2014 m. liepos 24 d., ketvirtadienis

Savanorystė „veža“!

2011-03-22
Rubrikose: LUX/jauniems » Mes 
savanoris

Savanorystė – tai laiko švaistymas ar savęs išbandymas srityje, kurioje nori tobulėti? Vis daugiau žmonių pasirenka darbą, už kurį negauna materialinio atlygio. Nepaisant pastarojo fakto, savanorišką veiklą renkasi įvairaus amžiaus žmonės, skiria savo laiką, pastangas, sukauptą patirtį, kitaip sakant, viską, kuo gali būti naudingi, nelaukdami piniginio atlygio.

Kuo savanorystė pataukli? Kodėl verta tapti savanoriu ir padėti visuomenei? Apie savanoriškos veiklos neįkainojamą naudą sutiko pasidalinti SALTES programoje aktyviai veikiantys dalyviai: studentė Eglė Mažeikaitė, koordinuojanti atvykstančius savanorius pagal Europos savanorių tarnybos (EST) programą, ir Justas Kilpys, Vilniaus universitete studijuojantis hidrometeorologiją, užsiimantis etnoprogramos vykdymu, aplinkos apsaugos kultūros paveldo išsaugojimu bei puoselėjimu.

Kaip sugalvojai savanoriauti?

Eglė: Ieškojau savęs ir savo vietos pasaulyje. Pabaigusi bakalauro studijas nenorėjau strimgalviais vėl šokti ir studijuoti magistrą, nes nebuvau tvirtai apsisprendusi, ką norėčiau toliau studijuoti, man reikėjo viską apmąstyti. Idėja apie savanorystę užsienyje mano galvoje sukosi jau gana seniai, todėl pagalvojau, kad po baklauro tam būtų puikus metas – išvažiavau 10 mėnesių savanoriauti į Austriją.

Justas: Savanoriauti paskatino noras pažinti naujus žmones, išbandyti save, savo jėgas, taip pat noras gilintis, daryti kažką prasmingo ir praplėsti pasaulėžiūrą.

Kokių įgūdžių  tikėjaisi gauti  prieš pradėdamas savanoriauti?

Eglė: Galiu pasakyti atvirai: savanorystė tiek Lietuvoje, tiek užsienyje padeda susirasti daygybę bendraminčių. Savanoriaujant užsienyje pasaulio vaizdas išsiplečia, tavo mąstymas pakyla nuo savo šalies ribų, pradedi matyti daug daugiau įvairių dalykų, prasiplečia akiratis. Savanoriaudama Austrijoje susipažinau su žmonėmis iš įvairių šalių, kultūrų, kurie visi buvo labai skirtingi ir saviti. Bendravimas su žmonėmis sustiprino bendruomeniškumo jausmą, taip pat davė supratimą, kad nesvarbu, koks žmogus bebūtum, nesvarbu kokios tavo savybės, patirtis, tu vis tiek esi reikalingas ir svarbus kitiems, tai ypač padidino vidinį savivertės jausmą. Tą galima būtų pasakyti ir apie savanorystę Lietuvoje, kadangi savanoriaujant iš tiesų gali atrasti savyje tokių lobių, kurių net nesitikėjai esant.

Justas: Kažkokių konkrečių įgūdžių neįgijau, kaip, tarkim, organizaciniai sugebėjimai ar profesinių įgūdžių tobulėjimas, bet įgavau daug gyvenimiškos patirties. Kai savanoriavau Lietuvoje, tiesiog norėjau praplėsti akiratį, sutikti naujų žmonių, patirti kažką naujo, kitokių išgyvenimų, visa tai ir įvyko. Šiauliuose užsiėmėm aplinkosaugos, literatūros paveldo išsaugojimu,  puoselėjimu, o dabar Vilniuje su folkloro ansambliu „Ratilio“ įgyvendiname projektą „Etnosocializacija“, ir visa ši veikla verčia kitaip žiūrėti į darbą, apskritai į visą pasaulį. Išvykti savanoriauti į Keniją – tai buvo iššūkis sau. Didelis atstumas, nežinomybė, taip pat šalies, naujos kultūros pažinimas. Labai nudžiugino tai, kad Kenijoje žmonės labai įsitraukia į veiklas, mato tavo pastangas ir jas vertina. Atrodo, padarius ir menką darbelį, ten tau už tai dėkoja, džiaugiasi tavo noru padėti, būti naudingam. Pastebėjau, kad ten žmonės daug dėkingesni. Kai pajunti, koks nerealus tas jausmas, kai žmonės dėkoja, kad esi kažkuo naudingas, tada norisi daryti dar ir dar, užplūsta didelis džiaugsmas.

Kiek laiko skiri savanorystei?

Eglė: Dabar būtų sunku pasakyti, nes oficialiai niekur nesavanoriauju, tačiau su SALTES programa savanoriškais pagrindais organizuojame įvairias veiklas.

Justas: Porą dienų per savaitę vis prisėdu prie kažkokių veiklų. Konkrečiau – apie 4-8 valandas per dieną. Priklauso nuo to, kokį darbą reikia atlikti, paruošti. Kai buvau Kenijoje, visą laiką skyriau savanorystei.

Ką gali pasakyti apie žmones, kurie dirba kartu su tavimi, susiradai naujų draugų?

