Šiuo metu svarstymų ir ginčų dėl to, kas yra vyriška ir moteriška, arba koks turi būti vyras ir moteris, kaip niekada daug. Tradicinė vyriškumo ir moteriškumo samprata, kur kiekviena lytis turėjo aiškiai jai apibrėžtus vaidmenis, mūsų gyvenimui jau nebetinka: moterys dažniausiai nebėra vien jausmingos ir rūpestingos namų šeimininkės, o vyrai – racionalūs ir atsitraukę šeimos aprūpintojai. Abiejų lyčių vaidmenys vis labiau persipina, ir iš „sėkmingo“ piliečio tikimasi savybių, kurios tradiciškai priklausė dviems lytims: toks pilietis turi būti ir išsilavinęs, sėkmingas darbuotojas, ir gebėti užmegzti gerus ryšius su kitais žmonėmis, ir būti geru tėvu ar motina, ir panašiai. Diskusijose apie homoseksualių žmonių padėtį ir teises taip pat nuolat skamba su lyties tapatumu susiję klausimai, pavyzdžiui, ar vyrą, kuris myli kitą vyrą, galime laikyti tikru vyru? Naujų lūkesčių atsiradimas reikalauja ir naujos vyro ar moters tapatybės sukūrimo, o tai tikrai nelengva ir kelia didelę vidinę sumaištį. Kaip man būti vyru? Kaip man būti moterimi? Ar aš pakankamai vyriškas? Ar aš pakankamai moteriška? Tai klausimai, kuriuos dažnai kelia ir žmonės, ateinantys į psichoterapines konsultacijas.

Mąstant apie šiuos dalykus, vieno psichoanalizės pradininkų Carlo Gustavo Jungo hipotezė apie tai, jog kiekvieno žmogaus psichikoje egzistuoja abiejų lyčių komponentai, yra ypač vertinga. Jungas šią hipotezę iškėlė XX a. pirmojoje pusėje, kai jo gimtojoje Šveicarijoje lyčių vaidmenys dar buvo pakankamai stereotipiški ir netgi apibrėžti įstatymų: pagrindinė moters pareiga buvo gimdyti ir auginti vaikus bei rūpintis namų ūkiu, o vyro – aprūpinti šeimą materialiai, tvarkyti finansinius reikalus bei priimti visus svarbiausius sprendimus. Jau tuo metu Jungas įžvelgė tai, kas mūsų dienomis atrodo savaime suprantama: kiekvienas žmogui turi tiek jo biologinę lytį atitinkančių, tiek priešingai lyčiai priskiriamų psichologinių savybių.

 Animus ir anima: priešingos lyties archetipai

 Jungo teigimu, sąmoninga kiekvieno žmogaus nuostata atitinka jo biologinę lytį, o pasąmonėje egzistuoja priešingos lyties principas, arba archetipas. (Išimtis čia yra vadinamojo transseksualumo atvejai, kai sąmoningas asmens tapatumas neatitinka jo biologinės lyties, tačiau šįkart į šias išimtis nesigilinsime). Vyriškumo archetipą moters psichikoje jis pavadino animus, moteriškumo achetipą vyro psichikoje – anima. Šios figūros turi bruožų, kurie kompensuoja, t.y. papildo sąmoningą nuostatą, ir taip asmenybė tampa visybiškesnė, labiau pusiausvira. Anima ir animus figūrų šaknys yra kolektyvinėje pasąmonėje, tačiau bent jau dalis jų patyrimo yra prieinama ir sąmonei, todėl jos dar vadinamos tiltu tarp sąmonės ir pasąmonės.

Pavyzdžiui, jei motina buvo kontroliuojanti sūnų ir neleidžianti jam atsiskirti, vyras ir suaugęs jaus didelę priklausomybę nuo moterų, ir atvirkščiai.

Prieš pereidama prie abiejų šių archetipų išsamesnio aptarimo, paminėsiu, kaip analitinėje psichologijoje suprantamas vyriškumas ir moteriškumas (svarbu tai, kad čia kalbama apie patį psichinį principą, o ne apie tai, kad tokiomis savybėmis turi pasižymėti tikras vyras ar moteris!).

Vyriškumas siejamas su logos principu – šis graikiškas žodis reiškia „žodį“ arba „protą“. Jungas logos funkcijomis laikė vertinimą, išskyrimą, įžvalgą, o patį logos vadino prasmės archetipu. Jam priskiriamos ir tokios savybės kaip aiškumas, racionalumas, universalumas, dvasinės plotmės kūryba.

