Praėjusios „Eurovizijos“ nugalėtoją Leną Mayer-Landrut Vokietijos kanclerė Angela Merkel pavadino naujosios Vokietijos simboliu. Kanclerės žodžius buvo galima aiškinti piktybiškai, kaip dar vienos „didžiavalstybės“ eilinį mėginimą pakilti, susigrąžinti neva prarastą garbę. Ekonominės krizės, Pietų Europos finansinio gelbėjimo plano ir panašių nemalonumų fone šita pergalė išties atrodė nors kiek viltingai. Jaunutė atlikėja droviai šypsojosi, ji tikrai nuoširdžiai džiaugėsi, kanclerė dėl minėtųjų priežasčių, – kažin. Biudžeto lėšų krimstelėsianti „Eurovizija“ šiemet vyks Diuseldorfe, mieste be katedros.

Užtat prie Berlyno katedros savo milijoninės injekcijos laukia savi Valdovų rūmai. Retai kuriame dabar jau Vakarų Europos mieste jautiesi taip arti namų, – mintiju pokšėdamas lentiniais takeliais virš atidengtų tų rūmų rūsių Rytų Berlyne. Buvusiame Rytų Berlyne.

Juo toliau, tuo labiau galvoju, kad Europos sostinė turėtų būti ne Briuselis, o Berlynas. Kokia dar vieningos Europos sostinė byrančioje Belgijoje? Panašu, jog tik tai, kad nežinia kam tą Briuselį atiduoti, ir kas išlaiko valonus ir flamandus vienoje šalyje. Jei, neduokdie, Briuselis tokiu pat ar bent panašiu būdu viename daikte išlaiko ir Europos Sąjungą, tai gal jau geriau nebereikia, gal tikrai paleiskim ne tik valonus ir flamandus, bet ir visus kitus...

Berlynas – visai kas kita. Prieš dvidešimtmetį tapęs suvienytos valstybės sostine, jis demonstruoja veržlumą ir išradingumą. Visų pirma būtent tuo, kad į šitą miestą-dėlionę „prijungtos“ valstybės viduryje vokiečiai perkėlė savo sostinę. Buvusias padalijimo žymes apdairiai užstatė dangoraižiais, arba, priešingai, paliko turistų apžiūrai. Bet kuriuo atveju kapitalas čia užtikrintai trypia materialiausią buvusios Geležinės uždangos apraišką.

Pakilusi, o gal veikiau galutinai nusileidusi uždanga tiek Berlyne, tiek ir visoje šalyje sujungė ne tik dvi skirtingas valstybes, bet ir dvi skirtingas socialines tikroves, skirtingus mąstymo būdus, tikrus ar tariamus priešus. Vokietijos susivienijimas darsyk tapo akivaizdžiausia išraiška to, kas vyko visame žemyne, nuo Baltijos iki Balkanų.

Berlynas – prijungtos valstybės viduryje, kai kurie Rytų vokiečiai nejuokais taip ir jaučiasi. Kartais nostalgiškai prisimindami anos, neva demokratinės Vokietijos televiziją ir maistą, kartais nerūpestingai užmiršdami KGB atitikmenį Stasi . Kai kam iš jų nemalonu, esą visas posovietinis blokas kažkaip kapanojosi pats, kūrė savas ekonomikos, politikos ir kultūros formas. O štai jiems taip gerai nepavyko, galimybė nuplaukė net nešvystelėjusi. Atkeliavo turtingi ir galingi ponai tautiečiai iš Vakarų ir pasakė: nuo šiandien gyvensite taip kaip mes. Ir teko gyventi. Deja, dar ir šiandien tai absoliučiai galioja tik politinei santvarkai.

Ak, tie naivuoliai buvę Rytų vokiečiai! Savas, žinoma, nebūtinai reiškia savitą. Dar prieš gerą penkiolika metų vienas iš pirmųjų Baltijos Asamblėjos literatūros premijos laureatų estas(!) Emilis Tode žinojo, jog ir visas mūsų posūkis į Vakarus taip pat yra fondų finansuotas (Tode rašė: nupirktas ir dar bjauriau). Pradžioje intelektualinių-kultūrinių, paskum struktūrinių. Bet ne apie tai aš čia...

Buvusiame Rytų Berlyne Frydrichas Antrasis išdidžiai joja Frydricho Engelso link. Pastarasis narsiai tebestovi ties tebesėdinčiu Karlu Marksu, netoli nuo pastarojo vardu pavadintos gatvės. Žaliojo tilto skulptūros nublanksta barzdotų revoliucijos pranašų fone. Ir nereikia sakyti, kad tiedu bent jau vokiečiai. Kažin, ar kolūkiečiai Vilniaus Kalvarijų gatvės pradžioje nulieti pagal iš kokios tąsyk broliškos Moldavijos atvykusius modelius. Beje, vakarinėje Berlyno dalyje, netoliese Brandenburgo vartų, ir Reichstago bronzinis tarybinis karys taip pat tebestovi dar vis, pagal geriausią buvusios TSRS Europinės dalies miesto tipo gyvenviečių madą apstatytas tankais ir patrankom.

Turbūt dar nuo pokarinių filosofų ir istorikų inicijuotų diskusijų vokiečiams kažkaip pavyksta nustatyti savo santykius su praeitimi, dažniausiai su tokia, kokią ją prisimena labai skirtingas savas praeitis turintys piliečiai. Be abejo, tokie dalykai niekuomet nevyksta lengvai, niekas niekuomet ir nežadėjo, kad vyks. Ir ginčijasi vokiečiai, tikrai ginčijasi. Ir šmėsčioja tenai tiek raudonos, tiek ir rudos sistemų šešėliai neonu blyksinčioje kapitalizmo ir jam besipriešinančio skvoteriško anarchizmo scenoje.

Kita vertus, niekuomet nebuvusi homogeniška valstybe, Vokietija kaip niekas kitas yra vientisos Europos provaizdis. Bavarai ir prūsai, protestantai ir katalikai, o kur dar žydai, o dabar dar ir turkai (visai nenustebau knygyne užtikęs kelionių vadovus tiek po žydiškąjį, tiek po turkiškąjį Berlyną). Ak taip, dar gausybė lenkų ir Pavolgio vokiečiais persirengusių rusų, ir jugoslavų, ir daugelis kitų. Ir visi jie kažkokiu būdu sutelpa šitame visai Europai patraukliausiame mieste. Mes turbūt vieninteliai užtikrintai renkamės Londoną. Nors gal tik kol kas.

Berlynas – miestas kuriame panorėjęs išties patiri Europos jausmą. Ne tokios, kokią deklaruoja vienaip ar kitaip suformuluotos Eurokonstitucijos preambulės, bendros kultūros, praeities, ar tiesiog bendro pacifizmo šūkiai. Berlyne Europa yra tokia, kokia ji yra, tokia, kokią kasdien patiria jos gyventojai, vienoje arba kitoje žemyno pusėje. O Berlynas stovi pačiame centre, kaip sakė dabartinis jo meras, „neturtingas, bet seksualus“.