Juozas Kazlauskas. Fotografija. Sudarytojai Dalia Kazlauskienė, Stanislovas Žvirgždas ; tekstai: Juozas Kazlauskas, Dalia Kazlauskienė, Stanislovas Žvirgždas, Agnė Narušytė. – Vilnius: K. Kazlausko leidybinės-prekybinės įmonės leidykla, 2010. – 207 p.

Pamilęs Šiaurę tremtyje, grįžęs į ją laisvėje ir padovanojęs mums galimybę grožėtis atšiauriausiuose kraštuose užfiksuotais vaizdais, Juozas Kazlauskas daugiau bendra turi su pingvinais, XVII a. karavelėmis ir Vilemu Barencu nei Lietuvos fotografijos mokykla. Jis kažkur tarp Edwardo Burtynsky ir Isabel Ellsen, tik daug anksčiau, ir dargi plačiau – ne taip dažnai pasitaiko, kad reportažinės fotografijos meistras, tolimų ekspedicijų dalyvis, drąsus keliautojas dokumentalistas būtų – visų pirma – vertinamas už fotografijų meniškumą.

Kino operatorius, režisierius ir fotografas J. Kazlauskas – dviejų mūzų tarnas, kuriam buvo „sunku nuspręsti, į kurią ranką imti fotoaparatą, į kurią – kamerą“ (187 p.). Už jį netikėtai nusprendė liga, apkarpiusi filmavimų galimybes ir kelionių į Arktį maršrutus, tačiau ne jo norą veikti, būti ten, kur reikalingas nesuklastotas fotografo žvilgsnis į istoriją. Todėl gimė ir savo gyvenimą gyvena tokios fotografijų serijos kaip „Lietuva tremtyje“, „Čečėnija“, „Černobylis“, bylojančios apie tremties, žmonių skausmo, ekologijos (1997 m.!) problemas, širdis pavergiančios nuoširdumu, dokumentalumu ir menine išraiška, lygia greta išsirikiuojančios po serijų „Viljamo Barenco karavelės pėdsakais“, „Žuvusių poliarinių ekspedicijų pėdsakais“ ir kt.

Kuo vitališkesnė ir darbštesnė asmenybė, tuo sunkiau apie ją kalbėti. Gal todėl albume surandame tik trumputę lėkštą pratarmę, trumpą įžangą (trumpesnę nei Kazlausko fotografijos serijų ir apdovanojimų sąrašas), žmonos lūpomis pasakojamą biografiją su trumpais intarpais iš interviu su pačiu autoriumi, kurie, po fotografijų, pasirodo esantys patys įdomiausi. Kaip ir autoriaus dienoraščių ištraukos, vėlgi – per trumpos, kad skaitydamas pasisotintum.

Verta pagirti vertimą į lietuvių (Kazlauskas išaugo tremtyje ir lietuviškai rašė vidutiniškai) ir anglų kalbas. Be abejo, tai gražus leidinys, kuriam reikėjo artimųjų kantrybės ir daug kruopštaus darbo. Bet užvertęs paskutinį puslapį pajunti, kad šioje knygoje daugiabriaunis kūrėjas tarsi nutildytas, jam čia aiškiai pritrūko erdvės: daugiau puslapių su nuotraukomis, daugiau (gal kada nors – visų?..) jo paties tekstų. Belieka ištarti: ir tai – kur kas geriau negu nieko. Turime knygą „Visas Čiurlionis“; gal ateity ministerijos suras lėšų ir „visam“ Kazlauskui?

Liudmila Ulickaja. Istorija apie katiną Ignasijų, kaminkrėtį Fedią ir Vienišąją pelę: pasaka. Iš rusų kalbos vertė Audrius Musteikis ; iliustravo Irmina Dūdėnienė. Vilnius : Nieko rimto, 2011. – 66 p.