Logos priešybė – eros – laikomas moteriškumo principu. Eros apibūdinamas kaip meilė, intymumas, susietumas. Jungas jį pavadino „paties gyvenimo archetipu“.

Kaip ir visos priešybės, logos ir eros papildo viena kitą, ir tuo atveju, kai viena iš jų akcentuojama pernelyg smarkiai, iš pasąmonės iškyla kita pusė. Pavyzdžiui, jei vyras per daug remiasi logos savybėmis, iškilusi anima (eros principas) stengiasi grąžinti psichologinę pusiausvyrą.

Anima ir animus patyrimą sudaro kolektyvinis, t.y. visai žmonijai bendras, kitos lyties atstovo vaizdinys mūsų psichikoje, persipynęs su mūsų asmenine patirtimi su kitos lyties atstovais. Pavyzdžiui, vyro animą sudaro kolektyvinis moters vaizdinys, susipynęs su patyrimu, gautu iš santykio su motina, seserimi, mokytoja, drauge, žmona ir kitomis svarbiomis jo gyvenime moterimis. Nuo to, koks emocinis patyrimas vyrauja šiuose santykiuose, priklausys ir animos komplekso emocinis atspalvis. Pavyzdžiui, jei motina buvo kontroliuojanti sūnų ir neleidžianti jam atsiskirti, vyras ir suaugęs jaus didelę priklausomybę nuo moterų, ir atvirkščiai. Taip pat ir su moterimis: jei tėvas ar kiti reikšmingi vyrai ją dažnai nuvertindavo, kritikuodavo, ji užauga su vidinio vyro vaizdiniu – animus - kuris yra nuolat jai kritiškas, pakertantis pasitikėjimo savimi jausmą.

Pastaruoju metu analitinėje psichologijoje pastebima ir tai, kad įtakos vaiko animus ar animos formavimuisi turi ir tos pačios lyties tėvo animus ar animos savybės. Pavyzdžiui, jei dukra auga su motina, turinčia stipriai išreikštas neigiamas animus savybes (kritiškumą, nelankstumą, emocinį šaltumą), o tėvas, nors ir geras, psichologiškai nėra pakankamai stiprus, arba visai nedalyvauja dukros gyvenime, didelė tikimybė, kad mergaitės vidinis vyriškumas – animus – taip pat pasireikš per kritiškumą, nuvertinimą, nuolat pakirtinės jos pasitikėjimą savimi.

Animos ir animus dalyvavimas mūsų gyvenime

Analitinėje psichologijoje nuolat pabrėžiama psichikos pusiausvyros, visybiškumo svarba. Būdas to siekti - įsisąmoninti kuo daugiau pasąmoningos savo dalies turinio, taip apribojant autonomišką ir neretai mums destruktyvų jo poveikį. Tai tinka ir kalbant apie anima bei animus archetipus. Kuo geriau įsisąmoninsime šias savo psichikos figūras, tuo dažniau jos mums padės, o ne trukdys.

Kas atsitinka, jei animus ir anima yra visai neįsisąmoninti? Tada jų veikimą patiriame kaip ir kitų neįsisąmonintų kompleksų: jie veikia autonomiškai, t.y. mums nepavaldžiu ir nesuprantamu būdu, ir daro įtaką tiek vidinei mūsų būsenai, tiek santykiams su kitais žmonėmis.

Jei animus energija ima dominuoti, ji kelia grėsmę moters savirealizacijai ir pačiam jos gyvenimui.

Tuo atveju, jei vyras sąmoningai tapatinasi tik su vyriškuoju psichiniu principu, jis visada stengiasi būti racionalus, objektyvus, ignoruoti jausmus, trukdančius jo objektyvumui, vengia per daug artimų, emociškai įtraukiančių santykių. Moteriškoji jo psichikos pusė, arba anima – jausmingumas, ryšio poreikis, noras būti susietam su kitais žmonėmis – ignoruojama ir suvokiama kaip „ne aš“. Kalbant analitinės psichologijos terminais, jo animos savybės yra šešėlyje. Tačiau psichinės pusiausvyros principas neišvengiamai veikia, ir anima pasireiškia visiškai netikėtai: per staigius jausmingumo, depresijos protrūkius, irzlumą, nesaugumą. Toks vyras dažnai tampa priklausomas nuo savo artimos moters, nes savo animos savybes priskiria jai – juk ji žino, kaip būti su jausmais, kaip kurti ir palaikyti ryšius, kaip priimti iracionaliąją, logiškai nepaaiškinamą gyvenimo pusę.

