Daugelio Lietuvoje statytų koplyčių architektūra turi išliekamąją vertę ir yra reikšminga tautos kultūros paveldo dalis.

Joniškio rajono Kurmaičių kapinių prižiūrėtoja Onutė Meškauskienė savo kieme išvydusi nedrąsiai mindžikuojančius svetimus žmones nė kiek nenustemba. Moteris žino, kad jie nori apžiūrėti Šv. Mato apaštalo kapinių koplyčios vidų. Orams atšilus padaugėjo dviratininkų. O. Meškauskienė džiaugiasi, kad ne tik vietiniams gyventojams rūpi senoji koplyčia. Jos apžiūrėti atvyksta žmonės iš visos Lietuvos.

„Koplyčia ne tik puošia mūsų kaimą. Ji yra neįkainojamas mūsų protėvių dvasinės kultūros paminklas, artimai susijęs su buitimi. Galite įsivaizduoti, kiek mūsų kaimo žmonių gyvenimų, linksmų ir liūdnų momentų nuo pat gimimo iki mirties matė Šv. Mato koplyčia“, – aiškino O. Meškauskienė, rankoje laikydama didžiulį raktą nuo senosios kop­lyčios.

Apie unikalią koplyčią Onutė papasakoja kiekvienam, kas tik paklausia. Paaiškina ir sakralinės statybos taisyklių principą. Mat koplyčias buvo rekomenduota statyti aukštumėlėje, kad kiti pastatai neužstotų ir būtų gerai matoma iš visų pusių, o pagrindinis fasadas turėdavo būti atgręžtas į vakarų pusę. Manoma, kad Kurmaičių kaimo kapinių koplyčia buvo pastatyta 1799 m. Pastato planinė struktūra ir architektūrinė išraiška būdinga lietuvių liaudies architektūrai.

Kurmaičių kaimo koplyčia.

Koplyčia originali tuo, kad jos stogas yra keturšlaitis, lyg didelės pirkios. Ant kraigo centro uždėtas aštuoniasienis bokštelis su kūginiu stogeliu ir kryžiumi.

Koplyčia yra stačiakampio plano su trisiene apside ir prie jos prišlieta zakristija.

Interjere išlikęs saikingo dekoro medinis altorius, baliustrada, sakyk­la, pagrindinės įėjimo durys su kalvio darbo apkaustais, kryžiai.

2004 m. restauruotas unikalus kop­lyčios altorius.

Sakralinės architektūros mediniai statiniai išsaugojo autentišką struktūrą. Ivoškių, Jakiškių, Kurmaičių ir Raktuvės koplyčiose išliko senieji architektūriniai elementai: durys, geležiniai kryžiai (Ivoškiai), naujai sutvarkyta šiai architektūrai būdinga malksnų stogo danga, bokšteliai, langų puošyba (Jakiškių, Kurmaičių koplyčiose).

Dar sovietmečiu į kultūros paminklų sąrašus įtraukti šiose koplyčiose buvę altoriai ir paveikslai yra pradingę.

Ivoškiuose koplyčia gražiai prižiūrima, naujai sutvarkyta, tačiau senojo XVII a. altoriaus su skulptūromis nebėra nė pėdsako (dalis paveikslų 1986 m. pateko į Lietuvos dailės muziejų).

Ant lubų teliko atnaujinta liaudiška tapyba.

Jakiškių koplyčioje autentiškos įrangos esama daugiau, tebestovi ir senasis barokinių formų altorius, tačiau nebeliko puikaus dar iki 1990 m. buvusio altoriaus dekoro – XVIII a. datuotinų ornamentinių drožinių, skulptūrų, taip pat ir jame buvusių paveikslų.

Kurmaičių Šv. evangelisto Mato koplyčioje išsaugota daugiausia senųjų (XVIII–XIX a.) interjero elementų (altorius, baliustrada, klausyklos, sakykla), jie neseniai restauruoti, trūkstamos architektūrinės detalės rekonstruotos.

Raktuvės kaimo koplyčia.

Ant Žagarės piliakalnio esanti Raktuvės koplyčia pastatyta 1796 m. Tai medinės liaudies architektūros statinys. XIX a. viduryje piliakalnio aikštelėje buvo atidarytos katalikų kapinės. Pylimo kampe – nedidelė stulpinės konstrukcijos varpinė.

Išlaikytas autentiškas pastato pavidalas. Viduje esama ir klasicistinio iliuzinio ant lentų nutapyto altoriaus su Nukryžiuotojo skulptūra. Šioje koplyčioje Žagarės parapijos tikintieji įsteigė nedidelį sakralinio paveldo muziejų, kuriame laikomi ir eksponuojami nebenaudojami liturginiai rūbai, baldai, bažnytinės knygos, iš aplinkinių kapinių surinkti metaliniai kryžiai.

