EPA nuotrauka

Laba laba, gerasis skiautinėtojau,

kaip gyvenai šioje žemelėje šią savaitę? Patiko? Man irgi.

O pernai? Aha, irgi neturiu kuo skųstis. Prieš keliolika metų taip pat buvo neblogai. Ir anksčiau, bent dabar taip atrodo, buvo galima gyventi.

Klausyk, vis dėlto niekaip nesuprantu, kodėl vaikystėje taip dažnai verždavomės į kitas planetas? Popieriniais vėjo pilotuojamais lėktuvėliais, nušiurusiom ryžių šluotom, blyškiais televiziniais soliariais, lentvariniais kilimais ir... taip, žinoma, tomis keistomis sovietinių-tarybinių laikų raketomis, stovėdavusiomis beveik kiekvieno daugiabučio kieme...

Vieną tokią, aplankstytu, surūdijusiu stogeliu užtikau apleistame kosmodrome, įsirangiau... Įsitaisyk patogiai, aš Tau dar prieš skrydį pasakosiu apie kokius nors skiautinius ir kultūros publikacijas, žodžiu, – apie tai, ką nemaža žmonijos dalis laiko savaime suprantamais niekais.

Dėmesio – pradedamas atgalinis skaičiavimas...

10

Dešimtajame rašyk.lt gimtadienyje žadama literatūrinė puota. Tiesa, šventės rengėjų teiginiai truputį gąsdina: „Jei visi literatūrinės svetainės rašyk.lt tekstai būtų sudedami į knygas, iš viso išeitų per du tūkstančius tomų.“ Ačiū, nereikia!

Geriau jau dešimtinę savaitės tekstų duoklę pradėti nuo kuo geriausių palinkėjimų „Illiustrarium'ui“ – mūsų šalies knygų iliustruotojų būriui, kuris  išvyksta į Bolonijos vaikų knygų mugę. Man visada labai keistai skamba derinys „vaikai“, „knygos“ ir „mugė“, kur pirmasis žodis yra labiau prekinis rinkodaros terminas negu ką nors bent simboliškai vaikiška savy turintis žodis.  Bet tam tikra pasaulio dalis puikiai iliustruojama ir rinkodaros dėsniais, tad nėra ko stebėtis.

Juolab – dailininkų Lietuva turi. Gal jų ir kiek mažiau, negu „rašyk‘ų“... Šių menininkų veiklos paslaptis praskleis pokalbis apie vaikiškų knygų iliustracijas. Štai dailininko Arvydo Každailio mintys apie pop art stilistikos piešinius, atsiradusius knygelėje apie automobilius: „tema padiktavo ir spalvas: juk technika negali būti „natūralaus“, gamtos kolorito. Be to, man reikėjo įtampos, triukšmo įspūdžio. Iš čia atsirado spalvoti debesys, dūmai, triukšmus perteikiančios linijos. Buvo smagu vaizduoti miesto gaudesį. Apie ekologiją tuomet negalvojome. Technikos pasaulis viliojo ir atrodė gražus.“

Technikos pasaulis vilioja ir dabar, kai kurie, tiesa, maištauja. Štai JAV būtų gerokai sunkiau fiksuoti šaligatvio ornamentus, nes ten gausybė miestų, kur tiesiog... nėra šaligatvių. Tenykščiai miesto gyventojai siekia reabilituoti vaikščiojimą, deklaruodami tokias, sakytume, nereikalaujančias įrodymų tiesas: „Vaikščiojimas pėsčiomis, jodinėjimas, judėjimas žmogišku žingsniu sugrąžina žmonėms priklausymo sau jausmą. Taip žmogus pajaučia turįs dvi kojas, rankas ir plaučius. Ištrūkęs iš plieninio automobilio kalėjimo, jis vėl galės stebėti kitų veidus. Ir supras, kad jis yra vienas.“

Na, bet mes – kol kas dar praeities ūkų gožiamoje kiemo raketoje, skaičiavimas tęsiasi...

