Istorikų ceche dėl šių dviejų terminų vartojimo sutariama daugmaž vieningai – lyg ir be didelių diskusijų čia įsivyravo terminas „sovietai“, „sovietinis“. Tačiau kasdienybėje, bendraujant „paprastiems žmonėms“, yra kitaip. Čia dažniau išgirsi sakant „tarybos“, „Tarybų Sąjunga“. Koks skirtumas tarp šių dviejų sąvokų? Ir kiek šie leksikos skirtumai gali turėti įtakos tikrovės supratimui?

„Nuo pat vaikystės, kai skaitydavau senus vadovėlius, knygas, ten buvo rašoma: „Tarybų Sąjunga“. Net himnas prasideda tokia eilute „Tarybų Sąjungoj šlovingoj“. Šiandien žiniasklaida, jaunimas ar žmonės, kurie viešai šneka apie „anuos laikus“, vartoja sąvoką „Sovietų Sąjunga“. Prašau paaiškinti skirtumą tarp „sovietų“ ir „tarybų“, pasidalykite nuomone, ar „sovietų“ Jums neatrodo koks svetimžodis?“ Tokį klausimą Valstybinės lietuvių kalbos komisijos diskusijų skiltyje uždavė vienas smalsus skaitytojas.

Iš pradžių žvilgtelėkime į Komisijos konsultacijų banką, ar teiktinas lietuvių kalbai žodis sovietai. Štai kas ten rašoma: žodis sovietai ir jo junginiai lietuvių kalboje vartojami kaip ir kitose kalbose: angl. – Soviet, vok. – Sowjet, pranc. – Soviet. Patys sovietai, Sovietų Sąjunga prieš tokią pasaulio nuostatą neprieštaravo. Tačiau įvedę savo valdžią Lietuvoje, žodį sovietai pakeitė žodžiu tarybos. Nuo tada žodis sovietai vartotas tik pogrindyje. Toliau banke apibendrintai teigiama, kad ir sovietai, sovietinis ir tarybos, tarybinis yra tolygūs žodžiai – neutralaus vertinimo normalūs pavadinimai.

Tūlas su tuo sutiks, juolab kad ir kitus aneksijos laikotarpio terminus esame išsivertę. Kasdienybėje (ir istoriografijoje) juk nesakome: kolchozo predsedatelius, komsomolcas, vartojame žodžius: kolūkio pirmininkas, komjaunuolis. Tačiau regis čia esama ir tam skirtumo. Sakant tarybos, tarybinis gali justi tam tikrą subtilų reikšmės niuansą, kitokį, nei sakant sovietai, sovietinis. Koks tai skirtumas ir ar jis svarbus, paprašiau pakomentuoti istoriko dr. Valdemaro Klumbio, istoriko ir antropologo dr. Viliaus Ivanausko, antropologo dokt. Renato Delio ir Lietuvių kalbos instituto direktorės doc. dr. Jolantos Elenos Zabarskaitės.

Istorikas, dr. Valdemaras Klumbys

Kažkada dėl šio termino buvo ginčijamasi, bet dabar iš esmės įsitvirtinęs terminas „sovietinis“. Daugiau diskusijų vyko publicistikoje (ir istorikai nebuvo pagrindiniai jų dalyviai), o mokslinių diskusijų sunku ir prisiminti. Štai žurnale „Genocidas ir rezistencija“ 2001 m. Nr.1–2 išspausdintoje konferencijos „Terminija naujausių laikų istorijoje“ medžiagoje apie tai beveik nieko nekalbama, nors didžioji dalis pranešimų skirta sovietmečio laikotarpiui.

Jei pažiūrėsime į šių terminų vartojimo istoriją, tai tarpukariu visuotinai vartoti Sovietų Sąjungos ir sovietinis terminai. Po sovietinės okupacijos jie gana greitai pradėti keisti į tarybinį, tarybų. Priežastis akivaizdi: kad šie terminai būtų savesni, lietuviškesni, labiau priimtini ir taip palengvintų pačio režimo įsitvirtinimą, darytų jį bent leksiškai savą, lietuvišką. Tikėtina, kad prie to galėjo prisidėjo ir kalbininkų siekis viską sulietuvinti, bet tuomet šis siekis nebuvo toks stiprus, kaip dabar. Taip tarybinis pamažu įsitvirtino kasdienėje vartosenoje. Vykstant leksikos sovietizacijai kitaip ir negalėjo būti.

