Kun. Arūnas Peškaitis OFM. Susitikimo menas
Įtaigus evangelinis pasakojimas (Jn 4, 5-42) apie Jėzaus, žydų mokytojo, susitikimą su moterimi prie Jokūbo šulinio viename iš Samarijos miestų perteikia daugiariopą žinią. Šis epizodas yra laikomas Evangelijos skelbimo paradigma. Kalba apie susitikimą, nuo kurio viskas ir prasideda. Susitikimą, kuris yra nepaprastas jau vien tuo, kad radikaliai perkeičia gyvenimą. Bet ar taip lengva susitikti? Kada susitikimas tikrai tampa gyvenimo perteikimu?
Homilijos autorius – Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapijos klebonas.
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
O, dėkui, tik dabar pamačiau bernardinų tv. Bet man atrodo, mažumėlę per seklu. Ingridos tinklalapis tuo atžvilgiu ir kitais daug gilesnis, religingesnis, turiningesnis. http://dievogarba.wordpress.com/
Geros mintys, Skalsu! As visuomet dziaugiuosi, jei randu Evangelijos istorijas netradiciskai paaiskintas. O juk jos ir neissemiamos...
Sveiki gyvi. Apie bernardinų žuvį. Man patinka, kad šitoji krikščionims keleriopai simboliška žuvelė kartkartėm ima ir (suokalbiškai?) mirkteli :)
Brolio Arūno klausytoju/-a būti labai paprasta ir malonu. Dėkui už homiliją.
Kai kurių evangelinių pasakojimų istoriškumu netikiu, bet kažkodėl niekad nekilo mintis suabejoti šitu susitikimu. Jis toks gyvas. Iš pradžių dar galėčiau įžvelgti šiokį tokį asmenišką kabinėjimąsi ("kaip tu, būdamas žydas, prašai mane, samerietę, gerti?"), iš kurio taip lengva būtų sukelti kivirčą, bet Jėzus tuo pačiu neatsako. O paskui ir moteris juk būtų galėjusi suirzti, kai Jėzus apie jos gyvenimo vyrus ėmė dėstyti. Tačiau taip neįvyksta, nes abiems tiesa svarbiau už asmeninius įsiskaudinimus. Kaip gera, kai gali bendrauti su žmogum, kuris tikrovės įvardijimo ar ir šiaip kitos/kitokios nuomonės nelaiko jo asmens puolimu. Todėl šitame pokalby gali pailsėti nuo puldinėjimų ir gynimųsi. Tik pabaigoj miestelio gyventojų replika man atrodo negraži, tą moterį vėl tartum sumenkinanti ("dabar mes tikim jau ne dėl tavo šnekų. Mes patys..."). Užuot padėkoję jai, kad pakvietė juos į TOKĮ susitikimą.
Ar jau ir pajuokauti negalima? Tiesa, įsižiūrėjau geriau ir pamačiau šalia tos vargšės žuvies iššokusią lentelę "Televizija gali būti kitokia". Nori nenori kyla asociacijos su mažumomis, su tąja nuolatos propaguojama ir jau mirtinai įgrisusia "meile kitokiam". Gėjai uzurpavo vaivorykštę. Toji vaivorykštinė žuvelė jau vargu ar beprimins Nojaus sandorą. O kad dauguma dabartinės televizijos laidų yra lėkštos, tuščios, beprasmiškos, žino visi. Gal kas patars, kokį vertingesnį kanalą žiūrėti? Iš poros šimtų kanalų tik vienas krikščioniškas, ir tas pats vaikams - Smile of a Child. Beje, kas nežino, rekomenduoju tinklalapį http://www.manau.lt/kkklubas/apie-kkk
P.S. O čia gali būti ir skaitmeninės tv reklama.
Žuvis nuspalvinta visai ne gėjų vėliavos spalvomis. Šios spalvos yra vaivorykštės spalvos. O vaivorykštė yra sandoros ženklas tarp DIEVO ir ŽEMĖS. „Dievas tarė Nojui ir jo sūnums kartu su juo: ‚Aš darau sandorą su jumis ir jūsų palikuonimis, kurie gyvens po jūsų, ir su visais gyvais padarais, visais paukščiais, galvijais ir žvėrimis, kurie išėjo su jumis iš arkos. Aš darau sandorą su jumis: jokio kūno nebepražudysiu tvano vandenimis, ir tvanas nebesunaikins žemės‘. „Ir Dievas tarė: ‚Ženklas sandoros, kurią darau tarp savęs ir jūsų bei visų gyvų padarų, kurie yra su jumis, per visas būsimas kartas BUS LANKAS DEBESYSE. JIS TEBŪNA SANDOROS ŽENKLU TARP MANĘS IR ŽĖMĖS“ (Pr 9, 8-13).
Raudona spalva - komunizmo ir komunistų simbolis, Vaivorykštė grobia gėjai. Juoda - fašizmo. Kas lieka - pilkas pasaulis? Gal geriau neįžiūrėkim, ko nėra, nes tampam priklausomi.
klebonui reikia ne tik "grazai "pamokslauti, bet padoriai ir pavizdingai elgtis su tikintiesiemis