Kasdien girdimi šūksniai apie patriotizmą, klausimai, kas esame ir kur link einame, nestebina istoriko bei politologo Viliaus Ivanausko. Pasak jo, lietuviai – gynybiška tauta, dar nemokanti džiaugtis savo pasiekimais ir pergalėmis. Mes esame nekantrūs individualistai, norintys gyventi geriau čia ir dabar, o tai – sunkiai suderinama su geresnės valstybės kūrimu. Mes vis dar skaudžiai ieškome savęs, kartu ieškodami priešų. Formai skiriame daugiau dėmesio nei turiniui, o pasitikėjimo vieni kitais daigus auginame lėtai.

Koks yra lietuvis? Koks jis buvo sovietmečiu, kaip išgyveno?

Lietuvių nacionaliniame charakteryje labai daug gynybiškumo. Tai kyla iš geopolitinės padėties, istorinės patirties. Aš geriausiai galiu kalbėti apie sovietmetį, o tuomet buvo labai aiški linija.

Kai rezistenciją užslopino, nebuvo daug viešo pasipreišinimo, bet buvo daug priešinimosi režimui kasdienybėje.

Buvo siekiama ne atvirai oponuoti režimui, bet bandyti priešintis mažinant išorės įtaką. Saugota kalba, architektūra, gamta. Žmonės dirbo įvairiuose darbuose, bet kartu siekė apsaugoti savo šalį nuo nereikalingos sovietinės įtakos.

Buvo parenkamos tam tikros vietos, kur statomos gamyklos darytų mažiau žalos gamtai, stabdomas darbo jėgos judėjimas, siekiama, kad neišaugtų vienas miestas, o pramonė būtų išmėtyta keliuose miestuose. Atrodytų, kad tai – šalutiniai dalykai, bet jie turėjo nemenkos įtakos saugant savo šalį.

Žmonės ieškojo galimybių ginti savo suvokiamus tautinius interesus. Žinoma, galbūt išeiviai manė, kad kova turėtų būti atviresnė, bet centralizacijos sąlygomis buvo ginama  erdvė, ir tas gynybiškumas yra ir dabar likęs.

Sovietinė Lietuva buvo gana uždara. Negalima  teigti, jog sovietinis partinis elitas siekė tautos nepriklausomybės, bet aišku, kad  tautiškumo palaikymo ir „lietuviškų“ kadrų nepriklausomumo buvo norima.

Net Antano Sniečkaus pozicija liudija, jog uždarumo politika ilgainiui tapo vyraujanti , o lietuviška nomenklatūra nesiekė daryti karjeros Maskvoje. Tarpukariu įsivyravęs konservatyvus tautiškumo palaikymas vėlyvuoju sovietmečiu tam tikra forma irgi atsikūrė.

Pokariu dar buvo itin gajus naujų institucijų, „naujo žmogaus“ kūrimo poreikis, bet ilgainiui jis išsikvėpė, nes buvo tuščiaviduris. Kai kuriose respublikose irgi buvo panašių tendencijų ir nebuvo įgyvendinta visiška sovietizacija, tarkime, toje pačioje Gruzijoje ji tapo „įvietinta“.

Kaip sovietmetis pakeitė savivoką, savęs vertinimą?

Yra dalykų, kuriuos pakeitė, kitus – sustiprino. Tarkime, sovietmetis išties sustiprino žmonių gebėjimą išlikti. Žmonės taip pat išmoko prisitaikyti, manipuliuoti.

Tiesa, ta pati savybė, kuri padeda išlikti vienoje situacijoje ar santvarkoje, kitoje – atrodo nekaip. Pavyzdžiui, sovietmečiu atsirado žmonių nenoras rodyti savo principines pozicijas, žaisti atviromis kortomis.

Žinoma, prisitaikydami mes mokėjome „transliuoti“ ir tam tikras vertybes, tai buvo  pridėtinė vertė ankstesnio režimo sąlygomis. Mokėjome „apžaisti“ situaciją, tai buvo svarbi išlikimo sąlyga.

Dvejamintė nėra tik sovietmečio palikimas, tai egzistuoja ir kitose kultūrose, politinėse sistemose, tiesa, mastai kiti. Visada buvo oficialus ir neoficialus kalbėjimas, visada buvo žinoma, kad tikri dalykai yra pasakomi kitur ir kitaip. Taip pat atsirado bandymas daryti kai ką neakivaizdžiai, ir tai – kelias į korupciją.

Kaip mes išgyvename tą sovietinį palikimą? Kokie esame dabar?

Dabar formuojasi susvetimėjimas, labai svarbu rasti būdą atkurti ryšius, reikalingas sveikas balansas. Per didelis individualizmo išryškinimas silpnina visuomenę, slopina bendruomeniškumo jausmą. Kitaip tariant, reikia dermės tarp atskiro žmogaus ir visuomenės poreikių

Neretai turime problemų žmogaus teisių srityje, tačiau egzistuoja ir kolektyvinio identiteto nuosmukis, esame susvetimėję.