Kai moteris sąmoningai tapatinasi vien su savo moteriškumu ir ignoruoja animus energiją, jai sunku būti objektyviai, diferencijuoti, vertinti, atsirinkti, orientuotis pasaulyje už namų ribų. Visas šias funkcijas ji perleidžia vyrui ir dėl to yra priklausoma nuo jo. Jos animus energija gali pasireikšti per nepagrįstus, bet kategoriškus vertinimus, nuomones.

Kitas animos neįsisąmoninimo pavojus – tai „animos užvaldymas“, kai asmenybė persiima bruožais, kurie priskiriami priešingai lyčiai. Animos užvaldytas vyras tampa nerimastingas, sentimentalus, dažnai kaitaliojasi jo nuotaika, jis gali dažnai keisti meilužes, megzti paviršutiniškus, nevertingus ryšius. Tarpais jis jaučiasi labai galingas, tarpais – visiškai nieko nesugebantis, taigi jo jausmų sritis tampa nekontroliuojama, ir jis labai stipriai veikiamas pasąmonės, tačiau šio poveikio įsisąmoninti nesugeba. Tokių vyrų daug tarp menininkų, kurie savo kasdienybėje, kūrybos procese yra nuolat atviri pasąmonės poveikiui. Jų „mūza“ - tai kitaip vadinama anima, ir ši mūza gali ir įkvėpti, ir nugramzdinti į depresijos ir nevilties gelmes. Bėgant nuo nekontroliuojamų jausmų antplūdžio, dažnai griebiamasi alkoholio ar narkotikų, ir tai tik dar labiau sunkina padėtį. Sprendimas šioje situacijoje būtų stengimasis kuo geriau įsisąmoninti tai, kas ateina iš pasąmonės, ir integruoti tai į sąmoningąją savo asmenybės dalį. Sėkmingo tokio darbo pavyzdys – pats C.G. Jungas, kuris, būdamas savo paties tyrinėjimų objektu, sąmoningai leisdavosi į savo pasąmoninio pasaulio tyrinėjimą, tačiau sugrįžęs iš savo vidinių kelionių, visada kruopščiai užrašydavo ir analizuodavo jam iškilusį pasąmonės turinį. Tai Jungas išsamiai aprašė savo autobiografijoje „Prisiminimai, vizijos, apmąstymai“, praeitais metais išleistoje ir lietuvių kalba.

Savo „vidinio vyro“ ar „vidinės moters“ pažinimas ir įsisąmoninimas, kaip ir visas individuacijos procesas, trunka visą gyvenimą.

Jei moterį užvaldo jos animus, ji persiima vyriškojo, Logos principo, savybėmis. Moteriškoje psichikoje tai pasirodo kaip kategoriškumas, noras dominuoti, kontroliuoti. Dėl nuslopinto Eros principo tokiai moteriai sunku būti emociškai jautriai, užmegzti artimus ryšius, ir ji gali staigiai juos nutraukti. Ji nepatogiai jaučiasi būdama moterimi ir linkusi rinktis tradiciškai labiau „vyriškus“ užsiėmimus. Polinkį vadovauti ir kontroliuoti lydi ir jo priešybė - didžiulis savęs nuvertinimas, menkinimas, nuolatinis kaltės išgyvenimas. Jei animus energija ima dominuoti, ji kelia grėsmę moters savirealizacijai ir pačiam jos gyvenimui.

Neretai moterys, kurių psichikoje dominuoja animus energija, turi su moteriškumu ir motiniškumu susijusių sveikatos sutrikimų – tai hormonų pusiausvyros sutrikimai, nevaisingumas, kitos ginekologinės ligos. Tokių sunkumų turinčios moterys dažnai kreipiasi psichoterapinės pagalbos, ir šiame procese joms galima padėti labiau įsisąmoninti savo animus poveikį bei atkurti ryšį su slopinamu savo moteriškumu. Tada, kai moterys sugeba atsilaikyti prieš animus, jis liaujasi buvęs vien tik pavojus ir tampa kūrybiška galia.

