„Man miegančiam vienam kažkas suriko: – Kelkis! –

Ir aš radau pavasarį su vėjais vaikštant po namus.

Šiandien esu aš dar labiau išalkęs;

Laukai pavasariu jau dvelkia,

Bet tu nesikeli... Ir aš dainuot imu.“

(Alfonsas Nyka Nyliūnas, Orfėjaus medis, Čikaga, 1953, 9 p.)

---

Po viso to, kas atsitiko, man norisi dainuoti...

Pasaulinė Žemės diena pavasario žingsniu įėjo į Vilniaus Bernardinų bažnyčios šiluminį mazgą ne tam, kad būtų pastebėtas ir mūsų įvertintas ten inkilus darantis Titas. Jis ne vienas. Su juo dar dešimt savo kūno žaizdų išvešėjusių randų neslepiantys bendraminčiai. Jie mums kaip pavasario žemė, rodanti savo žaizdas nutirpus sniegui.

Kas nutirpo jų sielose ir kas toji šiluma Bernardinų šiluminiame mazge?

Bernardinų socialinio centro buvusių ir be kvaišalų apsieinančių jau metus kitus bendruomenė, apmąstydama kelionę per 2011-ųjų gavėnios dykumą, žengia dar vieną žingsnį per lygiadienį į šviesą šalpusnių link, pirmųjų paukščių, sugrįžusių prisikėlimo gaida į mūsų žemę, link.

Gavėnios pradžioje parapijos klebonas brolis Arūnas pakvietė susirinkusiuosius į eucharistinę puotą padėti socialinio centro bendruomenei nusipirkti lentų, reikalingų inkilų gamybai. Centro savanoriai surinko 540 litų. „Padarėme 80 inkilų. Žinoma. Teko susipažinti su inkilų tipais, konstrukcija. Tikime, kad šiuose inkiluose apsigyvens zylės, bukučiai, varnėnai ir kiti paukščiai, kurių dar nepažįstam.“ Tikrai apsigyvens, nes inkilus pašventino ir Titą bei parapijos zakristijoną Gintarą į kelionę išlydėjo brolis Andrius. Įsikurs ir raudonuodegės, ir bent kelios zylių rūšys, ir netgi miegapelių šeimynėlės...

Vėlai vakare Kretingos vienuolyne gėrėme arbatą. Kalbėjome apie Žemės žaizdas ir kaip tausoti žemę, mišką, vandenį, kaip tausoti žmogų, žodį, mintį. Žmogus – tai inkilas. Šventosios Dvasios inkilas...

Po truputį atsivėrė Tito išnešiotas scenarijus: padovanoti pranciškonų bendruomenėms – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Kretingoje, Pakutuvėnuose ir prie Kryžių kalno – inkilų, kaip įsikūrimo Pažadėtoje žemėje ženklą. „Mes perėjome mirties dykumą, mes peršokome beprasmybės bedugnę, nes esate jūs, kurie neišsigandote mūsų nuodėmių. Gera mums čia būti, nes ten, sielos gelmėje, tūnojęs egoizmas ir puikybė buvo užgožęs pavasario linksmybes, žemės nubudimą, žmogaus prisikėlimą.“

Girulių miško proskynoje ant Tito inkilo nutūpusi margasparnė musinukė neįtars, kad šį ir kaimynės lizdavietę darė vyrai, kurie dar neseniai vogė, plėšė, gėrė, vartojo svaigalus, kalėjo...

Titai, man norisi dainuoti...