Pradžios knygoje yra pasakojimas apie vieno žmogaus pašaukimą. „Viešpats bylojo Abramui: Eik iš savo gimtojo krašto, iš savo tėvo namų, į kraštą, kurį tau parodysiu“(Pr 12, 1). Dievas paliepė Abramui palikti savo gimtinę ne todėl, kad tenai buvo sunku gyventi, o svetur laukė sotus bei laimingas gyvenimas, bet kad jo šalyje vešėjo pagonybė bei amoralumas ir nebuvo sąlygų gyventi Dievo šviesoje.

Dievas, numatęs Abramui misiją tapti išrinktosios tautos tėvu, paliepė jam palikti pagonišką kraštą, kuriame vyravo blogi papročiai, ir keliauti į nežinomybę visiškai pasitikint Dievo vedimu. Abramas nežinojo, kas jo laukia svetimame krašte, ir tiesiog aklai pakluso Dievo paliepimui.

Atkreipkime dėmesį į tai, kad klausant Dievo visada išlieka tam tikra nežinomybė. Kai mes klausome Dievo ir laikomės Dekalogo, ne visuomet būna akivaizdu, kad šis klusnumas laiduos sėkmę. Maža to, dažnai pastebime, kaip Dievo neklausantieji sugeba geriau už mus kaupti medžiagines gėrybes, užimti svarbius postus ir t. t. Klausant Dievo dažnai žengiama į tam tikrą tamsą, viliantis, kad po jos bus šviesa.

Kokią pagonybę šiandien esame kviečiami palikti? Naujoji pagonybė nestato akmeninių ar medinių stabų, bet bando suniekinti krikščionybę, Bažnyčią ir Evangelijos nešėjus.

Ji turi daug pavidalų. Tai spiritizmo seansai, įvairiausios meditacijos, dvasinio tobulėjimo mokyklos, pagoniškos praeities idealizavimas ir daug kitų formų. Pagonybė prisidengia net dvasingumo ieškojimu. Pati pavojingiausia ir dažniausiai sutinkama pagonybės forma yra karingas sekuliarizmas, bandantis iš viešosios erdvės eliminuoti bet kokią krikščionybės įtaką. Nuolat susiduriame su pastangomis palikti mums, tikintiesiems, teisę praktikuoti tikėjimą tik savo namuose ar bažnyčioje, bet jokiu būdu nesireikšti viešumoje.

Kai vyskupai pasisako tautos blaivinimo, gyvybės apsaugos ir kt. krikščioniškos moralės klausimais, dažnai žiniasklaida pakelia triukšmą, kad Bažnyčia lenda į žmonių reikalus. Neseniai katalikiškoje Italijoje buvo bandoma per teismus pasiekti, kad viešojoje erdvėje nebūtų matomi religiniai ženklai, nes jie esą užgauna netikinčiųjų jausmus. Taip buvo siekiama pašalinti kryžius iš mokyklų ir kt. viešųjų vietų. Ačiū Dievui, Strasbūro teismas panaikino šį absurdišką reikalavimą. Pagarba mūsų valdžios atstovams, kurie prisidėjo prie šios pergalės.

Iš dabartinio sekuliaraus pasaulio negalime pabėgti, kaip tai padarė Abramas, svetimoje šalyje suradęs Dievą ir jo globą. Tuose kraštuose, į kuriuos emigruoja mūsų tautiečiai, rastume dar daugiau sekuliarizmo. Ką tuomet daryti? Yra tik viena išeitis: reikalingas evangelinis radikalizmas.

Tikriausiai prisimenate sparnuotą Jėzaus frazę: „Jei akis gundo tave, išlupk ją.“ Akies tikrai nereikia lupti, tačiau reikia sutvarkyti savo aplinką, kad per akis pagoniškas pasaulis su savo gundymais neįsiskverbtų į mūsų dvasią. Jeigu norime išlikti tyros dvasios, turime nuolat mąstyti, kaip apsaugoti savo akis, o drauge ir savo sąmonę nuo to purvo, kuris liejasi iš televizijos ekranų, kuris sutinkamas interneto erdvėje ar pramogose. Jei norime likti tiesūs ir sąžiningi, nuolat privalome rūpintis neparduoti sąžinės už dubenį lęšienės. Negrįžtamai praėjo laikai, kai buvo galima, panašiai kaip Abramui, persikelti ir sveikoje aplinkoje kurti naują gyvenimą. Šį gyvenimą reikia kurti čia, kur gimėme ir gyvename.

Pirmųjų amžių krikščionys neturėjo galimybės pabėgti iš pagoniškos aplinkos, todėl jiems reikėjo ieškoti priemonių, kaip apsisaugoti nuo pagoniškos įtakos. Ką jie darė? Apaštalų vadovaujami būrėsi į krikščioniškas bendruomenes, savo susirinkimuose klausė Dievo žodžio, drauge šventė Eucharistiją – Mišias ir šitaip likdavo klusnūs Dievo vedimui.

Šiandien tiesiog būtina, kad ir mes gyventume susibūrę į stiprias krikščioniškas bendruomenes. Apgailėtina, kai kartais tikintis žmogus tvirtina: man nereikalinga Bažnyčia, nes galiu garbinti Dievą ir savo namuose. Taip, Dievą galima garbinti ir namuose, bet namuose žmogus yra vienas. O fronte vienas – ne karys. Taip mąstantys žmonės pasirašo sau dvasinės mirties nuosprendį. Dabartiniame pasaulyje tokie vienišiai visuomet pralaimi tikėjimo kovą.

Mes esame Dievo pašaukti kurti naują gyvenimą, kurio centre spindi Jėzaus veidas. Todėl labai svarbu gerai pažinti šį gyvenimą, kad nekiltų net pagunda žavėtis modernaus pasaulio stabais. Ne mažiau svarbu pasirinkti priemones, kurios laiduotų saugų užsibrėžto tikslo siekimą.