Po 1990 metų susidūrė dvi tendencijos: inercija, kai visi vartojo nuo vaikystės įprastą terminą tarybinis, ir noro atsiriboti nuo sovietmečio simboliškai, taip pat ir leksiškai. Sovietinio vartojimas parodo, pabrėžia atstumą, svetimumą aniems laikams, taip sumažinant savo ryšius su sovietiniu režimu (kuriamas toks praeities paveikslas, kad iki Sąjūdžio nieko nebuvo). Taip tarsi grįžtama į tarpukario situaciją, tuometinę terminijos būklę – vėlgi, tarsi nebūtų jokio pertrūkio tarp tarpukario ir dabartinės Lietuvos. Taigi tai daugiau simboliniai dalykai.

Kartu sovietinis jau tapo politkorektišku terminu ir tarybinį viešojoje erdvėje vartoja tie, kurie prisimena anuos laikus su nostalgija, arba šiaip žmonės, kuriems tokia vartosena yra tiesiog įprasta. Kaip atsakas į tokią nostalgiją ar dėl kokios kitokios priežasties atsirado, mano nuomone, nei į tvorą, nei į mietą Nerijos Putinaitės pavartotas Aukščiausiasis Sovietas, taip vadinant sovietinę Aukščiausiąją Tarybą. Aišku, norint nuosekliai pakeisti visus tokius terminus, lyg ir reikėtų visas tarybas keisti į sovietus – juk SSRS formaliai buvo Tarybų Sąjunga. Tačiau tai skamba kvailai ir iš esmės klastoja praeitį – juk jokios Darbo žmonių deputatų tarybos nebuvo vadinamos „sovietais“ anais laikais. Be to, jei jau visur keistume tarybų į sovietų, tai perimtume pačios sovietinės sistemos kurtą melą, įrašytą SSRS konstitucijoje, apie tai, kad SSRS buvo darbo žmonių rinktų tarybų valdoma, kad tos tarybos ir sudarė politinį SSRS pagrindą. Manau, kad režimui įvardyti ir SSRS pavadinti galima vartoti sovietų, sovietinis, o institucijas vadinti taip, kaip jos ir buvo vadinamos – su žodžiu tarybinis.

Šiaip istoriškai teisingiausia pavadinimų vartosenų nekeisti, aš asmeniškai renkuosi vartoti terminą sovietinis tiesiog dėl patogumo: tarybmetis tiesiog neskamba, kitaip nei sovietmetis. O dar yra sovietologija, sovietizavimas (negi reikėtų sakyti tarybizacija?). Štai latviai sovietinį režimą vadina padomju, tai yra, tarybiniu, ne sovietiniu. Vadinasi, galima puikiausiai išsiversti ir be visų simbolinių leksikos kaitymų. Na, bet lietuviams turbūt atrodo, kad jei simboliškai sunaikinsime sovietinę okupaciją, išnaikindami jos įvestus politinius terminus, tai neliks viso sovietinio paveldo. Deja, taip neatsitiks ir sovietmečio leksikos kaitymas čia nepadės. Gal net atvirkščiai – po simbolinio sunaikinimo akto ateina klaidingas įsivaizdavimas, kad taip sunaikintas pats sovietmetis mumyse, o tai kaip tik leidžia toliau vešėti pačiam blogiausiam sovietmečio paveldui.

Kad ir kokios būtų priežastys, vis tik sovietinis jau įsitvirtino tiek moksliniame, tiek viešajame diskursuose ir bandyti tai keisti kažin ar beverta.

