Kazys Almenas. Kaip suprantame „saugumą“?
Ar saugios atominės elektrinės? Pamečiau skaičių, kiek kartų per pastarąją savaitę teko išgirsti šį klausimą. Kadangi turiu branduolinės inžinerijos diplomą, daugiau nei 40 metų dirbau šioje srityje, bandau į klausimą atsakyti. Nuoširdžiai bandau. Sekasi sunkiai. Problema esminė, nes nesutariame, ką reiškia raktinis žodis. Ir nesusikalbėsime, kol neišsiaiškinsime, kokią ypatybę apibūdina žodis „saugios“?
Pabandykim pasinaudoti analogija. Ką ši sąvoka reiškia, kai ji yra pritaikoma, pavyzdžiui, lėktuvams, traukiniams, laivams? Dauguma pašnekovu sutinka, jog tais atvejais galima pasitelkti statistiką. Per ilgus eksploatavimo dešimtmečius susikaupė pakankamai statistinių duomenų, kad būtų galima apskaičiuoti tikimybę žūti, naudojantis viena iš šių transporto priemonių. Tų duomenų čia necituosiu, bet dauguma pripažįsta, jog ši rizika maža, nors žino, jog sunkių nelaimių (dėl išorinių sąlygų, dėl mechanizmo sutrikimo, dėl operatorių kaltės) visgi kartkartėmis atsitinka. Kai tai įvyksta lėktuve – prarandamas lėktuvas, ir nuo kelių iki kelių šimtų žmonių gyvybių, kai traukinyje – prarandamas traukinys, žmonių aukų gali būt šimtai, kai tai įvyksta laive, prarandamas laivas, o aukų skaičius gali perkopti ir tūkstantį. Palyginkime šiuos duomenis su sunkiomis atominių jėgainių nelaimėmis. Per pusšimtį metų įvyko trys tokios nelaimės. Jų pasekmės tokios:
– TMI (Trijų Mylių salos nelaimė 1979 m.); Pasekmės – prarasta jėgainė, žmonių aukų nebuvo.
– Černobylis 1986 m. Pasekmės – prarasta jėgainė, PSO (Pasaulio sveikatos organizacijos), ir TATENA (Tarptautinė atominės energetikos agentūra) duomenimis, 31 – tiesioginės mirtys, 25 – latentinės.
– Fukušima 2011 m. Prarastas jėgainių kompleksas. Žmonių aukų nėra, didelė tikimybė, jog jų nebus.
Daugumos mano pašnekovų tokie palyginimai netenkina, netenkina jie ir manęs, tačiau, jei norime susikalbėti, reikia bandyti suteikti žodžiams bent apytikrę prasmę. Kol kas tos apytikrės prasmės kontūrai tokie: didelių nelaimių atveju prarandamas pats technologinis įrenginys, prarandamos ir žmonių gyvybės. Taip yra, tarkim, lėktuvų ir atominių jėgainių nelaimių atvejais, tačiau kiekybinis skirtumas toks, kad kol kas atominių jėgainių atveju žuvo panašus skaičius žmonių kaip per vieną vidutinio dydžio lėktuvo nelaimę.
Bet, šitaip lyginti negalima, sako mano pašnekovai, vienu atveju lėktuvas, kuriuo noriu skrendu, noriu ne, kitu atveju – jėgainė. Tiesa, kad man elektros reikia, bet ją juk galima ir kitaip gaminti. Jie absoliučiai teisūs. Pabandykim tad dar kartą palyginti, kiek aukų nusinešė 4 pagrindinės elektros gamintojų kategorijos.
