagalvotum: „Taip prasidėjo mano gyvenimas“ (p. 47). Tada jūs gyventumėte Paryžiaus skvote su keistuoliais ir menininkais, „visą naktį“ mylėtumėtės, o ryte, kol mylimas žmogus dar miegotų, džiaugsmingai eitum į „turgelį“, ruoštum pusryčius ir su permatomu chalatu vaikščiotum saulės nutviekstais kambariais.

Pasakotojos Rugilės mylimas žmogus yra Ugnė. Lesbietiška meilė – labai dėsninga „staigmena“ tokioje stileiviškoje ir šiuolaikiškoje knygoje. Blogiausia, kad per suvaidintą kalbą erotikos čia neįžiūrėtum, net jei jos ir būtų. Gaila, nes tai gal ir būtų galėję sukelti leidyklos žadamą „šurmulį lietuvių literatūros padangėje“. Ugnė groja seksualiausiu muzikos instrumentu – violončele (taip pat kuria elektroninę muziką), tačiau erotiškumo tai nei prideda, nei atima, nes skaitytojas Ugnės išvis „nepamato“. Rugilė ilgai su ja gyvena, keliauja, tačiau ji išlieka beformė vizija, aistrą ir kančią kelianti svajonė be charakterio bruožų. (Nebent bruožu laikytume genialumą. Kokia paradoksali sąsaja su literatūriškumą niekinančiu V. Normanu. Be to, jie abu liūdni – tik V. Normanas aktyviai, o G. Grušaitė pasyviai. Kur jau čia tu būsi neliūdnas, kai galva prikimšta tokių žodžių kaip siela, tikėjimas, dievinimas, tikras menas, užprogramuotas susinaikinimo mechanizmas, dvasinė erozija, agonija, amžinybė, ilgesio žemėlapis purvinos sąmonės dugne, likimas, ilgesys, infantilus atsparumas būties trapumui ir t. t., kaip čia sakoma, „gilyn į sielos naktį“.)

Kas kita pasakotoja Rugilė (ak, tie madingieji vardai). Ji tyčia tokia išsiliejusi, neapibrėžti kontūrai yra jos charakterio dalis: „buvau tarsi neužpildytas indas, žadinantis troškimą apvaisinti. Mano istorija niekada nebuvo mano, ji buvo tų, kurie mane mylėjo ir sukūrė“ (p. 81). Rugilės samprotavimai apie save ir savo neišsipildymą yra vertingiausia knygos dalis. Šiaip ji tokia kitų išlaikoma kekšė be savo nuomonės. Ji ne tik nedirba, bet tiesiog visai nieko neveikia, kaip šuniui, jai būtinas šeimininkas, kuriam ji taptų mūza (Ugnė kuria muziką pagal Rugilės sapnus) ir taip įsiprasmintų. Visą gyvenimą Rugilė laukė pasirodant šios genialios ir šaltos kūrėjos: „Su Ugne susitikau tuomet, kai buvau praradusi viltį, kad gyvenimas egzistuoja“ (p. 33). Kūrėjai išėjus, Rugilė vemia, verkia, nemiega, dulkinasi, vartoja narkotikus – t. y. jai belieka laukti jos sugrįžimo, nes, nebūdama mūza, Rugilė yra niekas, „rausva krevetė, išnerta iš kiauto ir pasmeigta ant spalvoto smeigtuko“ (p. 21). Ją gelbsti tik alter ego Nadia Ivanovna – įdomiausias neatskleistas knygos personažas.

Mergina taikliai save apibūdina kaip neturinčią socialinio pavidalo: „neturiu ko pridėti prie žodžio „aš“ (aš studentas, aš menininkas, aš esu jo žmona)“ (p. 152). Kalbėti apie romane atskleistas visos kartos jausenas (žr. J. Čerškutės recenziją „Perviršio kartos neišsipildymų kronika“, „Bernardinai.lt“) – tikrai per drąsu. „Auksinis jaunimas“ nėra itin stambi visuomenės grupė. Tai žmonės „prie meno“, Londone studijuojantys madingas specialybes, o veidaknygėje turintys 500 „draugų“. Snobai ir kosmopolitai, kuriems svarbiausia – talentas, o pragaras – tai vidutinybės.

K. Sabaliauskaitės romanas (dabar jau romanai) gimė iš meilės asmeniniam Vilniui. G. Grušaitės veikėjai neprisirišę nė prie vienos vietos, jie lyg ir šiek tiek, nuosaikiai ilgisi, lyg ir ne. Dėl to ir tie gražieji Europos miestai knygoje, tiesą pasakius, visai nesiskiria. Dėl to ir žmonės tokie išskydę, beformiai, neišsipildę.

Šios kastos pasaulėjautą ir likimus G. Grušaitė aprašė kuo rimčiausiai: „Kas nors, stebintis iš šalies, galėtų atsidusti – kokie iššvaistyti gyvenimai, bet tai būtų paviršutiniška išvada, nes neišsipildymas atvėrė mumyse skyles, per kurias įtekėjo daug daugiau gyvenimo ir mirties nei kada nors ketinome įsileisti“ (p. 162). Esminis dalykas, kurio persunkta „Silva Rerum“ ir kurio visai nėra „Neišsipildyme“, – tai visų rūšių humoras. Žadėjusi nenacionalinę istoriją, G. Grušaitė pasirodo kaip grynakraujė lietuvė: ironija ir juo labiau autoironija lieka neįkąsti riešutėliai.

Vis dėlto svarbu įvertinti tai, kiek akivaizdaus darbo įdėta dėliojant tuos pasibaisėtinai stilingus sakinius, apgalvojant nuoseklią fabulą – knyga ir jos stilius yra vientisi nuo pirmo iki paskutinio žodžio, o tai jau savaime yra didžiulis pasiekimas. Ir šiaip knyga nėra bloga. Ji yra laiku ir vietoje, tokia, kokios ir reikia joje vaizduojamiems žmonėms – tokiems išskirtiniams ir tokiems vienodiems, labai kūrybingiems ir labai nuobodiems.

Šiaurės Atėnai