Atsisėdęs prieš baltą  monitoriaus puslapį (kaip kvailai skamba) valandėlei susimąsčiau, ar galėčiau šiandien kalbėti apie ką nors atsieto nuo vaizdinių, šią savaitę giliai įsirėžusių sąmonėn ir pasąmonėn, kurie kaip nesibaigiantis košmaras nepaleidžia tavęs net sapnuose. Cunamis, sproginėjantys atominiai reaktoriai, civilizacijos trapumas ir japonų laikysena katastrofos, mirties ir viso: artimųjų, namų, užgyvento turto ir kitų netekčių akivaizdoje.

Pasauliniai žiniasklaidos kanalai kontrapunktu transliuoja ir kitą siužetą apie mirtį ir žudynes Libijoje ir Bahreine. Tarytum kažkokie Apokalipsės ženklai. Kyla pagunda ieškoti atsakymų Biblijoje ir pranašų regėjimuose, įdėmiau paskaityti pasakojimą apie Tvaną ir Nojų, vėl atsiversti Oskaro Milašiaus pranašingą regėjimą, kur jis Petrui Klimui Paryžiuje pasakoja: „1939 metų karas bus seniai pasibaigęs. Žemę slėgs naujos nelaimės: dvasinės, stichinės, ekonominės. Vietomis drebės žemė, vietomis siautės vandenys, vėjai, atsivers ugnikalniai, atskris retai pasirodanti kometa. Žmonės ims šnekėti apie pasaulio galą. Bet jūs nesiduokite panikai, apgaulei. Bus atrastas baisus įrankis, šiurpesnis už dujas, patrankas, tankus, lėktuvus. Juo bus galima sunaikinti žemę. Šiuo įrankiu gangsteriai grasins visam pasauliui – išdidžiai, suktai, akiplėšiškai, išlupdami milžiniškus mokesčius, kalbėdami apie taikos saugojimą. Bet vieną kartą patys žus savo susikurtoje ugnyje. Net pelenų neliks iš Antikristo žvėries (Amerikos – aut. pastaba) nūdienės didybės. Žemė degte degs. Žolė ten šimtmečiais nežels. Štai jums „laikas – pinigai!“ Tai tikriausias Antikristo ištvirkėlės ženklas. Kas juo save paženklins, tas pražudys ne tik kūną, bet ir sielą.“ 

Po to O. Milašius pasakoja apie trečdalį mėnulio, nukrisiantį ant Juodosios jūros ir apie Mėnulio jūrą, kuri galinti neaplenkti ir Lietuvos: „Lietuvą pasiglemš vandenys, jeigu čia bus įsigalėję šėtoniški nusikaltimai. Tauta žudys negimusius kūdikius. Beveik visų namų slenksčiai bus paženklinti krauju. Nedaug kas liks išgelbėtas. Jeigu tauta laiku nedarys tikros atgailos, čia tyvuliuos Mėnulio jūra, Metelės kartybėje plaukios žuvys, o niekas jų nežvejos. Europa panaši į Titaniko laivą.“ Skaitant Petro Klimo prisiminimus apie O. Milašiaus regėjimą, kyla begalė pagundų įvairiausioms mistifikacijoms, bet man labai įdomus atrodo kelių simbolių sukritimas į vieną vietą: vandenų, baisaus įrankio ir Pusmėnulio. Šiandienėje reikšmių paradigmoje visai netikėtu būdu  šie simboliai aktualizuojasi. Stichijos nesiliaujantis šėlsmas, nesutramdomas atomas ir besiritanti per Afrikos šiaurę ir Artimuosius Rytus arabų revoliucija, slenkanti Juodosios jūros link.

CNN ir BBC turi tokią tyliai graudžią ir viltingą rubriką apie tuos, kurie išsigelbėjo „No Coments“. Tarp sumalto miesto nuolaužų eina maža japonų mergaitė, apsigobusi pledu,  ir glaudžia prie savo krūtinėlės šunytį. Šalia nėra nei tėvo, nei mamos – tik keli gelbėtojai. Tai tiesiog tobuliausias japoniškas haiku, apie tai, kas nutiko. Netelpa galvoje: iš kur toje tautoje tiek stiprybės? Nematyti nei desperacijos, nei panikos. Matai žmones, grįžtančius į lūženų pasaulį ir mirties zoną ieškoti savo namų ir dingusių artimųjų, – nieko nelikę. Liūdi jie kažkaip stoiškai, sakytum net gėdijasi savaime per skruostą riedančių ašarų, delnu prisidengia burną, tarytum būtų ne mūsų planetos žmonės. Mes raudotume balsiai, arabai rautųsi barzdas ir barstytųsi galvas pelenais, o tie tik tyliai nubraukia ašarą. Visai kitaip sudėliota jų metafizika ir prie jos pritaikyta psichologija.

