"Dzievuli, Dzievuli, mano Nijolytė atvažiavo..." - virpančiom lūpom pasitinka Anelė savo mažytėje trobelėje. Kai glaudi prie krūtinės, atrodo, subyrės - tokia smulkutė, tokia trapi. Tokia viena, tokia vieniša. Tokiame pasaulyje, kuriame dabar jau daugiau tamsos, o šviesa tik iš lūpų ir valktimi užtrauktų akių. Pro siaurus sielos plyšelius, vos vos regima, krentanti ant pirštų.

"Vaikeliai, kad cik regėčiau, oi kaip gyvenčiau... Į bažnytėlę eičiau ir eičiau...".

Jau taip bene daugiau kaip dvidešimt metų, kai išoperavo akeles, o jos ir toliau geso.

Gal nereikėjo operuoti, bet giminaitė įkalbėjo. Nepyksta, tik graudžiai parypuoja.

Viena kaip pirštas, išskyrus kartais atvažiuojantį iš Vilniaus Stasiuką, sesers sūnų, na, dar socialinę darbuotoją. Kartais čigonės užsuka, bando pinigų išmonyti.

Pati pasikūrena krosnelę, dar ir darželį apravi.

Šykščios žinios iš jaunystės. Mylėjusi bernioką, bet tas jaunas pasimiręs.

Likusi tik meilė, į praeitį, tik į praeitį.

Radijukas, kurį padovanojo geroji Diana, - tai bene vienintelis ryšys su pasauliu per išlavėjusią klausą, į širdį.

"Klausaus ir klausaus Juliuko. Kaip gražiai kalba..." (Juliukas - Julius Sasnauskas - aut.).

Kol buvo, daug ir neklausinėjom, apie gyvenimą. Važiuojam pro Valkininkus, užsukam, pabeldžiam į apmusijusį langelį: "Cetuk, atidaryk, čia aš, Nijolė...".

Manęs niekad nemačiusi, atpažįsta iš toli, ir man tai didelė mįslė: mes, regintys, dažnai vienas kito nematome.

"Valgyc tai nieko nenoriu"... - virpa lūpos. O podėlis tuščias, dažniausiai.

Baisiausia - katinai: jų daug, ir vos praveriam duris, jie veržte veržiasi vidun. Aneliukei juos sunku išvyti, tad šio darbo imamės mes.

Paskui pasėdim, Anelikukė išklausinėja naujienas, klausinėja, kaip gyvena giminės, daugelio kurių ji nemačius visą amžinybę.

Išlydi būtinai iki vartelių. Moja rankele.

Toks neapsakomas graudulys suima, toks neapsakomas ir nepamatuojamas.

Vieną iš paskutiniųjų kartų nukabino nuo sienos Nukryžiuotojo paveikslą, atminimui.

O prieš kelias dienas ji gulėjo  pašarvota Vilniuje, Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčios šarvojimo salėje. Dar mažesnė, visai visai mažutėlė, ir aš ilgai negalėjau atitraukti akių nuo jos veido, kuris man atrodė dar baltesnis ir skaistesnis, nei  anksčiau.

 Dabar jau grįžo atgal, į Valkininkus. Į vietines kapinaites.  Anelė Macelytė, kuriai iki šimtojo gimtadienio pristigo tik kelių mėnesių.

Štai tokie keli skurdūs eskizai vienam gyvenimui, didelio pasaulio nepastebėtam, tolimam vis sparčiau bėgančiam ir klumpančiam žmogui, bet, viliuos, artimam Dievui; neaprašomam garsių plunksnų, neaprėpiamam mažumu, bet esamam dideliu; stebuklu, žinojimu, kad niekas čia ir dabar niekada nesibaigia.