2012 m. gegužės 26 d., šeštadienis

Antanas Šimkus. Kultūros skiautinių savaitlaiškis (rimtai)

2011-04-01
Rubrikose: Kultūra » Komentarai ir pokalbiai 

Sveikas, mielas skiautinėtojau,

Šiandien rimtai kviečiu Tave į kelionę po raidžių jūrą – ją atvėrė netikėtas radinys... Tarsi raštelis butelyje, tarsi prirašyta skiautė, daug skiaučių, kurias sudėliojus paaiškėjo, kad tai galima skaityti kaip gana keistą, fragmentišką bet, viliuosi, įdomią vienos dienos puskronikę... Taigi...

Saulėtą kovo 32-osios rytą buriniu laivu, skambiai pavadintu „Redakcija“, mes – keliolikos žmonių įgula – atsišvartavome nuo kranto. Pūtė palankus vėjas, visų nuotaika buvo gera. Pakrantė tolo nuo mūsų – tai mes jutome, vis labiau trūkinėjant interneto ryšiui laive ir vis dažniau į galvą lendant įkyrioms mintims apie tai, kas dedasi po mumis, dugne. Beje, niekam iš mūsų neteko matyti O. Koršunovo spektaklio tuo liūdnu pavadinimu... Visi, nuo jungos iki kapitono,  jautėmės tarsi aktoriai prieš apdovanojimų paskelbimus.

Užklaustas, po kurio laiko pasieksime galutinį tašką šioje kelionėje, kapitonas tik užvertė akis į dangų ir parodė kažkur į viršų. Patiklesni žvalgėsi į debesis visą dieną, o likusieji išsitraukę nešiojamuosius kompiuterius bandė susivokti patys. Nes šiame kolektyve anksti išryškėjo visiems primityvesniems sambūriams būdinga elgsena: kiekvienas pats sau junga, ir pats sau kapitonas, ir atsakymo apie kelionės prasmę bei tikslą ieškosi pats. Bocmanas, suformulavęs šią frazę, dar pasidžiaugė: „Gerai, kad esame ant vandens. Nes jei būtume vieniši ir „ant žemės“, ko gero, bandytume kitaip įsiamžinti – demonstruotume gyvastingą, bet nekultūringą dvasią ir statytume baisias statulas.

 

EPA nuotrauka

Bocmano būta teisaus. Vos nutolome nuo kranto tiek, kad niekas nematė, visi nekultūringai paeiliui ėjome į kambuzą ir vogėme maisto davinį. Galų gale kapitonas, matydamas, jog surysime viską, dar net neįpusėjus kelionei, išrėžė ugningą kalbą, kurią iliustravo tokiais vaizdingais posakiais, kad ir dailininkas pavydėtų.

Ar dėl to, kad stipriai girgždėjo rėjos bei stakseliai, ar dėl to, jog labai rėkavo bocmano papūga – laivo vado kalba „Redakcijos“ įgulos alkį padidino tris kartus, tad kapitonui su padėjėju bei koku neliko nieko kito, kaip patiems užsibarikaduoti kambuze. Gaila, nebuvo kam užfiksuoti tų gyvenimiškų kovo 32-osios akimirkų.

Lagu naudotis niekas iš mūsų nemokėjo. Todėl užuot rūpinęsi, kokiu greičiu ir kur plaukiame, skaitinėjome įvairiausius straipsnius, dalijomės įspūdžiais per kambuzo duris su užsidariusiais. Pamenu, kokui, kuris vis mėgo paniūniuoti, pašvilpauti kažką, labai patiko mūsų laivo žurnale aptiktas įrašas apie grigališkąjį choralą.

Apsidžiaugėme, iškeitę laivo žurnalą į penkis kilogramus šokolado, kavos pakelį ir šiek tiek tabako. Dabar galėjome ramiai klausytis bocmano papūgos dar uoste nuklausytų postringavimų apie sušį ir spagečius.

Na, žinoma, kaip visi normalūs maištininkai kūrėme ir kambuzo užėmimo planus. Ieškojome tinkamos literatūros kapitono bibliotekėlėje. Deja, taip reikalingo vadovėlio „Viskas pradedantiems piratams“ nebuvo. Užtat buvo vaizdinės medžiagos.

Deja, šios medžiagos nepavyko pritaikyti tiesiogiai. Vienintelė nauda, atlikus kratą kapitono kajutėje, buvo ta, kad bocmano papūga jau kurį laiką nešaukė „Tinginiai! Jums tik denius plauti! Veltėdžiai! Po šimts barakudų!“ Paukštis netgi pagarbiai pritilo, susidomėjęs skaitiniais.

Žinoma, kai aprašinėju tą niekuo neypatingą kovo 32-ąją dieną – eilinį „Redakcijos“ paplaukiojimą rašinių jūroje – prisipažįstu, kad kai kurios detalės šiame paveiksle galbūt ne visiškai atitinka realybę. Pavyzdžiui, tenka iš anksto paneigti bet kokią mintį, kad tarp įgulos narių būta gebančių paprastai atsakyti į visus keblius klausimus.

Ir, aišku kaip dieną, kad nė vienas plaukiojančios „Redakcijos“ narys nesutiktų su žemiška medikės nuomone apie vasaros laiko nekenksmingumą.

O ir šiaip – daugelis iš mūsų pamena, po perėjimo prie kito laiko bocmano papūga bene tris paras kniaukė kaip koks beviltiškai morčiuojantis kiemo rainis. Teko ją graudinti liūdnais kito pasaulio pavyzdžiais.

