Jie ateina iš kitos – jau nebe žemiškos erdvės. Gyvieji jų šaukiasi, patys atsidūrę ant ribos, ką dar galima pakelti, iškęsti, ištverti, ir kas su bėgančiais metais slegia vis sunkėjančia našta. „Jei mes mirsime, leisk numirti garbingai, padėk tūkstančiams dingusiųjų sugrįžti, nepalik be žmogiškos meilės“, – meldžiasi balta skara galvą apsigobusi moteris – jos siluetas susilieja, tarsi ištirpsta drumstose žalsvose miglose, lyg ji būtų dar priešistoriniame, mitiniame lauke ir laike, kur nėra aiškiai apibrėžtų kategorijų, nėra atskirties tarp šiapus ir anapus, tarp matomos ar tik nujaučiamos realybės.

Yra būsena, į kurią „įkrenti“ kartu su pirmaisiais Manto Kvedaravičiaus dokumentinio filmo „Barzakh“ kadrais. „Įkrenti“ ir supranti, kad visi sofistikuoti postringavimai apie tai, ką išvydai, suvokei ar nelabai per valandą be vienos minutės, vargu ar atspindės patirtį, liudijamą paprastų žmonių, metų metus laukiančių savo dingusių artimųjų.

Žodžiai kitąkart gali apgauti. Gali apgauti išmoningai sumontuota, kruopščiai pagal dramaturgijos dėsnius sudėliota ir profesionaliai suvaidinta istorija. Tokių pavyzdžių daug šiuolaikiniame kine. Industrija sukasi kaip pašėlusi, produkuodama jaudinančius reginius, vyniodama juos į modernų apvalkalą, siekiant sukelti kuo didesnį efektą.

Zenekos nuotrauka

Filmas „Barzakh“, sukurtas kultūros antropologo, Kembridžo universitete rašiusio disertaciją apie skausmo patyrimą, yra kitoks. Čia nesistengiama dirbtinai sužadinti emocijų, šokiruoti ar užversti informacija apie Rusijos – Čečėnijos karą ir jo pasekmes. Primygtinai neieškoma kaltų ir teisiųjų, neskirstoma, kas priešas, kas – draugas ir kodėl yra taip, kaip yra.

Su didvyriška poza atskleidžiant „teisybę“, lengva nuslysti paviršium. Ypač žmogui, atvykusiam į konflikto zoną „iš pašalies“ ir dar su filmavimo kamera! Kam nekiltų pagunda išlieti susikaupusį pyktį, pagiežą, nusivylimą ir pareikšti visam pasauliui apie patirtas skriaudas? Tik, kad pasaulis jų taip pertekęs yra, kad dažnai tiesiog užsisklendžia abejingoj – matau, girdžiu, žinau, tik nenoriu turėti nieko bendra, pozicijoj. Perdėtas jausmingumas, kaip ir atviras skausmo demonstravimas, anksčiau ar vėliau atstumia – per daug jame patetikos, per tirštai maišomos spalvos, per įkyriai bandoma brukti tiesa...

Tačiau dokumentinis kinas galbūt ir ypatingas tuo, kad leidžia išgyventi, dalytis, o ne tik saugiai atsiribojus stebėti. Santūriai ir taupiai naudodamas išraiškos priemones, M. Kvedaravičius dėlioja kasdienybės vaizdus, atpažįstamus ir bendražmogiškus. Kiekvienas, nuo mažo iki seno, užsiėmęs savais darbais, kada svarbu, kad būtų nušienauta žolė, švariai nuplautos kojos ir laiku pareita namo. Tik namie – tarp išbaltintų sienų ir tvarkingai surikiuotų, išblizgintų indų, kažkas negerai, kažkas ne taip... Tylūs, tarsi sustingę sėdi suaugusieji – tokia tyla tvyro gedint, kai norom nenorom imi suvokti, kad atsitiko kažkas baisaus, kažkas neišvengiama. Nors ne, gedima mirusiųjų – ne dingusiųjų be žinios. Nežinia prislegia, joje dar yra lašelis vilties, kuri neleidžia nurimti – atrodo, dar gali kažką pakeisti – kreiptis į oficialias institucijas, rašyti laiškus, klijuoti skelbimus, klausytis, ką kalba būrėjos, kokią lemtį rodo akmenukai ar metami kaulai. Bet ratas apsisuka, paaiškėja, kad nieko nepaaiškėja, ir vėl – beribis, slegiantis laikas tarp keturių sienų, už kurių gyvenimas teka savo vaga – kas švenčia vestuves, kas sukasi pašėlusiame kalniečių šokyje, kas pažymi iškilmes padrikomis automatų papliūpomis.

„Jei pasakytų, kad žuvo tavo sūnus, ir ten jis palaidotas – man tai būtų didis džiaugsmas“, – taria senyva moteris, šešerius metus, septynis mėnesius laukianti pradingusio sūnaus. Jo, kaip ir kelių tūkstančių čečėnų, nėra nei tarp gyvųjų, nei tarp mirusiųjų. Jis ateina tik kartais, sapnuose, iš vietos, sufijų vadinamos „Bazakh“. Ten patekusieji jau nustojo valgyti ir gerti, tačiau dar nėra mirę. Tarpinė būsena perteikiama, pasitelkiant drumsto vandens metaforas, filosofo Ibn-al-Arabi citatas ir pasakojimus apie ežerą, neturintį dugno ir pasiglemžiantį kūnus amžinai nežiniai.

„Genetinį lietuvių kino kodą“ žymintys poetiniai intarpai išplečia filmo ištarmes iki filosofinio lygmens. Kelių čečėnų šeimų ir vieno kankinimus patyrusio vyro istorijos susipina, tačiau, kad ir kokios neįtikėtinai šiurpios jos būtų, – neprislegia. Priešingai, – padeda išlaisvinti nuo aplink siautėjančios beprotybės ir absoliučios, juodos nevilties. Nes tie žmonės, kurių portretai ilgam įsirėžia į atmintį, yra nepaprastai stiprūs. Stiprūs savo dvasia, užgrūdinta netekčių, skausmo. Nupjauta ausimi vyras, lengvai pasišaipantis iš jį kankinusių budelių, ar motinos, tarsi išskaptuotomis rūpesčio raukšlėmis, liudija gyvenimą – ne mirtį. Ypač motinos, į kurių veidus, akis, autorius leidžia įsižiūrėti, nors kartu išlaiko pagarbų atstumą, neeskaluoja jų širdies žaizdų. Kitąkart kamera tarsi „pagauna“ tiesų žvilgsnį, nuseka ten, kur jis įsmeigtas – į pro šalį, už automobilio lango slenkančius vaizdus, kurie vėlgi labiau primena blogą sapną nei norimą matyti realybę.

Po bombardavimų išlikusios pamėkliškai stūkso „chruščiovkės“, apsuptos griuvėsių ir šiukšlėmis užverstų dykviečių, kur ne kur sušmėžuoja tamsios žmonių figūros, – tai „Stalkerio“ zona, miestas po katastrofos – apokalipsė čia jau įvyko, o kas bus toliau – jokiose išminties knygose neparašyta.

Galbūt filmas „Barzakh“ gali pasirodyti kiek nebaigtas, bet jo poveikis nevienadienis, grąžinantis kinui egzistencinių, žmogiškosios būties, kančios ir orumo klausimų svarbą.