Istorikas, antropologas, VU TPSMI dėstytojas dr. Vilius Ivanauskas

Pavadinimas Sovietų Sąjunga kilo iš Šaltojo karo amerikietiškosios tradicijos ir posovietinėje Lietuvos istoriografijoje tapo esmine kategorija, taip didinant distanciją nuo praėjusio laikotarpio. Žodyje Sovietų Sąjunga galima justi ne tik distanciją, bet ir labai aiškų negatyvų krūvį, potrauminį požiūrį ir viktimizaciją, sovietinę sistemą visų pirma įvertinant okupacijos aspektu. Kokie žodžiai yra pasirenkami – tarybinis ar sovietinis to laikmečio liudininkams reiškia ir savotiškus atminties karus: sovietinis – negatyvius išgyvenimus; tarybinis – objektyvią realybę, kaip tuo metu daiktai vadinosi. Neretai tai ir teigiama patirtis. Sutikčiau kai sakoma, kad terminas tarybinis yra įvietintas, prijaukintas terminas, tačiau pridėčiau, kad jis kūrė ne vien režimo įtvirtinimo lauką, tačiau tapo ir kelių kartų tapatumo lauku. Ir nebūtinai jaučiant dėkingumą. Tiems, kurie nuo režimo stipriai nenukentėjo, pavadinimo tarybinis keitimas į sovietinis atrodo dirbtinis.

Kalbant apie kartą, kuri jau yra emociškai atsiribojusi, nutolusi nuo šios epochos, jai nėra itin didelio skirtumo, kaip epocha vadinasi, tiek neigiamą ar teigiamą jos prasmę jiems sukuria pirmiausiai ne forma (vienas ar kitas žodis), tačiau realus turinys.

Antropologas dokt. Renatas Delis

Moksliniame veikale būtina vartoti Sovietų Sąjunga, nes Tarybų Sąjunga yra lietuviškas Sovietskij Sojuz vertinys. Tarybų Sąjunga buvo vartojamas visą okupacijos periodą, tapo „savas“ žmonėms, gyvenusiems tuo laiku, todėl natūraliai turi (bent jau potencialiai) pozityvios konotacijos. O sovietų, mano nuomone, turi šiek tiek negatyvios konotacijos. Jei ant visiems tai gerai žinomų dešrelių užrašytum Sovietinės, reikia manyti, tai galėtų atgrasyti dalį pirkėjų. Pavyzdys iš mano patirties: kai darydavau interviu su žmonėmis, kurie didžiąją savo gyvenimo dalį pragyveno okupacijoje ir nebuvo tremtiniai, partizanai ar pan., stengdavausi vartoti tarybinė, nes jų šitas terminas nežeidžia. Jei būčiau vartojęs sovietinė, išlenda kažin kokia neigiama konotacija. Moksliniame tekste sovietinė išsivaduoja iš tarybinės sužmoginimo ir dėl to tampa neutralesniu, „moksliškesniu“ terminu.

Doc. dr. Elena Jolanta Zabarskaitė

Labai geras klausimas. Terminu Sovietų Sąjunga apibūdinamas tam tikras istorinis, geopolitinis ir kultūrinis reiškinys. Šis terminas, kaip ir kiti žodžiai virtę terminais, turi labai plačią ir stiprią semantiką. Jis tikrai nėra neutralus. Sakydamas sovietų, Sovietų Sąjunga žmogus nurodo tam tikrą savo santykį su ta tikrove. Kai vartojame rusišką žodį sovietinis, tarsi pasakome, kad ta tikrovė yra ne mano, ne mūsų, ne Lietuvos. Kitu atveju, kai sakome Tarybų Sąjunga, atrodo, tarsi mes patys, savo noru, būtume sukūrę tą tarybų respubliką, kad LTSR buvęs natūraliai išsirutuliojęs reiškinys.

Kaip vertinys tai yra normalus terminas, tačiau reikia turėti galvoje kontekstą, tai, kad jo įvedimas į lietuvių kalbą nebuvo atsitiktinis. Okupavus Lietuvą, taip buvo siekiama nuo jo tarsi nuimti svetimumo konotaciją. (Veikė viešieji ryšiai ir tada...) Galima sakyti taip, kalboje visą laiką už regimosios žinios glūdi kitos žinios – vieno ar kito reiškinio vertinimas. O kalbant apie „tarybines dešreles“, toks pavadinimas akivaizdžiai prekybininkų sugalvotas tam, kad vyresnio amžiaus pirkėjams žadintų nostalgiją. Nostalgiją ne politinei santvarkai, o buičiai. Esą skonis visai kaip jaunystėje...

Zigmas Vitkus