Mano manymu, vienos vertybės neturi būti užgožiamos kitų. Visuomenė turi gerbti individą, ir atvirkščiai, nes tik visuomenėje, gerbiančioje individą, jo vertybes, jis gali ir nori būti patriotas. Jei visuomenė gerbia pagrindines taisykles ir teises, tada ir atskiras žmogus bus linkęs palaikyti tam tikrą jausmą, dirbti visuomenės labui.

Iš kur atsirado tarpusavio nepagarba? Pyktis?

Mes dažnai į savo egzistenciją žiūrime pernelyg siaurai. Matome tik tai, ko negauname ir neturime. Aišku,  Lietuvoje yra problemų: korupcija, erzinanti emigracija, tačiau svarbu matyti ir tai, ką pasiekėme.

O pasiekėme mes daug. Pavyzdžiui, turime užsitikrinę geopolitinį saugumą, o tai – didelis laimėjimas. Neseniai teko būti Gruzijoje, šiai tautai geopolitinio saugumo ir integracijos dalykai, kurie mums tarsi savaime suprantami, atrodytų labai didelis laimėjimas.

O mes jau priklausome Vakarų pasauliui, turime galimybę laisvai keliauti, tai dalykai, kurie turėtų suteikti energijos. Turėtume tai priimti kaip vertybę, o ne vien orientuotis į tai, ko trūksta. Tokia refleksija suteikia daugiau įkvėpimo.

Reikia pripažinti, kad dabar esame erdveje, kurioje mumis pasitiki, tik per kurį laiką susiformavo  dabartinis pasitikėjimas tarp valstybių, kad mus priimtų ten, kur dabar esame. Mes privalome mokėti pasinaudoti esama situacija, nes turime visas sąlygas.

Kartais nepavyksta patenkinti tam tikrų lūkesčių, o atviros sienos leidžia labai greitai pakeisti savo gyvenimą susirandant geresnį darbą užsienyje. Mes esame nekantrūs, o tai, individaliu požiūriu, yra teisinga, bet valstybės – ne. Reikia pastangų, kad valstybė pasiektų geresnių  rezultatų, o tada atsirastų ir didesnė motyvacija.

Pernelyg daug dėmesio skiriame formai, normaliai funkcionuojančioje  visuomenėje nereikia pernelyg didelio sureikšminimo veikiančioms patriotinėms linijoms, nes visos linijos iš esmės turėtų būti patriotinės.

Šiandien visiems pirmiausia reikia kalbėti apie konkrečias problemas: korupciją, migraciją ar eksporto didinimą, o ne dalyti neapibrėžtus receptus ar ieškoti tikresnių už kitus piliečių ar atvirkščiai. Reikia nebijoti konkrečiai įvardyti ir spręsti klausimus, o ne orientuotis į savų ir nesavų suskirstymą. Nesinorėtų, kad pilietiškumo ar patriotizmo raiška būtų "privatizuota" atskirų politinių ar interesų grupių.

Mes emigruojame, esame nekantrūs, individualistai, ar tai – patriotiškumo stygius?

Iš to, kaip aplinka reaguoja į  dalykus, akivaizdu, kad trūksta ir turinio – konstruktyvaus kalbėjimo apie valdymo klausimus, ir formos – patriotiškumo. Neaišku, iš kur gauti tos pilietiškos  – gyvybiškos energijos. Reikia elgtis taip, kad didėtų lojalumas tautai, valstybei.

Tačiau privalu kalbėti apie problemas ir galimybes, o ne apie romantizuotus lūkesčius ar demonizuojančius reiškinius. Mes turėtume kurti pasitikėjimą aplinka. Jei pasitikėtume politiniu elitu, o jis – žmonėmis, laimėtume visi. Patriotiškumą reikia kurti remiantis pasitikėjimu. Svarbūs ryšiai tarp žmonių, grupių.

Norėtųsi, kad valdžia pasitikėtų piliečiais, nežvelgtų į juos iš aukšto. Būtinas politikų ir politinių partijų valdžios, idėjų tęstinumas. Svarbu, kad tam tikri dalykai būtų ilgalaikiai  ir per kiekvienus rinkimus nebūtų eskaluojami iš naujo. Svarbu neišjudinti platformos, ant kurios stovime, negriauti žmonių pasitikėjimo, įdirbio.

Rinkimų kampanijų metu tikrai buvo bandoma išjudinti tam tikrus pamatinius vertybinius dalykus, pernelyg demonizuoti vieną ar kitą reiškinį, kryptį, prasmę. Pagrindinė problema esame mes patys, nes nepasitikime vieni kitais ir savimi, taip tampame pažeidžiami, norime užsidaryti.

Kodėl nepasitikime vieni kitais? Savimi? Valstybe?