Anglimi kūrenamos jėgainės – 18 017 (tai daugiausia žuvę angliakasiai)
Mazutu kūrenamos jėgaines – 16 505 (gaisrų, sprogimų aukos)
Hidroelektrinės – 29 324 (sugriuvusių užtvankų aukos)
Atominės jėgaines – 31 + 25 = 56
Suprantu, kad skaičiai netikėti, bet tokius1969–2000 m. duomenis pateikia OECD studija. Mane asmeniškai stebina didelis hidroelektrinių aukų skaičius, o kai kurie mano pašnekovai tiesiog sutrinka, nes šie skaičiai taip skiriasi nuo to, ką jie regi per televiziją, ką jie skaito, ką jiems pasakoja kaimynai, kad jie nežino, kaip reaguoti. Užjaučiu juos, tiesiog mus supanti žiniasklaidos ir pramogų aplinka pristato visiškai kitą vaizdą. Kuo tikėti? „Bet tu praleidai patį svarbiausią klausimą, – sako mano pašnekovai. – O kiek mirs iš tų, kuriuos apšvitino radiacija?“
Kartais, kai pradeda trūkti kantrybės, norisi atsakyti, jog mirs visi. Be abejo, taip ir bus, nors, žinoma, pašnekovas klausia ne to, jis nori žinoti, kiek prie mirties pagreitinimo prisidės papildomas radiacijos apšvitinimas. (papildomas, nes visi žinome, jog gyvename nuolatiniame radiacijos fone).
Į šį klausimą atsakyti negaliu, aš – inžinierius, ne medicinos daktaras ar radiologas. Būtent šie specialistai, pasitelkdami statistikus, šį klausimą tiria jau gerą pusšimtį metų. Tyrimai ypač suintensyvėjo po Černobylio nelaimės. Per ketvirtį šimtmečio, kuris mus skiria nuo tos nelaimės, atliktos kelios dešimtys išsamių analizių. Išvada – ir jie vienareikšmiai atsakyti negali. Jau minėtos 25-ios latentinės mirtys priskirtinos papildomam per Černobylio nelaimę patirtam apšvitinimui. Kai kurie tyrinėtojai pateikia kiek didesnį skaičių, kai kurie mažesnį. Jei esame linkę remtis spėlionėmis, žiniasklaida ir internetas pateiks plačią skaičių įvairovę, tačiau mokslinių tyrimų rezultatai būtent tokie.
Mano pašnekovus tokios išvados nuvilia, nors išties jos privalėtų juos padrąsinti. Jei per Černobylio avariją patirtas papildomas apšvitinimas turėtų apčiuopiamą įtaką mirtingumui, specialistai tai sugebėtų išmatuoti. Metodika paprasta, nors praktikoje ją pritaikyti sudėtinga. Reikia sekti statistiniai didelę papildomą apšvitinimą patyrusių grupę žmonių ir jų sveikatingumą lyginti su panašaus amžiaus, panašios gyvensenos kontroline grupe. Tokio pobūdžio tyrimai įtikinamai atskleidžia rūkymo ar kitų įpročių žalą, bet per Černobylio avariją patirtos aplinkinių gyventojų apšvitinimo įtakos jie neapčiuopia. Tai nereiškia, kad tos įtakos nėra, tačiau tai reiškia, jog ji yra pernelyg maža, ją užgožia neišvengiama kitų įtakų įvairovė.
Baigdamas noriu pabrėžti, jog neagituoju nei už, nei prieš atomines jėgaines. Bandžiau tik pristatyti kiekybinius duomenis, kuriuos galima panaudoti, jei esame linkę žodžiui „saugios“ suteikti konkretesnę reikšmę.
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
BNS informacija: „Balandžio 26 dieną sukanka 25-eri metai, kai įvyko avarija Černobylio atominėje elektrinėje. Daugiau kaip 3 tūkst. jos likviduotojų iš Latvijos pripažinti neįgalūs ir nedarbingi, daugiau kaip 900 jau mirė. Rygoje renginys, skirtas Černobylio avarijos aukoms atminti, kitą antradienį vyks P.Stradinio universitetinėje ligoninėje. Jame dalyvaus Latvijos prezidentas Valdis Zatleris, kaip gydytojas dalyvavęs likviduojant šios katastrofos padarinius (...).