9

Nuotraukos autorius Saulius Žiūra/BFL © Baltijos fotografijos linija

Devyni siaubo prakaitai išpiltų turbūt daugelį, jei tektų patirti, ką patyrė Japonija šiomis dienomis. Ir ne veltui ja žavisi Liudvikas Jakimavičius, žiūrėdamas televizorių: „netelpa galvoje: iš kur toje tautoje tiek stiprybės? Nematyti nei desperacijos, nei panikos.“

Yra ir malonesnių azijietiškų motyvų, nors mūsų šalyje sunkiai patikrinamų dėl kalbos barjero – kalbu apie apdovanojimus. Rytų išminties dvelksmo būta ir jau pasibaigusioje dailininko Algimanto Švėgždos parodoje. Ją buvo galima apžiūrėti beveik už dyką. Deja, būtuoju laiku apie tai tenka šnekėti. Laikas įnikęs į savąją skaičiuotę...

8

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL © Baltijos fotografijos linija

„Aštuoniukės“ efektui nuolat išradinėjimo dviračio ratuose prilygstančiu fenomenu drąsiai galima vadinti Švietimo sistemos reformą. Rodos, turėtum priprasti. Kai tu mokeisi, ji vyko, kai tavo vaikai eina į mokyklą, ji tebesitęsia, gal net anūkai išvys šį nepakartojamą nerangumu permanentinį procesą. Tačiau tas vyksmas vis dar stebina savo pavidalais. Šįsyk aplankė žinia, kad nebeliks vidurinių mokyklų. Ar tikrai reikėjo? Ar nebus per daug išimčių šioje taisyklėje?

Tiesa, Lietuva gali oriai džiaugtis kartu su Italija ir dar keliomis valstybėmis, stojusiomis prieš draudimą mokyklų klasėse kabinti Nukryžiuotąjį.

Bet gal noras išsaugoti, konservuoti tradiciją yra tik „buržujiškos svajonės“? Šį žodžių junginį pasiskolinau iš vienos dviejų knygų recenzijos, kuri verta minėjimo jau vien kaip kritiškesnio ir pamatuoto kalbėjimo apie leidinį pavyzdys. O mūsų kosminio laivo startas artėja...

7

EPA nuotrauka

Septynis mėnesius truksiantis vasaros laikas įvedamas šį sekmadienį, suksim laikrodžius valanda pirmyn. Sudėtingi tie tiksintys mechanizmai, o jau pats reiškinys koks... Apie laiką, jį matuojančius laikrodžius ir kalendorius pasaulyje išspausdinta gausybė knygų, vieną jų neseniai išleido ir lietuvių mokslininkas.

Apie palyginti nesenus laikus labai įdomiai pasakoja prie Nepriklausomybės atkūrimo ištakų buvęs, valstybę saugant aktyviai dalyvavęs kapitonas Andrius Eiva: „Sovietų planas buvo Televizijos bokštą užimti ne uniformuotų desantininkų jėga. Planas buvo nusiųsti tris autobusus „jedinstviečių”, kad jie susimuštų su lietuviais patriotais, tada atvyktų desantininkai, išskirtų neva tarpusavyje besipešančius „lietuvius”, įvestų „tvarką” ir tada ramiai užimtų Bokštą. Tačiau atsitiko taip, kad viena jų grupė veikė pagal Maskvos laiką, o kita – pagal Vilniaus. Ir tie 3 jedinstvininkų autobusai atvažiavo po to, kai žmonės jau nešė žuvusiuosius ir sužeistuosius. Desantininkų karininkai tuos jedinstvininkus iškoneveikė, kad jie pavėlavo ir sugriovė visą planą. O Lietuvos žmonių pasiaukojimas sutrenkė Sovietų Sąjungai mirtiną smūgį.“ Štai ką reiškia nesuderinti laikrodžiai... Pasižiūrim į savo...

6

„Šešios žąsys su šešiais žąsyčiais“ jau sunkiai „išsislebizavotų“, jei šalia būtų įsitaisę pašaipūs klausovai, be kurių neapsieina nė viena ugdymo įstaiga. Užtat siekis bent vieną savaitę atkreipti į tai ypatingą dėmesį – sveikintinas. Nes kartais panašu, jog valstybė žmogui taip ir liko prievartos aparatu dar nuo sovietinių laikų. Šią nuojautą patvirtinti arba paneigti turbūt galėtume, pažiūrėję Manto Kvedaravičiaus filmą.