Eglė: Savanoriaujant neįmanoma nesusirasti bendraminčių. Kartu su bendraminčiais, kurie tampa draugais, išsirutulioja dar daugiau gražių idėjų ir nebegali sustoti, nes savanorystė „veža“.

Justas: Bendraminčių sutikau tikrai daug, visi jie labai įdomios ir žavingos asmenybės.

Kiek laiko užsiimi savanoryste?

Eglė: Į savanorišką veiklą įsisukau prieš kokius 5 metus.

Justas: Savanoriauju apie 10 metų.

Kaip manai, kiek ilgai dar užsiimsi šia veikla?

Eglė: Dar tikrai nežadu sustoti. Savanoriauti tikrai galima ir visą gyvenimą.

Justas: Oi, planuoju, dar tikrai planuoju, yra ką daryti.

Ar dirbi? Jei taip, kaip pavyksta suderinti?

Eglė: Dirbu, mano darbas taip pat susijęs su savanoryste.

Justas: Dabar nedirbu, nuo balandžio pradėsiu, bet tikrai pavyks suderinti.

Kaip į šią tavo veiklą žiūri aplinkiniai?

Eglė: Savanorystė Lietuvoje vis dar nėra labai suprantama, atsimenu, kai pradėjau savanoriauti studijų laikais, tai visų pirmas klausimas buvo, tai tau už tai moka? Kai pasakydavau, kad ne – dauguma labai nustebdavo ir nesuprasdavo, kam man to reikia. Mano nuomone, daugumai savanoriška veikla vis dar suprantama kaip laiko švaistymas ir skirta tiems žmonėms, kurie neturi gyvenime ką veikti.

Justas: Lietuvoje savanorystė nėra labai paplitusi, palyginus su kitomis šalimis. Kai pasakai, kad esi savanoris, kai kurie mano, kad karys. Jiems sunku suprasti, kad gali dirbti be piniginio atlygio. Mano šeimos nariai vertina savanorystę skirtingai. Tėvas skatina ir džiaugiasi, mama dėl savanoriavimo Kenijoje labai rūpinosi, o močiutė netgi pyko. Iš draugų atsiliepimai buvo labai teigiami, nes daugelis jų buvo savanoriavę patys.

Kokia tavo savanoriška veikla?

Eglė: Dabar dalyvauju SALTES veikloje, kur mes vykdome įvairias veiklas savanoriškais pagrindais, populiariname savanorystės idėją tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Šiuo metu vyksta „Savanorių karavanas“, kurio metu važinėjame po įvairias Lietuvos vietoves, mokyklas ir pasakojame jaunimui apie galimybę savanoriauti užsienyje pagal EST programą.

Justas:  Važinėjame po miestelius su projektu, kuris vadinasi „Savanorių karavanas“ (organizuoja SALTES). Vilniuje su folkloro ansambliu „Ratilio“ įgyvendiname projektą „Etnosocializacija". Užsiėmimų metu mokome liaudies žaidimų, muzikuojame tradiciniais instrumentais ir sekame pasakas, o svarbiausia bendraujame ir dalijamės mintimis!

Koks buvo įsimintiniausias atvejis savanoriaujant?

Eglė: Negalėčiau išskirti atskiro atvejo. Savanoriaudama patyriau daugybę nepakartojamų, linksmų, smagių akimirkų, kurių, manau, nebūtų, jei nebūčiau dalyvavusi savanoriškoje veikloje.

Justas:  Buvo labai smagu mergaičių mokykloje. Ten buvome savaitę, ruošdavome įvairias veiklas: žurnalistiką, aplinkosaugą, breiką, meną, sportą. Kai mums reikėjo išvažiuoti, jos vis sakė „Gal neišvažiuokit...?“ Buvome draugai, nelaikėme tokio atstumo kaip mokytojai ir mokiniai. O šiaip visa savanorystė labai įdomi veikla ir, atrodo, kiekviena diena – tai naujas, įsimintinas atvejis.

Ką galėtum pasakyti, patarti asmenims, kurie nėra savanoriavę, bet svarsto apie šią galimybę?

Eglė: Savanorystė atitraukia tave nuo tos kasdieninės rutinos, gali įsitraukti į įvairias veiklas, įgyvendinti savo idėjas, susirasti bendraminčių, tobulėti, skleisti džiaugsmą, dalintis gerais darbais su kitais. Nedvejok, savanorystė „veža“!

Justas:  Jeigu nori savanoriauti, iš pradžių pasirink sritį: meną, aplinkosaugą ar kokią kitą, kuri tau įdomi, o tada jau visa galva nerk į savanorystės teikiamus džiaugsmus.

Nors Lietuvoje vis dar vyrauja tendencija nežinoti, kas yra savanoris, siaubą kelia mintis ir neįmanoma suprasti, kaip jis gali dirbti be piniginio atlygio. Eglė, Justas ir kiti jauni, entuziastingi savanoriai keičia Lietuvoje nusistovėjusią tvarką į gerąją pusę, kai už padarytą darbą gauna ne piniginį atlygį, o tai, kas neįkainojama – džiaugsmą! Vienas iš didžiausių gyvenimo džiaugsmų yra dalintis su kitais tuo, ką turi geriausio, padėti kitam. Tad jei svarstai apie galimybę daryti gerus darbus, nedvejok ir įsiliek į malonių žmonių, bendraminčių ratą!

Raimonda Adomavičiūtė

www.eurodesk.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI