Nesneiai Lietuvos knygynuose pasirodė leidyklos „Katalikų pasaulio leidiniai“ pastangomis parengta popiežiaus Benedikto XVI knyga „Pasaulio šviesa. Popiežius, Bažnyčia ir laiko ženklai“. Visame pasaulyje bestseleriu tapęs pokalbis su vokiečių žurnalistu Peteriu Seewaldu prisiliečia ne vien prie popiežiaus asmens ar jo tarnystės ypatumų, bet ir aptaria karščiausius nūdienos klausimus: Europos tapatybė, pasaulinės tendencijos ir krikščionybės ateitis. Leidyklos suteikta išskirtine teise skelbiame keletą šios knygos ištraukų. Šįkart popiežius dalijasi mintimis apie galimą Žemės ateitį globalaus pavojaus akivaizdoje.

Baž­ny­čios kri­zė yra vie­nas da­ly­kas, se­ku­lia­riz­mo kri­zė – ki­tas. Vie­na kri­zė ga­li bū­ti di­de­lė, ki­ta vis la­biau pri­lygs­ta nuo­la­ti­nei glo­ba­li­nei ka­tast­ro­fai.

Dėl kli­ma­to kai­tos ple­čia­si tro­pi­kų juos­ta, ky­la jū­ros ly­gis. Le­dy­nai aši­ga­liuo­se tirps­ta, ozo­no sky­lės da­ro­si vis di­des­nės. Iš­gy­ve­na­me tra­ge­di­jas, kaip an­tai, naf­tos iš­si­lie­ji­mas Mek­si­kos įlan­ko­je, mil­ži­niš­ki gais­rai, ne­ma­ty­ti po­tvy­niai, ne­ti­kė­tos karš­čio ban­gos, saus­ros pe­ri­odai. Jung­ti­nių Tau­tų ge­ne­ra­li­nis sek­re­to­rius Ban Ki-mo­o­nas jau 2007 m. lap­kri­tį JT asam­blė­jo­je Niu­jor­ke Že­mės būk­lę pa­va­di­no „itin grės­min­ga“. Vie­na Jung­ti­nių Tau­tų ty­ri­mo ko­mi­si­ja kon­sta­ta­vo, jog žmo­ni­jai li­ko tik ke­li de­šimt­me­čiai iki point of no re­turn, kai bus per vė­lu sa­vo jė­go­mis su­si­do­ro­ti su la­bai tech­ni­zuo­to pa­sau­lio pro­ble­mo­mis. Ke­lių eks­per­tų ma­ny­mu, to­kį taš­ką jau pa­sie­kė­me.

Pra­džios kny­go­je ra­šo­ma: „Die­vas ap­žvel­gė vi­sa, ką bu­vo pa­da­ręs, ir iš tik­rų­jų ma­tė, kad bu­vo la­bai ge­ra.“ Bai­su, į ką per tą lai­ką pa­vir­to ši sva­jo­nių pla­ne­ta. Ar Že­mė at­lai­kys mil­ži­niš­ką mū­sų rū­šies plėt­ros po­ten­cia­lą? Gal­būt ji ne­su­ręs­ta taip, kad čia lik­tu­me il­gai? O gal­būt mes kaž­ką da­ro­me ne­tin­ka­mai?

Kad čia am­ži­nai ne­lik­si­me, pa­sa­ky­ta Šven­ta­ja­me Raš­te, tą pa­tį mums sa­ko ir pa­ty­ri­mas. Ta­čiau tik­rai kai ką da­ro­me ir ne­ti­ku­siai. Ma­nau, jog čia iš­ny­ra pa­žan­gos są­vo­kos pro­ble­ma­ti­ka. Nau­jie­ji lai­kai sa­vo ke­lio ieš­ko­jo tarp svar­biau­sių pa­žan­gos ir lais­vės są­vo­kų. Ta­čiau kas yra pa­žan­ga? Šian­dien ma­to­me, jog pa­žan­ga ga­li ir griau­ti. To­dėl bū­ti­na ap­mąs­ty­ti, ko­kių kri­te­ri­jų rei­kia at­ras­ti, kad pa­žan­ga tik­rai bū­tų pa­žan­ga.

Kas iš tik­rų­jų yra pa­žan­ga? Ar tai pa­žan­ga, jei ga­liu griau­ti?

Pa­žan­gos sam­pra­tai iš pra­džių bu­vo bū­din­gi du as­pek­tai: pir­ma, eg­zis­ta­vo pa­ži­ni­mo pa­žan­ga. Dėl ma­te­ma­ti­nės pa­sau­lėž­val­gos ir eks­pe­ri­men­to de­ri­nio ši ne­įti­kė­ti­nu mas­tu ir ta­po tik­ro­ve. Šian­dien ga­li­me re­konst­ruo­ti DNR, gy­vy­bės struk­tū­rą ir ap­skri­tai vi­sos tik­ro­vės funk­cio­na­vi­mo struk­tū­rą – li­gi tiek, kad iš da­lies ga­li­me at­kur­ti ir jau pra­de­da­me pa­tys kur­ti gy­vy­bę. Šiuo at­žvil­giu su šia pa­žan­ga ra­do­si ir nau­jos ga­li­my­bės žmo­gui.

Pa­grin­di­nė min­tis bu­vo: pa­žan­ga yra pa­ži­ni­mas.

O pa­ži­ni­mas yra ga­lia. Tai reiš­kia, kad pa­ži­nęs ga­liu dis­po­nuo­ti. Pa­ži­ni­mas su­tei­kė ga­lią, bet taip, kad da­bar sa­vo pa­čių ga­lia ga­li­me ir su­griau­ti pa­sau­lį, ku­rį ta­ria­mės per­pra­tę.

Taip pa­aiš­kė­ja, jog pa­žan­gos są­vo­kos jun­gi­ny­je, su­da­ry­ta­me iš pa­ži­ni­mo ir ga­lios, iki šiol trū­ko es­mi­nio as­pek­to, bū­tent gė­rio as­pek­to. Klau­si­mas: kas yra ge­ra? Kur­link pa­ži­ni­mas tu­ri ves­ti ga­lią? Ar tai tik ap­skri­tai ga­lia dis­po­nuo­ti – ar vis dėl­to kel­ti­nas klau­si­mas dėl vi­di­nių ma­tų, dėl to, kas ge­ra žmo­nėms, pa­sau­liui? Čia, ma­no aki­mis, pa­da­ry­ta ne­pa­kan­ka­mai. To­dėl eti­nis as­pek­tas, ap­i­man­tis at­sa­ko­my­bę Kū­rė­jui, di­de­le da­li­mi ap­skri­tai nu­ny­ko. Jei pa­ži­ni­mu di­di­na­ma tik sa­va ga­lia, to­kia pa­žan­ga iš tie­sų griau­na­mo­ji.

Ko­kias gi iš­va­das rei­kė­tų pa­da­ry­ti?

Šian­dien tu­rė­tų pra­si­dė­ti di­de­lis są­ži­nės ty­ri­mas. Kas iš tik­rų­jų yra pa­žan­ga? Ar tai pa­žan­ga, jei ga­liu griau­ti? Ar tai pa­žan­ga, jei pats ga­liu ga­min­ti, at­rink­ti ir nai­kin­ti žmo­nes? Kaip trak­tuo­ti­na pa­žan­ga eti­niu ir žmo­giš­kuo­ju po­žiū­riu? Ta­čiau iš nau­jo ap­mąs­ty­ti­ni ne tik pa­žan­gos kri­te­ri­jai. Gre­ta pa­ži­ni­mo ir pa­žan­gos svar­bi ir dar vie­na pa­grin­di­nė Nau­jų­jų lai­kų są­vo­ka – lais­vė, ku­ri su­pran­ta­ma kaip lais­vė da­ry­ti bet ką.

Iš to­kio su­pra­ti­mo ky­la pre­ten­zi­ja, kad moks­las ne­da­lus. Tai reiš­kia: jei ką nors įma­no­ma pa­da­ry­ti, tai ši­tai ir rei­kia da­ry­ti. Vi­sa ki­ta prieš­ta­rau­tų lais­vei.

Ar tai tie­sa? Ma­nau, kad ne. Re­gi­me, kaip ne­pa­pras­tai išau­go žmo­gaus ga­lia. Ta­čiau ne­si­plė­to­jo jo eti­nis po­ten­cia­las. Šį pu­siau­svy­ros sty­gių šian­dien at­spin­di mo­ra­li­niu as­pek­tu ne­ap­gal­vo­tos pa­žan­gos vai­siai. Da­bar di­dy­sis klau­si­mas štai toks: kaip pa­žan­gos są­vo­ką bei jos tik­ro­vę pa­tai­sy­ti, o pas­kui ir po­zi­ty­viai ge­rai įval­dy­ti? To­dėl čia bū­ti­na iš­sa­miai ap­mąs­ty­ti pa­grin­dus.

Kaip sun­ku šiuos pa­žan­gos kri­te­ri­jus keis­ti, pa­ro­dė 2009 m. gruo­dį Ko­pen­ha­go­je vy­ku­si pa­sau­li­nė kli­ma­to kon­fe­ren­ci­ja. Nuo pir­mo­jo su­si­ti­ki­mo Rio de Ža­nei­re pa­sau­lio vy­riau­sy­bėms pri­rei­kė sep­ty­nio­li­kos me­tų iki šio le­mia­mo vir­šū­nių su­si­ti­ki­mo, ku­rį moks­li­nin­kai, gam­to­sau­gi­nin­kai ir po­li­ti­kai pa­skel­bė vie­na svar­biau­sių kon­fe­ren­ci­jų žmo­ni­jos is­to­ri­jo­je. Dings­tį da­vė dau­giau ne­gu tūks­tan­čio moks­li­nin­kų ty­ri­mų re­zul­ta­tai. Jung­ti­nių Tau­tų ta­ry­bos kli­ma­to klau­si­mais (IPCC – In­ter­go­ver­ne­men­tal Pa­nel on Cli­ma­te Chan­ge) pa­ve­di­mu moks­li­nin­kai pa­skai­čia­vo, kad pa­sau­li­nei tem­pe­ra­tū­rai nuo šian­dien te­ga­li­ma leis­ti pa­kil­ti dviem laips­niais. To­liau šy­lant, kli­ma­tas ne­grįž­ta­mai pa­kis.

Ta­čiau kom­pro­mi­si­nia­me Ko­pen­ha­gos pro­jek­te dar net nė­ra kon­kre­čių di­rek­ty­vų. Dvie­jų laips­nių ri­ba tik­rai bus per­ženg­ta. Pa­da­ri­niai – aud­ros, po­tvy­niai, iš­de­gęs der­lius. Ar tas re­zul­ta­tas ne­pa­tvir­ti­na, jog tei­sūs tie, ku­rie žmo­ni­ją lai­ko tie­siog ne­ge­ban­čia ben­dro­mis pa­stan­go­mis pa­ša­lin­ti to­kios grės­mės kaip kli­ma­to kai­ta?

Tai iš­ties di­džiu­lė pro­ble­ma. Ką ga­lė­tu­me pa­da­ry­ti? Gre­sian­čių ka­tast­ro­fų aki­vaiz­do­je vi­si su­vo­kia mo­ra­li­nių spren­di­mų bū­ti­ny­bę. Dau­giau ar ma­žiau jau­čia­ma glo­ba­li­nė at­sa­ko­my­bė, tai, kad eti­ka tu­rė­tų bū­ti ne tik su­si­ju­si su sa­va gru­pe ar na­ci­ja, bet ir ne­iš­leis­ti iš akių Že­mės ir vi­sų žmo­nių.

Šiuo at­žvil­giu tam tik­ras mo­ra­li­nio pa­ži­ni­mo po­ten­cia­las yra. Ta­čiau virs­ti po­li­ti­ne va­lia ir po­li­ti­niais veiks­mais daž­niau­siai tam ne­lei­džia pa­si­ren­gi­mo ko nors at­si­sa­ky­ti sty­gius. Juk tai tu­rė­tų at­si­spin­dė­ti na­cio­na­li­niuo­se biu­dže­tuo­se ir ga­liau­siai gul­ti ant in­di­vi­dų pe­čių, skir­tin­gą naš­tą vėl­gi pa­skirs­tant įvai­rioms gru­pėms.