O galbūt verta pažiūrėti ir visą lietuviškų filmų retrospektyvą, kurią siūlo „Kino pavasario“ festivalis.

„Tačiau medijos ne tik suteikia visas tas galimybes, bet ir kelia problemų. Viena jų – tiesos ir tikrovės problema. Tampa sunku atskirti, kas yra fantazija, o kas yra tikra. Tai, ką rodo televizija, – yra gyvas tiesioginis vaizdas ar įrašytas? Žmogus, kurį matėme, yra tikras asmuo ar išmoktas vaidmuo? Kai išsitrina riba tarp tikrovės ir fantazijos, iškyla sunkumų.“ Neturiu ko daugiau pridurti prie šių Dalios Žemaitytės žodžių pradedamame straipsnių apie medijas cikle.

Sunkumų kyla ir besivaikant Gintaro kambarį. Apie jį yra girdėjęs kiekvienas lietuvis, o žiniasklaidoje kasmet paskelbiama po keletą tos patalpos buvimo hipotetinių vietų. „Bernardinai.lt“, rodos, irgi linkę prisidėti prie tam tikrų mistifikacijų šiuo klausimu. Na, tai gal net lengviau, nei taisyklinga greitakalbe iššnabždėti „šešios žąsys su šešiais...“

5

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL © Baltijos fotografijos linija

Penki. Pats nuostabiausias pažymys tais sovietiniais laikais, kai teko mokytis aritmetikos. Rašau „sovietiniais“, kad niekas neįtartų nostalgija, kurią galima būtų įžvelgti mano rašysenoje, jei vartočiau žodį „tarybiniais“.

Tai sužinojau perskaitęs straipsnį apie šių terminų vartojimą.

Taigi, grįžtant prie vertinimo – kokį pažymį reikėtų rašyti tautai, kuri deramai negali įvertinti savųjų valstybės ir kultūros pagrindų klojėjų XX amžiaus pradžioje?

Tarkim, vienai svarbiausių kultūros veikėjų moterų – Gabrielei Petkevičaitei-Bitei, apie kurią radijo komentare kalba Solveiga Daugirdaitė. O jei jau gyvenam patriarchato sąlygomis, galėtume bent Povilą Višinskį deramai prisiminti. Na, bent knygą apie jo veiklą pavyko išleisti.

Kaip buvo (o turbūt ir tebėra) įprasta sakyti neišmokusiam pamokos: „Sėskis, du.“

Bet kol kas dar kalbame ne apie dvejetus. Apskaičiuokim, kiek ten liko iki skrydžio?..

4

Zenekos nuotrauka

Keturi metų laikai. Kiekvienas turi savo gerbėjų ir nekentėjų. Man asmeniškai vis viena labiausiai patinka pavasaris, todėl su malonumu stebėjau vaikų piešinių parodėlės atidarymą Bernardinų bažnyčioje, prie Šv. Mykolo koplyčios. Taip pat tą pačią dieną buvo pašventinta keliasdešimt inkilų, kuriuos gamino socialinio centro darbuotojai ir lankytojai. Tie paukštnamiai – pavasariniai šaukliai – buvo išvežioti po pranciškonų vienuolynus ir veiklos vietas. Redakcija gavo ir paviešino gražų tekstą, parašytą brolio Benedikto OFM.

Kartu su tirpstančiu sniegu ugdymo problemos niekur nedingsta. Tuo įsitikinti galima perskaičius pokalbį su Alytaus meno mokyklos direktoriumi Redu Diržiu: „Didelė problema, manau, yra požiūris: Oi vaikai, mes dabar jums viską paaiškinsim. Vaikai visų pirma yra žmonės ir reikia su jais šnekėti kaip su žmonėmis.“

Ir galbūt šnekėti ta gyvąja kalba, apie kurią diskutuojama kunigo Arūno Peškaičio OFM vedamoje „Mažosios studijos“ laidoje „Apie gyvą kalbą“. Taigi. O ką mums sako skaičiai?