Pagrindinius liaudiškos sakralinio pastato struktūros elementus išlaikiusi, senaisiais geležiniais kryžiais tebesipuošianti medinė Balkaičių koplyčia, kurioje, be altoriaus ir baldų, yra puikaus liaudies meistro drožtas krucifiksas, XVIII a. alavinės žvakidės, kiti reikmenys. Iš pažiūros nepuošni Balkaičių koplyčia stovi kaimo kapinėse. Jos pastatymo metai nežinomi.

Joje yra trys XIX a. gražaus darbo medinės Jėzaus Nukryžiuotojo skulptūros.

Jakiškių kaimo Šv. Ignaco kapinių koplyčia statyta vietos kaimo gyventojų. Pastatymo laikas nėra žinomas. Ši koplyčia yra viena iš nedaugelio Lietuvoje išlikusių medinių koplyčių, atspindinčių kaimo architektūros bruožus.

Vertingiausia šio medinio sakralinės architektūros paminklo dalis – aukštas valminis stogas su kraigo viduryje esančiu bokšteliu, arkinės dvivėrės durys, puikūs langai šoninėse sienose.

Ivoškių kaimo Šv. Jono Nepamuko kapinių koplyčia pastatyta apie XVIII a. Ivoškių kaimo kapinaitėse, kuriose išlikę daug vertingų paminklų.

Ivoškių koplytėlėje iki šių dienų išliko vertingų religinio meno kūrinių ir kulto reikmenų: XVIII a. geležinis ornamentuotas kryžius, dievadirbio Lengvenio XIX a. daryta medinė Jėzaus Nukryžiuotojo skulptūra.

Kalnelio kaimo Šv. Jono Krikštytojo kapinių koplyčia, pasak padavimų, gali būti pastatyta buvusioje senovės lietuvių tikybos šventoje vietoje – romuvoje. Koplyčia, stovinti rytinėje Kalnelio kaimo dalyje, yra XIX a. pradžios liaudies architektūros statinys.

1939 m. koplyčia buvo suremontuota, pakeista dalis fasado konstrukcijų, pristatytas bokštelis, tačiau ši koplyčia yra išlaikiusi ir daug autentiškų elementų.

Kapinėse yra įdomių metalinių kryžių retai besikartojančiais elementais ir lietinis 1849 m. kryžius. Kaltinės kapaviečių tvorelės rodo aukštą kalvių meninį lygį.

Balkaičių kaimo koplyčia.

Monografijos „Lietuvos medinės bažnyčios, koplyčios ir varpinės“ autorė Algė Jankevičienė rašo:

Bažnytinės apeigos Lietuvoje įgijo tautinę formą, susilydė su vietine kultūra ir tradicijomis. Nuo pat katalikybės įvedimo sakraliniai pastatai buvo vieni reikšmingiausių architektūros kūrinių, pranokę kitus tipus konstrukcijų ir statybos technikos tobulumu, išraiškos priemonių gausumu, kompozicijos estetiškumu ir formų dekoratyvumu.

Šie pastatai atspindėjo aukščiausią epochos materialinės ir dvasinės kultūros lygmenį. Jie tapo labai svarbiais praeities kultūros reprezentantais, nusipelniusiais rimto tyrinėtojų dėmesio.

Lietuvos medinių bažnyčių, koplyčių ir varpinių architektūros raida, etninių regionų ypatumai, liaudiškumo ir profesionalumo santykis kompozicijoje, šių pastatų vieta Europos medinės architektūros kontekste, bendrieji ir savitieji jų bruožai – tai aktualūs ir iki šiol mažai tyrinėti klausimai, atvira architektūros istorijos mokslo problema.

Užsienio mokslininkų veikaluose, skirtuose pasaulio šalių medinės architektūros studijoms, apie Lietuvą beveik neužsimenama. Lietuvių autorių darbų, kuriuose analizuojami šie klausimai, nedaug.

Tarpukaryje visos liaudies architektūros kontekste medines bažnyčias, koplyčias ir varpines nagrinėjo P.Galaunė. 1930 m. išleistoje knygoje jis trumpai aptarė šių sakralinių pastatų erdvės sprendimus, planus, išorės ir vidaus kompoziciją.

Po II pasaulinio karo išleisto kelių autorių leidinio „Lietuvių liaudies architektūra“ antrame tome yra mediniams kulto pastatams skirtas skyrius (autorė A.Jankevičienė).

Jame lakoniškai apibūdintos medinių bažnyčių, koplyčių ir varpinių konstrukcijos, planų ir tūrių formos, fasadai bei interjerai.

Lietuvos medinių bažnyčių ir varpinių architektūrą kruopščiai tyrinėjo išeivijos mokslininkas inžinierius J.Gimbutas.

Lilija Valatkienė

 

Gimtasis krastas