Be atominės energetikos pasaulis neturėtų ateities.Belieka tik ateities energetikai taikyti vertus ateities saugumo reikalavimus.Čia man nereikia būti atomininku inžinierium.Būdamas Šiaulių m.kanalizacijos valytoju labai aiškiai matau(į ką ir siūlau visiems pažvelgti)neatitikimus atominės energetikos ir tarptautinės politikos.Atominės avarijos atveju pasekmės nepaisys politinių sienų.O tų avarijų lokalizavimas paliktas spręsti kiekvienai valstybei atskirai.Kažkada gaisrai prasidėję vieno kurio nors namuose išplisdavo po visą miestelį.Tada buvo sukūrtos gaisro gesinimo komandos.Kodėl dabar nepagalvoti apie atominės avarijos lokalizavimo komandą?Ar ne todėl,kad dolerio spausdintojai bijo,kaip velnias kryžiaus,pasaulio susivienijimo?
Gerbiamasis Knope :)
"tikros žinios" nuo baimės neapsaugo. (Berods pats tai minėjote :) Beje, aš irgi labai nenoriai skrendu lėktuvu, dėl tos pačios priežasties kaip ir tamsta.) Žinios, kad po Hirošimos nedaug kas numirė, niekaip negarantuoja, kad AŠ nemirsiu nuo radiacijos. Ir apskritai, iš sveikos nuovokos kylanti baimė yra naudingas dalykas, antraip visi seniai būtume išsivertę pro langus, susideginę, nuskendę, nusinuodiję ir kitaip nusibaigę.
Kas kita yra liguista panika, į kurią dalis šiuolaikinės, labai gerai savo ir gyvūnų teises žinančios žmonijos yra linkusi. Tie, kurie jau dabar Lietuvoje dangstosi nuo "radioaktyvių debesų, atslenkančių iš Japonijos".
Kaziui. Taip, nežinomybė sveria nemažai, ypač kai patys atominės energetikos mokslininkai nesutaria tarpusavyje dėl jos pavojų. Nesu skaitęs apie tuos tyrimus, kuriuos jūs minėjote, nesu radiacijos poveikio specialistas. Žinau vieną dalyką - nuo radiacijos labai sunku apsisaugoti. Šiai dienai, iš esmės, nėra priemonių, kurios pakankamai gerai apsaugotų žmogų nuo jos poveikio. Juk netgi Nasa planuojanti ekspediciją į Marsą viena pagrindinių neišspręstų problemų laiko būtent kaip apsaugoti astronautus nuo radiacijos poveikio. Tad ką jau kalbėti apie paprastą žmogų veikiamą didelių dozių radiacijos, šimtus tūkstančių žmonių. Hirošimos ir Nagasakio atveju nėra tiksliai žinoma kodėl vieni išgyveno, o kiti ne. Tam galėjo tūrėti įtakos ne tik jų organizmų ypatybės, bet ir tai kur jie tuo metu buvo kai įvyko sprogimai. Tas, ko gero, turėjo didžiausią reikšmę. Juos galėjo geriau apsaugoti atstumas iki epicentro ir struktūros, kurios galėjo juos pridengti, tad nuo to priklausė ir jų gautos apšvitos dozė. Jų išlikimas galėjo priklausyti ir nuo to, kur ir kaip jie galėjo prieiti prie maisto ir vandens šaltinių ir nuo daugybės kitų faktorių. Taip, aš nesu tyrinėjęs šitos informacijos apie kurią jūs minėjote, bet juk karts nuo karto medijoje pasirodo žinutės, kad Japonijoje ar Ukrainoje, ar Baltarusijoje mirė praeityje apšvitintas žmogus,- tiesa, dažniausiai nemažai gyvenimo jau pragyvenęs, - nuo vėžio, kurį, kaip mano medikai greičiausiai sukėlė didelis radiacijos poveikis praeityje. T.y. turima omeny, kad tai tokio atvejo ”logiška pabaiga”. Kaip ne specialistas aš žinau tik vieną, kad yra radiacijos lygis virš kurio jos poveikis tampa pavojingu. Nesinorėtų to išbandyti savo organizmu.