3

Trys spektakliai pretenduoja į geriausiojo titulą šiemet. Trys skirtingos stilistikos, tačiau labai stiprūs režisieriai juos kūrė. Tai – Oskaro Koršunovo statytas vaidinimas „Dugne“, Rimo Tumino „Mistras“ ir Gintaro Varno „Publika“.“

Trys VEKS laikotarpio skulptūros Neries pakrantėje, pasirodo, stovi be išduotų leidimų. Guodžiamasi, kad „vilniečiai jau priprato“, ir nėra reikalo griauti. Asmeniškai pripažįstu – tikrai taip, pripratau. Ko gero, netgi priklausau tam vilniečių porūšiui, kuriam mieliau žvelgti į „Krantinės arką“ nei į Valdovų rūmus.

Tris kartus žodį „filmuoti“ savo interviu mini Jonas Mekas. Be daugelio gražių dalykų, pasako ir esmingą: „viską, ką aš darau, darau dėl to, kad man tas patinka. Todėl viskas, ką aš darau, man teikia pasitenkinimą. Nedarau nieko, kas man nepatinka.“ O kaip tokią maksimą sektųsi įgyvendinti mums patiems? Et, geriau apskaičiuokim.

2

Zenekos nuotrauka

Du tekstai – vienuoliktokės Živilės Miežytės esė ir Andriaus Navicko straipsnis kalba iš esmės apie tą patį – žmogaus orumo bėdas šiais laikais. Apie gebėjimą duoti ir tesėti žodį: „kai kalbame apie pažadą, priesaiką, laidavimą garbės žodžiu, tai nėra stiprybės ar silpnybės, bet veikiau mūsų žmogiškojo orumo klausimas. Šis orumas, kuris dažniau ne visai tiksliai vadinamas garbe, nėra mūsų nuopelnas, bet pati brangiausia Kūrėjo dovana.“ Sutinku su šiomis „Bernardinai.lt“ vyr. redaktoriaus mintimis, nujausdamas, kad brangiausias dovanas visad priimti sunkiausia...

Dar nelengva pasakyti, kokia dovana sostinei bus Lukiškių aikštės sutvarkymo idėjos konkursą laimėjęs projektas „Ramybė“, labai jau daug karčių patirčių ir nepateisintų lūkesčių dėl šios aikštės ankstesniais metais. Šiaip ar taip, belieka palinkėti ramybės. Ir tarti...

 1

Zenekos nuotrauka

Viena iš smagiausių žinių melomanams šią savaitę – pranešimas, kad vasarą Lietuvoje koncertuos Robertas Plantas.

Viena žinia – dar ne žinia. Pridėkim prie jos dar vieną tekstą apie sėkmingai įvykusius „Pož(i)eminius skaitymus“ ir pabaigos citatą: „Po to ima skirstytis žmonės iš nupieštų kambarių. Namo. Kreivas balkonas lyg įžūlus liežuvis nemandagiai atsisveikina. Ima trintis kreidelės. Lieka tik pusė kambario, vėliau mažėja ir traukiasi į tašką, kuris privalomai turi būti padėtas, kad būtų galima nupiešti linijas. Visi matėm, kaip trinasi ir išnyksta kambariai. Kaip pakyla ir išeina žmonės. Tačiau niekas iki šiol negali atsakyti į klausimą – kur tą vakarą dingo Mėnulis?“

Taigi – taip, ir baigiam šią savaitę, kartodami – mėnulis, mė...

 0

 Bum!

…

P. S. Jei tą vakarą prietemoje kas nors atsitiktinai būtų dirstelėjęs į dangų virš daugiabučių, būtų išvydęs staigiai kylant kažkokį neatpažintą objektą, iš tolo keistai panašų į žaislinę raketą iš sovietinės vaikystės laikų.

P.P.S. Ir jei Tu skaitai šiuos skiautinius, vadinasi, kažkas juos, paliktus netoli vaikų žaidimo aikštelės, vis dėlto surado.