Nors pirmąją savo knygą Liudmila Ulickaja išleido penkiasdešimties (1995 m.), šiandien ji – neabejotinai labiausiai žinoma šiuolaikinė Rusijos rašytoja, aktyviai verčiama ir į lietuvių kalbą. Autorė yra išleidusi tris knygeles vaikams, iš kurių ankstyviausią – „Istoriją apie katiną Ignasijų, kaminkrėtį Fedią ir Vienišąją pelę“ – neseniai išleido leidykla „Nieko rimto“.

Nors apskritai siužeto atpasakojimas nėra gero tono ženklas, kalbant apie vaikų literatūrą – tikėtina – tai galėtų turėti tam tikrą praktinę naudą tėvams pirkėjams. Taigi ši trumpa, nonsensiško humoro kupina buitinė pasakaitė – apie pelę, dirbusią knygrišykloje („mokėjo stebėtinai greitai pragraužti odą ir labai tvarkingai dantimis sulyginti nemažus popieriaus pluoštus“, 12 p.), kuri, išėjusi į pensiją, vienišauja savo name-spintoje, dėlioja ir perdėlioja po stalčius jau ir taip tvarkingai laikomus daiktus: juk kai esi vienišas, turi valandų valandas gėrėjimuisi savo turtais… Tačiau tai nėra vien tik pasaka apie meilę namams. Vieną rytą monotonišką, „į stalčiukus sudėliotą“ – tiesiogine ir perkeltine prasme – pelės gyvenimą suardo force majeure: šiai tenka nerimauti dėl slapto įsibrovėlio, jaukiančio jos namus, – žodžiu, užsimezga rimta detektyvinė istorija. Vienišajai prireikia imtis rimtų žygių namams gelbėti, taip pat ir eiti į turgų, kur pelė „ilgai rinkosi katiną, kad tilptų į krepšelį, kurį turėjo pasiėmusi, ir kad nebūtų pernelyg sunkus – šiaip ar taip iki tramvajaus stotelės galas kelio“ (41 p.). Kas puslapis įtampai didėjant, atomazgai skiriama, rodos, neproporcingai mažai vietos – katinas, užuot sugavęs įsibrovėlį „namų darkytoją“, pernakt lošia su juo kortomis (kaip rusiška! be to, katinas virtuoziškai sukčiauja), abu netyčia padega namą ir viskas pražūva (tikrai, labai labai rusiška…). Puikumas tas, kad pelę pavyksta išgelbėti, o šiai, netekusiai namų ir turtų, tenka glaustis pas kaimyną, atrasti bendravimo džiaugsmą ir galiausiai netgi ištekėti.

Sukuriama tikrai graži, pamokoma priešprieša daiktų turėjimui ir neturėjimui, bet Vienišosios gyvenimas be jokių artimųjų nupasakojamas taip spalvingai ir įtaigiai, jog iš dalies pamiršti pagrindinį dalyką – jos vienišumą. Gal todėl ir atrodo, kad pasakos pabaigai skiriama mažai dėmesio, jog ji nutrūksta kiek per staigiai? O apskritai tekstas pasižymi gražiais ir sklandžiais sakiniais, šmaikščia pasakojimo maniera. Jog tai vertimas, prisimeni tik aptikęs žodžius „išgumuotas apsiaustas“, „Prževalskio arkliai“, ties kuriais – skaitant vaikui ar vaiko akimis – prisireikia trumpam sustoti, pa(si)aiškinti. Ypatingo pagyrimo nusipelno knygos iliustracijos, jų darnus koloritas ir profesionaliai išpiešti, dinamiški vaizdavimo rakursai. Formatas patogus rankai, puiki teksto ir iliustracijų sudėliojimo dermė. Tad, artėjant Tarptautinei vaikų knygos dienos (balandžio 2 d.), norisi pasidžiaugti, kad savo šalyje turime leidėjų, gerai išmanančių iliustruotų knygų vaikams specifiką, bei Lietuvos dailininkų, sukuriančių didelę dalį (konkrečiu atveju – tikrai didesniąją) šių leidinių meninės vertės.

Daugiau autoriaus straipsnių galite rasti autoriaus puslapyje.