Kai sakiau "demonizavimas", turėjau galvoje ribotą požiūrį, kuris formuojasi neturint tikrų žinių apie dalyką. O kai trūksta tikrų žinių, spragas užpildo baimė.
Leifui. Pirma noriu pabrėžti jog savo rašinyje nepasisakiau nei už nei prieš branduolinę energiją. Bandžiau jieškoti bendro vardiklio kertinei sąvokai 'Saugus". Iš Jūsų ir daugelio kitų pašnekovų aišku kad tos sąvokos apibudinimui daug sveria "nežinomybė". Deja, didžiuma mums lengvai prieinamos žiniasklaidos apie radiacijos pasėkas pateikia mažai moksliškai pagrystų faktų. Kaip visi žinome, dominuoja kito pobūdžio informacija. O tačiau informacijos yra, ir palyginus nemažai. Kad ir Jūsų, pilnai pagrystas klausimas apie papildomos radiacijos poveikį genetikai. Nuo Hirošimos įvikio praėjo 66 metai, yra jau trečia generacija japonų kurių proseneliai pergyveno Hirošimos bombardavimą. Jų sveikatingumas yra stropiai sekamas, kadangi japonai yra gana homogeniška tauta, jų davinius galima lyginti su statistinio japono daviniais. Resultatai sekantys: antros generacijos Hirošimos palikuonių sveikatingumas yra šiek tiek, ne daug, bet apčiuopiamai geresnis už statistinio japono. Trečios generacijos sveikatingumas nesiskiria. Tai vėlgi nereiškia kad ta papildoma radiacija neturejo jokio poveikio, reiškia tik kad tas poveikis buvo mažas, ir kiti faktoriai dominavo. Šiuo atveju suveikė Darvininis atrinkimo principas. Hirošimą pergyvene žmonės išlaikė didelį stresą, ne tik radiacijos, be ir karščio, slėgio smūgio, maisto stygiaus. Tokį stresą išlaikė tik stiprūs individai. Jie tą savo įpatybe perdavė savo vaikams. Efektas, kaip minėta, nedidelis bet apčiuopiamas. Trečioje generacjoje įtaką atsekti sunku.
Demonizuoti - suteikti, priskirti kam nors demoniškas ypatybes. Demonas - [gr. daimōn – dievybė, dvasia]: 1. sen. graikų mitologijoje ir religijoje – dvasia (gera arba pikta), padedanti arba trukdanti žmogui vykdyti savo sumanymus; 2. krikščionybėje – piktoji dvasia, velnias; įv. religijose – dvasinė būtybė, tarpinė tarp Dievo ir žmogaus, paprastai priešiška žmogui; kai kuriose religijose – iš dievų tarpo išstumtos puolusios dievybės. /TTŽ/
Kas ir kur demonizuoja branduolinę energiją ar atominę energetiką? Gal norėjote pasakyti, kad pervertina šią gamtos galią?
