Prižiūrėtojas suskaičiuoja išsirikiavusius žmones, palinki gero apetito vakarieniaujant, nusisuka ir išeina. Taip prasideda dar vienas eilinis vakaras, vakaras be pabaigos...

Gyvenimas už grotų, kurį man teko patirti, tai dar viena neįkainojama patirtis šio gyvenimo kelionėje. Savos taisyklės, sava subkultūra. Beveik viskas kaip laisvėje, tik šiek tie greičiau, žiauriau ir aiškiau. Ten nepasislėpsi, nepaveidmainiausi. Ten krenta kaukės ir žmogus pasirodo nuogas, t. y. toks, koks yra ir kas yra. Visi skirtingi ir visi vienodi. Skirtingi savo istorijomis ir vienodi savo skausmu, sielos žaizdomis, neviltimi ir ilgesiu akyse. Raumeningi, gražūs, sportiški kūnai dažnai slepia sužalotą vidų, sužeistą sielą. Aišku, kad ne už gerus darbus čia atsidūrė, aišku, kad pelnytai, nors dažnai to ir nepripažįsta. Daugelis čia jau ne pirmą kartą, išeina ir vėl sugrįžta, nors prisiekinėja daugiau nenusikalsti. Bet vis tiek sugrįžta. Kodėl?

 Kraujuojanti žaizda

 Jei žmoniją, visuomenę lygintume su žmogaus organizmu, tuomet nuteistieji ir sugrįžusieji iš įkalinimo įstaigų, tai ta kūno, organizmo dalis, kuri ne tik serga, bet ir stipriai kraujuoja. O mes labai dažnai norėtume to nepastebėti, tarsi tai mūsų neliestų, tarsi mes ne vieno kūno ląstelės. Lengva pagelbėti vaikui, sergančiam onkologine liga, bet kaip sunku pamatyti, pastebėti, o pamačius ištiesti pagalbos ranką buvusiam nuteistajam, kurio liga – sieloje, tarsi jis būtų raupsuotasis. Turbūt daugeliui norisi mestelėti repliką, kad gavo, ko nusipelnė, ir nusisukus nueiti. Tai būtų tas pat, kaip netvarstyti kraujuojančios žaizdos, viliantis, kad jei nekreipsi dėmesio, ji užgis savaime.

Mūsų kartais perdėtai tolerantiškoje visuomenėje požiūris į nuteistuosius nepasikeitė nuo sovietmečio. Jei jau žmogus suklupo, pakliuvo į įkalinimo įstaigą, tai iš jos išėjęs dažniausiai pasijunta atstumtas, nereikalingas. Didelė problema, kad mūsų valstybėje neveikia adaptacinė sistema, kuri padėtų nuteistajam ar išėjusiajam iš įkalinimo įstaigos greičiau įsilieti į visuomeninį gyvenimą, atrasti savo vietą. Ką išėjęs žmogus randa? Nei darbo, nei supratimo nei pagalbos. Kas jam belieka? Vėl – nusikaltimas ir vėl – kalėjimas. Kenčia visi.

 Pavyzdžiui, užsienio šalyse yra specialios programos žmonėms, išėjusiems arba besiruošiantiems išeiti iš įkalinimo įstaigų. Tose programose numatyta: jeigu nuteistasis savo elgesiu parodė norą keistis, tuomet, prieš pasibaigiant įkalinimui, jis po truputi pratinamas prie gyvenimo laisvėje. Keletui dienų per savaitę yra paleidžiamas, netgi tomis dienomis įdarbinamas specialiose nuteistiesiems skirtose darbovietėse. O tai didelė nauda ir pačiam žmogui, ir valstybei, juk kai organizme bus daugiau sveikų ląstelių, tai ir pats organizmas bus sveikesnis. Mūsų valstybė, geriausiu atveju tik padeda nuteistajam įsigyti profesiją bei pirmus mėnesius moka dalį minimalaus atlyginimo, jeigu darbdavys dalyvauja specialioje programoje. Aišku, ačiū jai ir už tai. Tačiau tiek pareigūnų, tiek visuomenės požiūris yra toks, kad nuteistasis turi būti už grotų, neva ir visuomenei bus saugiau, ir valdininkams ramiau. Todėl tokios adaptacinės sistemos, kuri yra daugelyje užsienio šalių, artimiausiu laiku mūsų valstybėje nenusimato.