Tai sunkus klausimas. Gali būti, kad tai kyla iš sovietmečio, kai buvo ypač gajos neformalios grupės, tinklai, pažinčių sistema.  Negeras jausmas liko iki šiol. Vis dar manoma, kad kai kurie verslo, politikos elito atstovai (kartais ne be pagrindo) nelinkę būti skaidrūs. Iš čia ir nepasitikėjimas, formuojasi uždaras ratas.

Taip pat esama reakcijos į globalizaciją, kiekviena Europos šalis turi savų radikalų, tik klausimas, kada tokia pozicija ima dominuoti. Lietuvoje daugėja tokio  tipo radikalizmo, nors jis dar nėra itin išplitęs.

Pernelyg didelis problemų užaštrinimas ir tautiškumas čia imamas suvokti tik kaip forma, bet ne turinys, o tai – nieko neduoda. Simbolius reikia naudoti labai atsargiai, nes jie gali ne tik vienyti, bet ir skaldyti.

Ugdant patriotiškumą svarbus turinys. Reikia žinoti, kodėl mes tai darome. Reikia kalbėti apie rūpimas problemas, o nenukreipti dėmesio į netikrus priešus, kaltų ieškant išorėje. Daugiausia trukdžių yra ne išorėje, bet mūsų viduje.

Mes ieškome receptų atkurti tautinio pasitikėjimo lauką, bet tarsi siekiame tik idealios būsenos ir nemokame akcentuoti dabartinių savo stiprybių, o iš to kyla nepasitikėjimas. Juk svarbu pirmiausia orientuotis į stiprybę, taip didinant konkurencingumą, o ne gaišti laiką vien analizuojant silpnybes ir matant tik problemas.

Kaip mes priimame sovietmečio palikimą šiandien? Ką „atsinešėme“ į nepriklausomybę iš anų laikų?

Praeitį galima apsibrėžti kaip atskaitos tašką, laiką, nuo kurio pradėjome. Kai kuriuos reiškinius sovietmečiu, o ir dabar galima traktuoti kaip kultūrinius įpročius. Ne visada žmonės, visuomenės nariai demonstravo ir demonstruoja tinkamą elgesį.

Vis dar yra tam tikrų veiklos, ano gyvenimo modelių, kuriuos bandoma perduoti jaunesniems, jie gali juos priimti arba ne. Lietuvoje galima stebėti gana margą vaizdą, sumaišytas sovietines ir modernias tradicijas, veiklos, gyvenimo būdus. Vienose srityse tai matoma aiškiau, kitose – ne. Mokslininkams tai turėtų būti gana įdomu.

Yra „žinoma“, kaip reiškia ką nors daryti, bet jau yra ir nauji reikalavimai, nauja kalbėsena. Visa tai maišosi ir įgauna naujų, įdomių formų, kurios gana unikalios.

Tarkime, atlikus projektų valdymo antropologinius tyrimus būtų labai įdomi mokslinė medžiaga, nes atrodo ten susimaišiusios sovietinės tradicijos „įsisavinant įdėjimus“ ir europietiškų vertybių sklaida, kuri ne visada interpretuojama, kaip nori programų autoriai. Tai įdomu, ir taip vyksta ne tik šioje srityje. Tai tarsi langas, pro kurį galime pamatyti dabartį, savo visuomenę, jos mentaliteto lūžio taškus.

Dabartinė Vakarų civilizacija nėra baigtinis taškas, todėl mes galime ir privalome pasiūlyti šį tą naujo. Tarkime, estai jau gali šį tą pasiulyti, galbūt ateis ir mūsų eilė.

Kaip mes vertiname savo sovietinio periodo istoriją? Kodėl tam tikrus dalykus nutylime, o kitus – išaukštiname?

Manau, tai – lietuviškos istoriografijos problema. Kai kurie dalykai yra jautrūs todėl, kad praėjo per mažai laiko. Praėjus daugiau laiko, į tam tikrus istorijos faktus galime imti žiūrėti atviriau ir drąsiau. Manau, pamažu ir imame žiūrėti kitaip.

Svarbu pažinti ne tik kovojusios, bet ir gyvenusios Lietuvos istoriją. Juk atvirai tariant kovojo ne tiek ir daug žmonių. Galima būti likusiuosius įvardinti kaip konformistus, tačiau juk tie patys žmonės subūrė Sąjūdį, todėl tikrai negalima visko vertinti vienareikšmiškai.

Gyvenimas sovietmečiu buvo gana margas, o visuomenė toli gražu ne monolitiška, nors apie sovietmetį kalbama, kad tai – monolitas. Institucijos nekito, tas tiesa, bet visuomenė, tai organiškas darinys, todėl jos gyvenimas buvo margesnis, įvairesnis ir dinamiškas.

Mano nuomone, reikia atrasti balansą, mokėti pasakyti skaudžius dalykus savęs neniekinant, norėti ir mokėti analizuoti, kodėl vieni ar kiti dalykai buvo. Nebūna taip, kad istorija būtų be problemų, todėl reikia priimti visokias datas ir įvykius, tiek didvyriškus, tiek kasdieniškus ir kupinus prieštaravimų.

Jūratė Važgauskaitė