Tai­gi aki­vaiz­du, kad po­li­ti­nė va­lia ga­liau­siai ne­taps veiks­min­ga, jei vi­sa žmo­ni­ja – pir­miau­sia pa­grin­di­niai plėt­ros ir pa­žan­gos sub­jek­tai – ne­iš­siug­dys gi­les­nės mo­ra­li­nės są­mo­nės, kon­kre­taus pa­si­ren­gi­mo at­si­sa­ky­ti, kas in­di­vi­dui tap­tų jo gy­ve­ni­mo ver­ty­bi­ne tai­syk­le.

Kaip di­de­lė mo­ra­li­nė va­lia, ku­riai vi­si pri­ta­ria ir ku­rios vi­si šau­kia­si, ga­li virs­ti as­me­ni­niu ap­si­spren­di­mu?

To­dėl klaus­ti­na: kaip di­de­lė mo­ra­li­nė va­lia, ku­riai vi­si pri­ta­ria ir ku­rios vi­si šau­kia­si, ga­li virs­ti as­me­ni­niu ap­si­spren­di­mu? Juk kol tai ne­įvyks, po­li­ti­ka bus be­jė­gė. Tad kas ga­li pa­siek­ti, kad to­kia vi­suo­ti­nė są­mo­nė įsi­skverb­tų į tai, kas as­me­niš­ka? Tik ins­tan­ci­ja, su­jau­di­nan­ti są­ži­nę, ar­ti­ma in­di­vi­dui ir ne­aki­nan­ti vien pla­ka­ti­niams ren­gi­niams.

Šiuo at­žvil­giu Baž­ny­čiai ky­la di­de­lis iš­šū­kis. Jai ne tik ten­ka di­džiu­lė at­sa­ko­my­bė, Baž­ny­čia daž­nai yra, sa­ky­čiau, vie­nin­te­lė vil­tis. Juk ji to­kia ar­ti­ma dau­ge­lio žmo­nių są­ži­nei, kad juos ga­li pa­ska­tin­ti kai ko at­si­sa­ky­ti ir į sie­las įspaus­ti tam tik­ras pa­ma­ti­nes nuo­sta­tas.

Fi­lo­so­fas Pe­te­ris Slo­ter­dij­kas ši­taip kal­ba apie Že­mės val­dy­mą: „Žmo­nės yra at­ei­ties ate­is­tai. Jie ne­ti­ki tuo, ką ži­no, net jei jiems griež­tai įro­do­ma, kas bus.“

Te­oriš­kai jie tik­riau­siai ti­ki. Ta­čiau sa­ko, kad ma­nęs tai ne­pa­lies. Sa­vo gy­ve­ni­mo bet ku­riuo at­ve­ju ne­kei­siu. Be to, rei­kia pri­pa­žin­ti, kad čia vei­kia ne tik vie­nas prieš ki­tą sto­jan­čių in­di­vi­dų, bet ir gru­pių egoiz­mas. Žmo­nės pri­pra­tę prie tam tik­ro gy­ve­ni­mo bū­do ir, kai tam iš­ky­la grės­mė, sa­vai­me su­pran­ta­ma, gi­na­si. Ma­to­ma per ma­žai pa­vyz­džių, kaip kon­kre­čiai ga­lė­tų at­ro­dy­ti toks at­si­sa­ky­mas.

Šiuo po­žiū­riu kaip pa­vyz­dys reikš­min­gos vie­nuo­liš­ko­sios ben­d­ruo­me­nės. Jos sa­vo gy­ve­ni­mu ga­li sa­vaip pa­ro­dy­ti, kad įma­no­ma prak­ti­kuo­ti ko­kį nors ra­cio­na­lų, mo­ra­li­nį at­si­sa­ky­mo pa­žen­klin­tą gy­ve­ni­mo bū­dą, vi­siš­kai ne­iš­si­ža­dant mū­sų lai­kų tei­kia­mų ga­li­my­bių. 