Kaziui. Kad žmonės miršta panašiai abejuose grupėse-taip. Bet ar panašiai serga? Ar jų gyvenimo kokybė vienoda? Kokią genetinę informaciją apšvitinti žmonės perduoda savo palikuonims, jei apskritai jų gali susilaukti? Knopei. Demonizavimo visada yra. Tačiau AE atveju yra labai aiškus vienas dalykas - įvykus netgi nedidelei avarijai į gamtą gali patekti radionuklidai. Kaip taisyklė, jie ir patenka. Jų poveikis, žinoma, daugiausiai priklauso nuo jų kiekio. Įvykus didelei avarijai padarinius tenka srėbti šimtus metų. Radiaciją labai sunku ”apeiti”. Tai ne naftos dėmė ar išsilieję chemikalai. Radiacija persmelkia materiją. Jei įvyktų rimta avarija Baltarusijos AE, radionuklidai pereitų ne tik per pagrindinį mūsų miestą ir valstybės širdį, bet per visą Lietuvą - ir vandeniu, ir oru. Tas pats liečia ir Kaliningrado AE ir mūsų naująją AE. Taip, stambios avarijos atominėse nutinka retai, bet kai nutinka...Mūsų atveju, tai iš esmės reikštų Lietuvos, kaip valstybės, žlugimą(turiu omeny stambių avarijų atveju, ypač Baltarusijos AE, nes ji bus taip arti tankiausiai apgyvendinto Lietuvos regiono su sostine). Tai labai aišku. Žinoma, galim įtikinti save, kad to niekada neįvyks. Galbūt ir neįvyks. Bet jei įvyktų, tai kainuotų VISKĄ. Mes maža ir būkim atviri, silpnoka valstybė, kad sugebėtume atsistatyti po tokio smūgio kurio pasekmės jaustume dar šimtus metų. Tad ar verta žaisti šitą ”saugių tikimybių” žaidimą? Jau nekalbant apie tokios energetikos kaštus. Atsiranda naujų galimybių gaminti elektros energiją. Pasinaudokime jomis. Eikime į naujus vandenis. Po 15 metų mes galbūt vergausime ”savo” pačių elektrinei, kai tuo tarpu pasaulis jau skins brandesnius atsinaujinančios energetikos vaisius.
Visai mes mirsime, tik klausimas, kada ir kiek siuolaikinis gyvenimas mums sutrumpina amziu. Man keista, kaip visi keikia AE, bet pavyzdziui pamirso pernykscia avarija Meksikos ilankoje. Tai ka, dabar uzdrausti visus giluminius naftos grezinius juroje? Bet neziurint visu technogeniniu pavoju zmogaus gyvenimo trukme visa laika ilgeja. Jums su branduoliu magnetinio rezonanso itaisu istyre kepenis. Gavote nemenka doze, bet vis tiek einate tirtis. Tai ir cia tas pats, jei norite komfortiskai gyventi, turite priimti ir technologiju daroma rizika. Ir visokie gasdinimai cia mazai pades, verciau galvokime, kaip padidinti technikos sauguma.
Aukas korektiška būtų bent jau perskaičiuoti pagamintam energijos kiekiui (man atrodo, čia suskaičiuotos ir neenergetinių arba mišrios paskirties hidroobjektų avarijų aukos). Nors tai irgi būtų mažai pasakantys skaičiai. Akivaizdu, kad net eilės tikslumu nežinome, kiek aukų tolimoj perspektyvoj duoda branduolinio kuro ciklo ir branduolinių avarijų išmetimai, iškastinio kuro deginimo produktai ar alternatyviai energetikai reikalingų technologijų sukuriami įvairūs tarpiniai produktai ir sunaudojama energija.
Tas skaičius 56, kalbant apie ČAE avarijos (panašiai ir su dabartine FAE) pasekmes tai išvis juokingas. Net jei tarti, kad radiacinės aukos apsiriboja tomis keliomis dešimtimis, gavusių šimtų ir tūkstančių R dozes, tai dar reikėtų nepamiršti atimtų tūkstančių km2 teritorijų, perkeltų tūkstančių žmonių; likvidavimas uždeda didžiulę neplanuotą papildomą apkrovą ekonomikai ir įvairioms pramonės sritims, sunaudojami dideli kiekiai įvairių medžiagų - visa tai netiesiogiai virsta ir žmonių aukomis.
Nesakau, kad nereikia statyti atominių elektrinių, tik tokie primityvūs energetikos šakų lyginimai yrar nerimti ir beprasmiai.