 Pagrindinė problema, arba Kaip išsitiesina kreivumai

 Yra viena esminė problema, kuri liečia ne tik įkalintuosius, bet ir daugelį kitų žmonių. Net sukūrus puikias adaptacines sistemas, to nepakaks. Žmogus sugebės sėkmingai įsilieti į visuomenę, kurti, dirbti, džiaugtis, atrasti savo vietą po saule, tik visiškai išsigydęs savo sielos žaizdas, o tai įmanoma padaryti tik pažinus Kūrėją. Ir tik tuomet jis sugebės perskirstyti savo vertybes, požiūrį į gyvenimą bei iš naujo pažinti save. Visa tai įmanoma padaryti tik gerai suvokus krikščioniškas vertybes bei gyvenant jomis. Reikia atrasti Kristų, tik tuomet žmogus atras save. Kitaip jokios adaptacinės sistemos nepadės, nors jas kurti taip pat būtina. Šis procesas turi būti lygiagretus. Tik pažinus Kristų, žmogaus gyvenime išsitiesina visi kreivumai ir nelygumai, tik tuomet jis išsipildo ir užsipildo, jokio kito kelio nėra ir negali būti. Ir tai liečia visą šiuo metu stipriai sergančią visuomenę, o ypač nuteistuosius ir grįžusiuosius iš įkalinimo įstaigų. Tam, kad žmogus daugiau nenusikalstų, taptų ne tik visaverčiu valstybės piliečiu, bet ir tiesiog laimingu žmogumi, jis turi būti ne tik supažindintas su Kūrėju, bet jam reikia „įskiepyti“ ir auginti krikščionybę. Tuomet jis ne tik atras savo gyvenimą, bet padės jį atrasti ir daugeliui kitų žmonių, kad ir jų sužaloti likimai taip pat išsitiesintų.

Man tenka dažnai bendrauti su Lietuvos kalinių globos draugijos pirmininku Jonu Stašinsku. Jo nuomonė labai aiški dėl to, kad nuteistųjų arba sugrįžusiųjų iš įkalinimo įstaigų adaptacinės sistemos pagrindas, ašis, turi būti šių asmenų supažindinimas su krikščioniškosiomis vertybėmis. Paprasčiau tariant, reikalinga elementari sielovada. Kitaip šios visuomenėje kraujuojančios žaizdos nepaslėpsi ir neišgydysi jokiais moralės ar socialinės reabilitacijos tvarsčiais. Beje, šį darbą savo kukliomis pajėgomis jau daro mano minėta kalinių globos draugija, tačiau šią veiklą reiktų daugiau praplėsti, galbūt įtraukiant didesnę visuomenės dalį bei valstybines institucijas.

Tad nenusisukime nuo šios problemos, tarsi jos nebūtų. Juk kiekvieno šeimoje, giminėje yra žmonių, kuriems teko pabūti anapus spygliuotos tvoros. Atminkime, ką byloja liaudies patarlė: „Ligos, tiurmos ir ubago lazdos neišsižadėk.“

 Prisiminkime, ką Kristus sakė, kai Jį kaltino bendraujant ir vaikštinėjant su tokia bjauria kompanija – vagimis, plėšikais, prostitutėmis. Tuomet Jis pasakė, kad ne sveikiems daktaras reikalingas, o ligoniams, ir jei mes neturėsime savyje gailestingumo (kuris, žinoma, susijęs su tiesa ir teisumu), tai nepakliūsime į Dievo karalystę.

 Bernardinai.lt