Kal­bant apie ge­rus pa­vyz­džius, ne itin pa­vyz­din­ga ir vals­ty­bė. Vy­riau­sy­bės šian­dien di­di­na sko­las iki ne­gir­dė­tų aukš­tu­mų. Vien Vo­kie­ti­ja tik pa­lū­ka­nų ban­kams 2010 m. su­mo­kės 43,9 mi­li­jar­do eu­rų; tai­gi už tai, kad, nors ir bū­da­mi tur­tin­gi, vis tiek no­rė­jo­me gy­ven­ti ne pa­gal pa­ja­mas. Vien tų iš­mo­kų pa­lū­ka­noms pa­kak­tų iš­ti­sus me­tus ap­rū­pin­ti mais­to pro­duk­tais vi­sus vai­kus eko­no­miš­kai sil­p­no­se ša­ly­se.

Ki­lus fi­nan­si­nei kri­zei, vals­ty­bių sko­los pa­sau­ly­je iš­au­go 45 pro­cen­tais, šiuo me­tu iki dau­giau ne­gu 50 bi­li­jo­nų do­le­rių – ne­įsi­vaiz­duo­ja­mi skai­čiai, ne­ma­ty­ta si­tu­a­ci­ja. Vien Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­lys 2010-ai­siais pa­si­sko­li­no dar per 800 mi­li­jar­dų eu­rų. Jung­ti­nės Vals­ti­jos įsi­sko­li­no dar 1,56 bi­li­jo­no do­le­rių, aukš­čiau­sia vi­sų lai­kų ri­ba. To­dėl Har­var­do pro­fe­so­rius Ken­net­has Ro­gof­fas sa­ko, jog nor­ma­ly­bės ne­bė­ra, li­ko tik nor­ma­ly­bės iliu­zi­ja. Aki­vaiz­du, kad bū­si­mas kar­tas slėgs mil­ži­niš­kos sko­los. Ar­gi tai nė­ra ne­žmo­niš­kai di­džiu­lė mo­ra­li­nė pro­ble­ma?

Ži­no­ma, nes mes gy­ve­na­me bū­si­mų kar­tų są­skai­ta. Šiuo po­žiū­riu aiš­ku, kad gy­ve­na­me ne­tie­so­je. Gy­ve­na­me va­do­vau­da­mie­si re­gi­my­be, o di­džiu­lės sko­los trak­tuo­ja­mos kaip tai, kas mums tie­siog bū­din­ga. Ta­čiau ir čia te­oriš­kai vi­si su­vo­kia bū­ti­ny­bę su­si­mąs­ty­ti, vėl su­vok­ti, kas iš tik­rų­jų ga­li­ma ir kas leis­ti­na da­ry­ti. Ir vis dėl­to tai ne­įsi­skver­bia į žmo­nių šir­dis.

Gy­ve­na­me bū­si­mų kar­tų są­skai­ta. Šiuo po­žiū­riu aiš­ku, kad gy­ve­na­me ne­tie­so­je.

Pa­vie­nių fi­nan­si­nių pla­nų ne­už­ten­ka, bū­ti­na glo­ba­li­niai iš­tir­ti są­ži­nę. Baž­ny­čia čia mė­gi­no pri­si­dė­ti en­cik­li­ka Ca­ri­tas in ve­ri­ta­te. Ten ne­pa­tei­kia­mi spren­di­mų at­sa­ky­mai. Bet tai žings­nis sten­gian­tis į da­ly­kus pa­žiū­rė­ti iš ki­tos per­spek­ty­vos ir trak­tuo­ti juos ne tik ga­li­my­bių ir sėk­mės as­pek­tu, bet ir at­si­žvel­giant į tai, kad eg­zis­tuo­ja įpa­rei­go­jan­ti ar­ti­mo mei­lė, be­si­va­do­vau­jan­ti Die­vo va­lia, ne tik mū­sų no­rais. No­rint re­a­laus są­mo­nės po­ky­čio, bū­ti­ni to­kio po­bū­džio im­pul­sai.