 Anima, animus ir santykiai su priešinga lytimi

Neįsisąmonintas animus ar animos vaizdinys yra projektuojamas, arba nesąmoningai priskiriamas, priešingos lyties atstovams. Vyras susižavi ir įsimyli tą moterį, kuri labiausiai atitinka jo animos vaizdinį, moteris – tą vyrą, kuris atitinka jos animus figūrą. Ypač ryški projekcija yra „meilės iš pirmo žvilgsnio“ atveju, kai stiprus jausmas kyla dar net nepažįstant kito asmens, o tik iš kažkokių jo išvaizdos ar elgesio detalių nesąmoningai nusprendus, koks jis ar ji yra. Apie tokį santykį rašo C.G. Jungo žmona, taip pat puiki analitikė Emma Jung: „Projekcija reiškia ne tik vaizdinio perkėlimą kitam žmogui, bet ir lūkestį, kad tas žmogus prisiims visas funkcijas, kurios liko nepakankamai išvystytos pačioje moteryje, t.y. arba mąstymo funkciją, arba galią veikti, arba atsakomybę prieš išorinį pasaulį. Tuo tarpu moteris turi jausti už vyrą, arba kurti už jį santykius. Tačiau toks ryšys paprastai ilgai netrunka, ypač jei moteris yra artimame santykyje su šiuo vyru, nes archetipo projekcija ir individualios savybės niekada nesutampa. Tada ateina didelis nusivylimas. Pradžioje bandome save apgaudinėti, kad nieko neatsitiko. Kartais stengiamės priversti vyrą elgtis taip, kaip iš jo tikimės – dažnai nesąmoningai stengiamės įsprausti vyrą į archetipines ar animus reakcijas. Taip pat su moterimi elgiasi ir vyras, jei mato joje animos figūrą. Anima ir animus konsteliuoja vienas kitą ir taip sukuria užburtą ratą bei vieną blogiausių vyro ir moters santykių komplikacijų.“

Kaip galime pažinti ir įsisąmoninti savo animus arba animos vaizdinį?

Savo „vidinio vyro“ ar „vidinės moters“ pažinimas ir įsisąmoninimas, kaip ir visas individuacijos procesas, trunka visą gyvenimą. Yra keletas kelių, kuriais galima eiti apsisprendus tai daryti.

Vienas iš šių kelių – tyrinėti savo lūkesčius ir fantazijas kitos lyties atžvilgiu. Tai galite padaryti ir jūs: pamąstykite ir užsirašykite 5 priešingos lyties savybes, kurios jus labiausiai traukia ir žavi. O kiek šios savybės būdingos ir jums patiems? Ar jaučiatės turintys jų pakankamai, ar jų trūksta? Jei taip, gali būti, kad stengiatės trūkstamų dalykų gauti iš priešingos lyties atstovo.

Taip pat animos ar animus savybės pasirodo per sapnuose ar fantazijose iškylančius priešingos lyties atstovų vaizdinius: tai gali būti ir konkretūs jūsų pažįstami vyrai ar moterys, ir nepažįstamieji, ir istoriniai ar visuomenės veikėjai, ir mitologinės figūros. Gilinantis į sapno vaizdinio savybes, galima geriau suvokti ir dabartinį savo animos ar animus būvį. Pavyzdžiui, jei moteris sapnuoja vyrą ar vyrus, kurie ją teisia, smerkia ar net kankina (teisėjas, griežtas viršininkas, užpuolikas), verčia jaustis bejėge, tai rodo tuo metu vyraujančią neigiamą animus energiją, kuri panašiai, kaip sapne, pasireikš ir psichiniame gyvenime. Jei tokia moteris kreipiasi psichoterapinės pagalbos ir darbas vyksta sėkmingai, animus vaizdiniai paprastai keičiasi: sapnuose pasirodančios vyriškos figūros pamažu tampa labiau palaikančios, padedančios orientuotis (mylintis vyras, išmintingas pagyvenęs vyriškis).

Vyro sapnuose ar fantazijose moteriškos figūros pradžioje gali būti gaivališkos viliotojos – laumės, „lemtingos moterys“, kurios svaigina, tačiau ir paima į nelaisvę, atima blaivų protą. Gyvenime toks vyras taip pat būna priklausomas nuo moterų, ypač tokių jausmingų, gaivališkų, ir dažnai jaučiasi bejėgis joms atsispirti, taip prarasdamas savo sąmoningumą, gebėjimą vertinti, atskirti, įvardinti. Jo savęs pažinimo proceso eigoje sapnų ir fantazijų moterys taip pat dažnai ima keistis, tapti asmeniškesnės, tokios, su kuriomis jau galima kalbėtis, megzti lygiavertį ryšį, turinčios jau ne tik gaivališkąjį, bet ir dvasinį pradą.