Kai panašaus stiprumo žemės drebėjimas supurtė Haitį, iškart į gatves išėjo plėšikų ir „marodierių“ gaujos, su kuriais susitvarkyti prireikė įvesti net JAV karinius tvarkos palaikymo dalinius. Bet Momonos generacija vis viena plėšė, numovinėjo vestuvinius žiedus nuo žuvusiųjų pirštų, nuavinėjo batus, nešė iš  parduotuvių, kiek gali panešti.

Ir man kyla mintis, kad, ištikus didelėms katastrofoms ar žmogui atsidūrus ribinėje situacijoje, jo elgseną ima diktuoti nebe jo asmeninis apsisprendimas, o iš amžių patirties ataidinti kultūra ir tradicija. Diktatūrų ir naujųjų padišachų nualintas arabų pasaulis buvo apgaulingai mokomas skaityti tam tikrus iš anksto jiems interpretuotus šventų tekstų sakinius ir pagal tas jų interpretacijas modeliuoti gyvenimo nuostatas bei vertybes. Tų interpretacijų įtaigoje visai suprantamas talibų įniršis išsprogdinti pasaulio meno šedevrą – Budos stelas, iškaltas kalne. Visai suprantamas ir tokio mentaliteto žmonių įniršis žudyti kitatikius, juo labiau – savus, kurie nepaklūsta ir priešinasi padišacho valiai ir valdžiai.

Japonijos ir Libijos mirčių siužetai yra toliausiai viena nuo kitos susmeigtos vertybinės gairelės. „Japonijos imperatorius (jap. 天皇 tennō) monarchas yra ir valstybės vadovas. Jis yra ir Japonijos Imperatoriškosios Šeimos galva. Pagal dabartinę Japonijos konstituciją imperatorius yra „valstybės ir liaudies vienybės simbolis“, simbolinė konstitucinės monarchijos figūra.

Japonijos imperatorius šiuo metu yra vienintelis monarchas pasaulyje, kuris turi imperatoriaus titulą. Dabartinis valdovas yra Jo Imperatoriškoji Didenybė Imperatorius Akihito, įžengęs į sostą po savo tėvo Hirohito mirties 1989 m. Akihito yra 125-asis dinastijos valdovas.

Istoriškai Japonijos imperatoriai turėjo labai skirtingą vaidmenį – nuo aukščiausio rango dvasininko su simbolinėmis galiomis iki faktinio imperijos valdovo“, – rašoma Vikipedijos enciklopedijoje. Ištikus tautą nelaimei jis, apsirengęs kukliais drobiniais rūbais, susigraudinęs pakvietė tautą ir pasaulį melstis.

Ištikus krizei Libiją, jų „tautos lyderis“ Muammaras Gaddafis daužė kumščiu per stalą ir įsakė savo patikimiems savo sėbrams žudyti ir varyti lauk iš šalies visus priešininkus. Po to beatodairiškai ėmėsi naikinimo darbo.

Kairo centrinėje aikštėje šalia Nacionalinio muziejaus milijonas egiptiečių klaupėsi ir meldėsi Alachui ar per savo Pranašą Dievui, ir Dievas jiems padėjo, o Libijoje, matyt, neužteko tos giliosios Gandžio išminties, ir kai minia paėmė į rankas ginklus, ginklai pradėjo labai kraupiai žvangėti. Tada Dievas pasislėpė už debesies.

Dabar sugrįžkime prie Oskaro Milašiaus pranašystės ir pamėginkime patys sau atsakyti: o kur mes esame tarp šių dviejų gairių ir kraštutinumų, į kurią pusę krypstame? Totalitarinis tvaikas čia toli gražu dar neišsivadėjęs ir meilės artimam savo dar netapo mūsų gyvenimo filosofijos šerdimi. Todėl nuo ryto ligi vakaro dabar žiūriu Japonijos nelaimės vaizdus ir pavydžiu tos harmonijos, kurią tauta susikūrė savo egzistencijai tikėdama, gerbdama tradiciją ir artimą savo, tegul ir kitokiais vaizdiniais nei mes, katalikai.