Nuo vaikystės prisimenu labai gražų pavasario vaizdinį. Visos kooperatinio buto palangės apkrautos loviais su žeme, kuriuose motina augindavo salotų, krapų, pomidorų sodinukus.

Kiek pamenu, būdavo tokios pomidorų rūšys su įsmeigtais į lovelius popierėliais su užrašais: „slyviniai geltonieji“, „slyviniai raudonieji“,  „vengierkos“,  „jaučio širdys“. Ant langų į pietų ir vakarų pusę „rasoda“ ir greičiau sudygdavo, ir augdavo vešlesnė, visai nepriklausomai nuo pomidorų rūšies. Gražu būdavo stebėti, kaip stiebiasi ir sukasi saulės pusėn gležni daigai, kai gatvėje dar nebaigęs tirpti išakijęs sustiklėjęs sniegas ir neišėjęs įšalas. Po to būdavo vargo ir nuostolių, tėvui vežant daigus į kolektyvinio sodo šiltnamį žiguliuko bagažinėje. Gležni augalėliai gerokai apsiglamžydavo, apvysdavo, po to per vasaros sausras kartais tas mūsų šeimos daržas, patingėjus laistyti, visai nudžiūdavo, ir dažnai nutikdavo taip, kad pomidorų eidavai pirkti į turgų ar iš moterėlės, sėdinčios prie parduotuvės. Bet jos pomidorai būdavo tikri, kvepiantys pomidorais, nė kiek nepanašūs į Maksimų hidroponinius mutantus.

Gražus  būdavo tas pavasario sėjos ant palangės ritualas. Jei kuriais metais patys nepasisėdavome rasodos, važiuodavome į Dzeržinskio turgų pirkti daigų ir vaismedžių sodinukų. Nusipirkdavai viena, o užaugdavo visai kas kita. Kartą su tėvuku sumanėme nusipirkti abrikosų sodinukų ir pasisodinti nuo kelio gyvatvorę. Po poros metų mūsų abrikosai pražydo ir davė pirmąjį kaukazietiškų slyvučių derlių, alyvinės obelaitės nokino – nevalgomus, kietus, karčiai rūgščius obuoliukus. Užauginti iš žinomos sėklos augalą pačiam – visai kitas džiaugsmas.

Kartą su draugu, kuris gyvena užmiestyje ir savo kieme  turi kelias ežias salotų, svogūnų, ridikėlių, česnakų ir rukalos, sumanėme labai perspektyvų verslo planą – nuvažiuoti į Stelmužę ir prisirinkti gilių. Gauti iš urėdo sartifikatą, kad tai tikrai gilės iš Stelmužės ąžuolo, nesvarbu, iš to gyrpelnio ar jo palikuonių, stūksančių šalia, vis viena jų kamienais teka Stelmužės kraujas. Priauginti iš tų gilių Stelmužiukų ir per Kaziuką tais sartifikuotais ąžuoliukais paprekiauti. Vėliau, kiek pasiskaičius žinių apie mūsų gamtos paminklą, planus teko atidėti , mat kaip teigia Vikipedija: „ Šiuo metu Stelmužės ąžuolo būklė yra sunki. Senasis medis yra apniktas infekcijų, įvairių rūšių grybų, dumblių ir samanų. Medienos ląstelės pasenusios, sunkiai atsinaujina.

2006 m. buvo skelbiami vieši ketinimai klonuoti Stelmužės ąžuolą Miškų institute, esančiame Girionyse, Kauno r. Stelmužės ąžuolo būklę nuo 2005 m. tiria Čekijos mokslininkas arboristas Martinas Nemecas. Jis pasiūlė ąžuolo priežiūros priemonių planą, kuriame numatyta neleisti lankytojų į ąžuolo šaknų zoną, naujai įrengti tvorą, pašalinti trinkeles. Ši žinia gerokai nuliūdino, tačiau prieš keletą metų „Valstiečių laikraštyje“ pasirodė ir viltinga pastraipa apie Stelmužę: „Ąžuolas jau turi vaikaičių.

Vešliausiai iš visų Jono Basanavičiaus atgimimo ąžuolyne auga iš Stelmužės giganto gilės išaugintas palikuonis. O Kėdainių miškų urėdas – tikras šalies ąžuolynų atkūrimo tėvas Juozas Girinas – augina paties įskiepytą jauną Stelmužės ąžuoliuką.

Taigi neabejotinai Stelmužės milžinas vėl išskleis šakas. Tačiau jis savo sensacingą dydį demonstruos ne anksčiau kaip po 200 metų.“

Sėklos. Galėtume į jas žiūrėti kaip į atgimimo, atsinaujinimo metaforą, bet aš į jas šiandien, slėpdamas sentimentus, žiūriu kaip į sėklas. Prieš kelias dienas pasėjau į vazonėlį rugių. Šiandien išdygo. Mano dvi katės tuos želmenis graužia, ir man gražu.

Per šį gana sunkų krizės laikotarpį kaži kaip mes išmokome prisiminti, ką mokėjome ir ką buvome užmirršę. Kvailokas prisipažinimas, kad aš prisiminiau  savo Pirmąją komuniją , Sutvirtinimo sakramentą ir sėklas ant palangės. Mano kurso draugė atnešė prieš keletą savaičių man duonos raugo, ir aš pradėjau kepti orkaitėj duoną.

Krizė privertė mus prisiminti tai, ką buvom užmiršę. Mūsų generacija dar buvo savo rankomis prisilietusi prie žemės ir išsaugojo supratimą, kad krapus, salotas ir pomidorus augina ne „Maksima“.  Šventas dalykas yra vėl  kaip kokiam sūnui palaidūnui žemę savo rankom palieti. Sugrįžimas kartais  gali turėti daugiau prasmės nei kelio pradžia.

Pasaulis labai netikėtu būdu atsisuko į mus šonu, pridurmu leisdamas suprasti, kad niekur mes nesame nubėgę, jog bankų pinigai neišgelbės  mūsų nuo nepriteklių ir klimato atšilimas neapšiltins mūsų namų.

Gaila, kad supratimas ateina tada, kai į sąnarius jau įsismelkęs negeras maudulys.  Ir tuomet labai ima kalbėti sėklos, kurios sudygsta.  Numirė mano teta ir dėdė vienas po kito. Atvažiavau į tuščius jų namus Druskininkuose – ant palangės auga pomidorų daigai, ir taip suspaudė širdį, net prisiminus tą vaizdą, kad nebėra žodžių.