Analitinėje psichologijoje keliama hipotezė, kad animus ir anima, kaip ir vyras ar moteris, gyvenimo eigoje vystosi, kinta, ir praeina tam tikrus etapus. Pavyzdžiui, C. G. Jungo mokinė ir bendradarbė Marie-Louise von Frantz išskyrė 4 animos pasireiškimo pakopas:

  1. Instinktyvi, pirmykštė moteris, kurios prototipas galėtų būti Ieva iš prarastojo rojaus. Jei vyro anima yra šioje pakopoje, jo lūkesčius moteriai lemia daugiausia instinktyvusis lygmuo, ir vertinamos labiausiai fizinės savybės.

  2. Romantiška, jausminga moteris, kurios prototipas – Beatričė iš Dantės „Dieviškosios komedijos“. Vyro lūkesčius daugiausia sudaro jausmais apipintos fantazijos. Viduramžiais taip jausmingai, romantiškai savo damas garbino riteriai.

  3. Dvasinga moteris, kurios vaizdinio pavyzdžiu gali būti Mergelė Marija. Vyro lūkesčiai turi stiprų dvasingumo aspektą.

  4. Anima – išminties simbolis, pavyzdžiui, Sofija iš Senojo testamento.

 Analogiškai išskiriamos ir Animus pakopos, nulemiančios moters lūkesčius vyro atžvilgiu:

  1. Tarzanas, atletas: idealizuojama fizinė galia, išorinis grožis.

  2. Herojus, karys – veiksmo žmogus, arba romantiškas herojus, turintis turtingą emocinį pasaulį, pavyzdžiui, poetas.

  3. Vadovas, mokslininkas, politikas – vyras, turintis gerai išvystytą intelektą, gebantis vadovauti, kurti.

  4. Mokytojas, dvasios vadovas, išminčius: tai žmogus, turintis išvystytas dvasines vertybes.

Nors priešingos lyties principo įsisąmoninimas ir integravimas į savo sąmoningą gyvenimą yra daug pastangų, laiko ir pasišventimo reikalaujantis procesas, jo duodami vaisiai neabejotinai atperka visas įdėtas jėgas. Abiejų lyčių žmonėms tai reiškia didesnę vidinę pilnatvę, visybiškumą, bei harmoningesnius santykius su kitais žmonėmis, ypač su priešinga lytimi. Vyras, integravęs animos savybes, savo prigimtinį racionalumą, gebėjimą įžvelgti, įvertinti, atsirinkti apjungs su gebėjimu būti ryšyje su kitu, mylėti, išgyventi ir priimti savo jausmus, naudotis intuicija, priimti ir iracionaliąją, vien protu nepaaiškinamą gyvenimo pusę. Tai yra, jam taps prieinamas ne tik sąmonės, bet ir pasąmonės pasaulis. Moteris, integravusi savo animus, savo gebėjimą susisieti, išbūti, apjungti, intuityvumą papildys ir objektyvumu, įžvalgumu, aiškumu, jai atsiskleis naujos kūrybinės galimybės. Abiem atvejais jie nenustos būti atitinkamai vyru ar moterimi, tačiau taps įvairiapusiškesni ir galės, priklausomai nuo gyvenimo situacijos, atskleisti labiau vyrišką ar labiau moterišką savo pusę. Jungas manė, kad paprastai priešingos lyties principo integravimas į sąmonę prasideda antrojoje gyvenimo pusėje, t.y. maždaug nuo 35 metų, kai žmogaus psichika nuo išorinio pasaulio nukrypsta labiau į vidinį. Tačiau panašu, kad mūsų laikais visuomenė nebegali mūsų „aprūpinti“ užtikrintu lyties tapatumu ir nurodyti tinkamo lyties vaidmens. Todėl užduotis ieškoti savo lyties tapatumo ir jį atitinkančio vaidmens iškyla gerokai anksčiau nei pasiekus gyvenimo vidurį – ko gero, jau pačioje suaugusio žmogaus gyvenimo pradžioje. Taigi norėtųsi palinkėti visiems drąsos ir ištvermės einant savęs pažinimo ir vidinių ieškojimų keliu.