 

Pernelyg atsipalaidavę nė nepastebėjome, kaip prie mūsų prisigretino prabangi jachta. Ant jos borto puikavosi užrašas „BLA-BLA-BLA“. Kaip vėliau išsišifravom, tai buvo tris kartus pakartota judėjimo, kuriam priklausė jachta, abreviatūra: „Brangieji lietuvių autoriai“. Na, brangūs jie ne dėl honorarų, ne... Jie tokio brangumo kaip Maironio Lietuva maždaug. Tarp tų autorių buvo ir anksčiau su mūsų įgula bendravusių, dabar tik iš tolo matomų; ir nematomų, bet žinomų iš renginių. Pamojavome vieni kitiems, jie mums parodė ženklais, kur reikėtų plaukti artimiausiu metu.

Išsakėme „BLA-BLA-BLA“ įgulai pavymui savo nuogąstavimus, kad ten, kur jie siunčia, laivu sunkiai nuplauksi, tačiau šie nesutriko, parodė mums pirštais į viršų, o patys nuplaukė. Tik užvertę galvas supratome, kad kažkas panašų gestą mums jau yra rodęs. Aaa, taip, kapitonas, kaipgi jie ten – kambuze? Tyliai prisiartinom, girdim, dėl paskutinės šprotų dėžutės lošia kauliukais.

Reikėjo tik išgirsti, koks kilo maištas ir triukšmas tarp šiapus kambuzo esančių „Redakcijos“ įgulos narių!.. Jei būtų augę šalia ąžuolai, jie būtų virtę... Bet nebuvo nei virstančių, nei įvykius fiksuojančių...

Matyt, kovo 32-ąją pasibaigusios maisto atsargos ir buvo lemtingas veiksnys, kodėl „Redakcijos“ laivo maištininkai išplėšė kambuzą, ištraukė besispyriojantį kapitoną, liepėm jam vykdyti „tvirtos rankos politiką“, kol „Redakcija“ saugiai prisišvartuos kokiam nors uoste. Galbūt Lietuvos, o jei ne Lietuvos, tai bent Belgijos.

Ąsotį atpažinsi iš ąsos, o „Redakciją“ iš Redaktoriaus. Taip mėgsta sakyti bocmanas. Jis čia protingiausias. Vis dėlto nesuprantu, ką jis turi omeny, kai sako, kad mūsų įgula šiame gyvenime niekada nepažins tikrojo Redaktoriaus veido. Ir ką iškėlęs ranką mums bando parodyti kapitonas, o mes kažko vis žiūrim ir žiūrim į viršų?

Jau vakarėja. Bocmano papūga ką tik sušuko „Žemė!“. O prieš tai rėkė: „Naujokai, baikit šerti per bortą žuvis, mūsų auditorija yra žmonės!“ Bocmanas įgrūdo paukštį į narvą ir uždengė. Tapo tylu. Tik girdėjosi, kaip kokas dūsauja nusiaubtame kambuze. Ne veltui, juk jis ką tik perskaitė geriausią savaitės tekstą.

Ar vis dėlto ko nors nepamiršau priminti, „Redakcijos“ įgulai grįžtant į gimtąjį uostą?.. Na, kiekvienas atskirai aprašys savo įspūdžius ant skiaučių, dėlios jas, ką pames, surankiosiu, šiaip taip sulipdysiu pasveikinimą. Kokį? Anokia čia paslaptis – juk jau turbūt sudėliojai vertikaliai pajuodintas pastraipų pirmųjų žodžių pirmąsias raides?.. Diena, kai galima sakyti visą tiesą žvelgiant į akis. Su šypsena... Taip, taip, su ir Tave kovo 32-ąja, ir Tave... 

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (1)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

KULTŪROS SKIAUTINIŲ SAVAITLAIŠKIS

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Kelionė su Bernardinai.lt Nr. 18

Šįsyk norėjome pabrėžti mokinystę, kaip susitikimą su Mokytoju. Susitikimą, kuris keičia gyvenimą. Apie tai geriausia pasakoti kalbinant žmones, kurių gyvenimas švyti susitikimo šviesa.

Liudvikas Jakimavičius

Žmogus, išsižadėjęs tradicijos, kalbos, istorijos ir bendruomenės, virsta šešėliu, nieku. Ištikimybė prasideda nuo įsipareigojimo šių vertybių neprarasti ir skatinti kitus jas puoselėti ir godoti.

Skamba kankliai 2011

Šių metų festivalio programoje – beveik 50 renginių, pritraukiančių savo įvairove, pateikimo forma, tad turėtų išsipildyti sena organizatorių svajonė – keturioms dienoms sukurti gyvą, dainingą, ūžiantį miestą

Teatro kritikas Vaidas Jauniškis

Migracija – kaip ir žemėje: anoniminiai komentarai su visu savo „stiliumi“ keliauja į leidinio tekstus, šie – atgal ir į realius tarpusavio santykius, o pastarieji – atgal į komentarus.

Andrius Kaniava

„Baigdamas mokyklą, žinojau du dalykus – žirgus ir teatrą. Iš esmės mano gyvenime ir iki šios dienos niekas nepasikeitė“, – juokdamasis pasakoja ilgametis Keistuolių teatro aktorius, dainų autorius ir atlikėjas Andrius Kaniava.

Johno Dos Passos romanas „Manhatano stotis“

„Manhatano stotis“ lyginama su James’o Joyce’o Ulisu. Nobelio premijos laureatas, rašytojas Sinclairis Lewisas šį romaną pavadino „pirmos svarbos kūriniu... Naujos rašymo mokyklos aušra“.