Turbūt joks filosofas nėra susilaukęs tiek pašaipos ir paniekos kaip Georgas Wilhelmas Friedrichas Hegelis. Į jį dažnai projektuojama viskas, kas filosofijoje neva esą blogiausio – painumas, nesuprantamas žodynas, skrajojimas padebesiais ir absoliutus atotrūkis nuo šio pasaulio. (Ko verta vien tokia istorija, neva iš Hegelio gyvenimo: kažkas Hegeliui replikavo: „Pone Hegeli, jūsų teorija neatitinka faktų!“ „Tuo blogiau faktams!“ – atšovė Hegelis.)

Williamas Jamesas Hegelio mąstymą pavadino tokiu, koks būna apsiuosčius eterio. Jacquesas Derrida sakė, kad jei imtų interviu iš Hegelio, – pasiteirautų apie jo seksualinį gyvenimą (numanomas atsakymas, jog Hegelis ne itin turėtų ką šiuo klausimu papasakoti...). Bertrandas Russelas, „beveik visas“ Hegelio idėjas laikęs klaidingomis, jį vadino sunkiausiai suprantamu iš didžiųjų filosofų. Ir taip toliau.

O visgi, jei būčiau niekaip nepajėgiantis savęs išreikšti brendimo krizių draskomas paaugliukas su dažų flakonėliu terbelėje, tai jau tikrai ant kokios nors sienos Vilniuje išpurkščiau HEGEL‘S NOT DEAD (Hegelis nemirė). Ir akademinė filosofija, dabar jau nebe taip uoliai spjaudanti į Hegelio pusę, čia niekuo dėta.

Mat Hegelis tikėjo istorijos racionalumu. Istorijai vystantis, pasak jo, daugėja ne žmonių, namų ir parduotuvių, bet laisvės, kad ir kaip keistai tai skambėtų. Tas laisvės didėjimas yra istorijos dėsnis, nenumaldomai pasireiškiantis žmonijos istorijos tėkmėje. Istorijos pradžioje rytietiško tipo despotijose, nuo Egipto iki Kinijos, laisvas tebuvo vienas – valdantis imperatorius, galintis savo valia lemti visų pavaldinių likimus.

Vėliau graikiškoje demokratijoje laisvų buvo keletas. Tas keletas – tai turtingieji graikiško polio piliečiai, kurie, susirinkę į sueigą ir pasitarę, lemdavo visų likusiųjų polio gyventojų likimus. O dar vėliau demokratijos, jau ganėtinai panašios į šiuolaikinę, laikais, kuriais ir gyveno Hegelis, laisvi tapo visi, galintys balsuoti. Šiandien, kai tų balsuojančiųjų yra dar daugiau nei 1830-ųjų Prūsijos karalystėje, laisvės yra dar daugiau. Ir taip manytų ne tik Hegelis. O kaipgi, juk tai istorijos dėsnis!

Istorija išties racionali ir juda laisvės kryptimi! – po Kovo 11-osios eitynių šurmuliavo jų kritikai iš kairės ir liberalios dešinės (nepainioti su labai neliberaliais dešiniaisiais, marširavusiais Gedimino prospektu su Lietuvos ir Antrosios Vokietijos imperijos vėliavomis). Tik štai, – nesuprato jie, – kodėl Lietuvoje yra kažkaip kitaip? Kodėl pas mus tas pergalingas laisvės žygis pasuko kažkur kitur, kodėl ne taip kaip išties išlaisvėjusioje Europoje mūsų gatvėmis gali marširuoti atvirai rudas pažiūras išpažįstantys asmenys? Be jokios gėdos ir be jokio pasipriešinimo?!

Kodėl lietuviai dar nevirto kosmopolitiška, ramia ir tolerantiška Europos tauta, tokia kaip kitos? Kodėl yra žmonių, kuriems dar svarbūs ir aktualūs daugiau nei šimto metų senumo šūkiai, nepriklausomai nuo to, koks – tikras ar tariamas – patriarchas juos paskleidė? Kodėl tie šūkiai nelaikomi pasenusiais (juk ankstyvosios modernybės laikų Lietuvos politinės minties klasikų jau niekas necituoja, nors gal ir visai be reikalo), o priešingai – jais dengiamasi norint užgniaužti kitokias pažiūras, kalbą, odos spalvą? Trumpai tariant, kodėl mes dar ne tokie laisvi kaip europiečiai? Juk į dėsnio garbę pakylėti vyksmai, pavertę juos laisvais, turėtų veikti ir pas mus. Tai kodėl jie vėluoja? O gal... jie niekada ir neateis?

Kai sakoma, kad Europoje – taip, o pas mus – kitaip, man visuomet maga paklausti: o kokioje Europoje? Europos Parlamente, kuriame yra ne tik austrų, vengrų ar britų nacionalistų, bet ir Dučės anūkė Alessandra Mussolini? Ar anaiptol ne kosmopolitinių nuotaikų draskomoje Belgijoje? O gal Nyderlanduose, kurių parlamente Laisvės(!) partijos frakcijai vadovauja žymusis radikalas ir antiislamistas Geertas Wildersas? Ar Prancūzijoje, kur piliečiai, tiesa, tūkstančiais susirenka į protestus prieš valstybės imigracinę politiką, tačiau per rinkimus ne taip jau mažai balsuoja už radikalius kandidatus iš Prancūzijos Nacionalinio fronto?

Tai gal, ponai Hegelio šalininkai, jūsų teorija ne visai atitinka faktus?..

Vienas dalykas visgi skiriasi. Jei kur senojoje Europoje vyksta „patriotų“ demonstracija, jie paprastai gana greitai susilaukia atsako. Ne, ne iš kelias dienas pakaušį pasikasiusių politikų, o iš piliečių, susirenkančių į kontrademonstracijas, dalyvių skaičiumi paprastai pranokstančias tas, prieš kurias protestuojama.

Panašu, kad europiečiai mažiau tiki Hegeliu. Laisvės, visų pirma nuo „patriotinės beprotybės“, niekas neatneša ant lėkštutės paauksuotu krašteliu. Tiek Hegelio, tiek Marxo ar kieno nors kito atrasti istorijos dėsniai yra tiek neveikiantys, jog veikiausiai neegzistuoja. Už laisvės daugėjimą, deja, tenka aktyviai kovoti, kol „patriotai“ nespėjo išlaisvinti nuo visų spalvų, išskyrus rudą...

Į pirmą nuskambėjusią Kovo 11-osios demonstraciją prieš kelerius metus susirinko apie pora šimtų jaunikaičių. Šiemet, jei policija neapsiskaičiavo, jų buvo jau apie tūkstantį. Įdomu, kiek žmonių kitąmet susirinktų į demonstraciją, kurioje būtų skanduojama: Lietuva – visiems! Juk ir Hegeliui atrodė, kad laisvę visų pirma neša žmonės.