Ap­lin­kos grio­vi­mo pro­ble­mą su­vo­kė­me. Ta­čiau tik la­bai lė­tai įsi­są­mo­ni­na­me, kad eko­lo­gi­jos iš­gel­bė­ji­mo są­ly­ga yra mū­sų dva­si­nio ozo­no sluoks­nio ir pir­miau­sia mū­sų dva­si­nių drėg­nų­jų ato­grą­žų miš­kų iš­gel­bė­ji­mas. Gal jau tu­rė­jo­me se­niai pa­klaus­ti: ar ne­už­terš­tas mū­sų mąs­ty­mas, ar ne­su­tep­tos mū­sų sie­los? Daug kas, ką lei­džia­me šio­je ži­niask­lai­dos ir ko­mer­ci­jos kul­tū­ro­je, iš es­mės pri­lygs­ta tok­si­nei ap­kro­vai, ku­ri ne­iš­ven­gia­mai ap­nuo­di­ja dva­sią.

Kad mąs­ty­mas ap­nuo­dy­tas ir mus jau iš anks­to krei­pia į klai­din­gą per­spek­ty­vą, ne­įma­no­ma ne­ma­ty­ti. Iš to vėl iš­si­lais­vin­ti tik­rai at­si­ver­čiant yra vie­nas iš iš­šū­kių, ku­rie šiuo me­tu vi­siems tam­pa aki­vaiz­dūs. At­si­ver­ti­mas yra pa­ma­ti­nis krikš­čio­nių ti­kė­ji­mo žo­dis. Mū­sų taip į moks­lą ir šiuo­lai­ky­bę at­si­grę­žu­sia­me pa­sau­ly­je to­kios są­vo­kos ne­tu­ri reikš­mės. Ti­kė­ji­mo pras­me at­si­vers­ti į ke­lią mums ro­dan­čio Die­vo va­lią lai­ko­ma se­na­ma­diš­ku ir at­gy­ve­nu­siu da­ly­ku. Ta­čiau ma­nau, jog pa­ma­žu iš­ryš­kės, kad ne be pa­grin­do kal­ba­me apie su­si­mąs­ty­mo iš nau­jo bū­ti­ny­bę.

Ne­ati­dė­lio­ti­nai bū­ti­na, kad Die­vo klau­si­mas vėl at­si­dur­tų cen­tre. Ži­no­ma, ne to­kio Die­vo, ku­ris kaž­kaip eg­zis­tuo­ja, bet to­kio, ku­ris mus pa­žįs­ta, už­kal­bi­na ir mums rū­pi – ir ku­ris sy­kiu taip pat yra mū­sų tei­sė­jas.

Aba­tė ir gy­dy­to­ja Hil­de­gar­da Bin­ge­nie­tė vi­sa tai jau prieš 900 me­tų api­ben­dri­no šia for­mu­le: „Žmo­gui nu­si­de­dant, ken­čia kos­mo­sas.“ Sa­vo kny­go­je apie Jė­zų ra­šė­te, kad da­bar­ti­nės is­to­ri­nės va­lan­dos pro­ble­mos yra pa­da­ri­nys to, kad nebe­si­klau­so­ma Die­vo. Ki­tur kal­ba­te net apie „iš Die­vo sklin­dan­čios švie­sos už­ge­si­mą“.

Prak­ti­nis ate­iz­mas dau­ge­liui šian­dien yra nor­ma­li gy­ve­ni­mo tai­syk­lė. Ma­no­ma, jog gal­būt eg­zis­tuo­ja kaž­kas ar kas nors, pir­mykš­čiais lai­kais vie­ną­kart su­tei­kęs pa­sau­liui po­stū­mį, ta­čiau tai ne mū­sų rei­ka­las. Kai to­kia nuo­sta­ta tam­pa vi­suo­ti­ne gy­ve­ni­mo lai­ky­se­na, lais­vė ne­ten­ka vi­sų ri­bų, ta­da vis­kas ga­li­ma ir leis­ti­na. Štai ko­dėl taip ne­ati­dė­lio­ti­nai bū­ti­na, kad Die­vo klau­si­mas vėl at­si­dur­tų cen­tre. Ži­no­ma, ne to­kio Die­vo, ku­ris kaž­kaip eg­zis­tuo­ja, bet to­kio, ku­ris mus pa­žįs­ta, už­kal­bi­na ir mums rū­pi – ir ku­ris sy­kiu taip pat yra mū­sų tei­sė­jas.