Jei esi be galo šaunus ir su savo mylimąja neturi jokių sunkumų, nuoširdžiai sveikinu – gali toliau nebeskaityti. Na, o visiems kitiems, pripažįstantiems, jog šalia jų, merginų, dažnai jaučiasi kaip tikri nevykėliai, liurbiai ir bailiai, spaudžiu ranką, būdamas lygiai toks pat. Prisimenate tas akimirkas, kai ką nors pridirbote ar neištesėjote, įskaudinaote?.. Kažką darome ne taip. Apie tai vienoje paskaitoje kalbėjo ir teologas Benas Ulevičius, manantis, kad krikščionio vyro misija – atiduoti save iki galo. Jis turėjo omenyje jau vedusius vyrus, tačiau savęs dovanojimas savaip įmanomas ir būtinas dar draugaujant. Broliai, pamąstykime, kaip tai padaryti...

Taip, nesam labai kieti. Jau pirmasis žmogus, kaip tikime, nesugebėjo apsaugoti Ievos nuo žalčio gundymų. Kartu su ja valgė nuodingą vaisių, pamatęs Dievą, nėrė į krūmus, o kai šis paklausė, kas nutiko, iškart apskundė moterį. Nelabai vyriška, ar ne? Tad nenuostabu, jog ir šiandien bendraujant su merginomis kyla kvailų nesusipratimų ir daroma klaidų. Galbūt jos pelnytai pyksta ant mūsų dėl to, kad nesugebame suprasti, ko jos trokšta. Jei norime tapti tikrais vyrais, be galo svarbu šį tą žinoti ir apie kitą lytį. Juk vyriškumas dažnai atsiskleidžia tuomet, kai šalia moteris. Paklausinėjęs aplinkinių, atradau tris dalykus, kurie labai patinka merginoms ir moterims. Tai sena kaip pasaulis ir taip paprasta, kad dažnai mūsų užmirštama.

Dosnumas dovanėlių. Šitaip, ženklais, išreiškiame savo jausmus – kaip žinoma, viena yra pasakyti merginai, kad ją myli, kita – padovanoti jai gėlę. Kitas privalumas – mokaisi taupyti: atsisakai kolos, bilieto į kovinį filmą ir muzikinio albumo tam, kad kovo 8-ąją galėtum padovanoti gražius auskarus. Jai tikrai patiks. O šiaip – ne dovanos kaina svarbiausia. Be to, mažos dovanėlės patinka ne tik merginoms. 25 metus laimingoje santuokoje gyvenantis Vidas vis dar džiugina žmoną įvairiomis staigmenomis. Jis su žmona ir sūnumi gyvena atokiame kaimelyje, aplink – ežerai ir miškai, nėra jokių parduotuvių, šokių klubų ar restoranų. Tačiau vyrukui nestinga žaismingumo – jis kartais pasikviečia žmoną vakarienės į kavinę ...ant medinio lieptelio prie ežero. Vyną atstoja arbata, prabangų maistą – sumuštiniai. Vidas džiaugiasi: „Tik įsivaizduok – gamta, nė vieno žmogaus aplink, tik tu ir tavo mylimas žmogus.“

Neseniai skaičiau savo dienoraštį. Tuomet dar nedraugavau su jokia mergina. Štai ką rašiau dešimtoje klasėje: „Ir kam ta merga? Turi pastoviai pirkt saldainius ir kas dešimt minučių kartot, kad ją myli, ir pan.“ Kai pagalvoji, o kas čia blogo? Jau draugaujant, man prireikė metų, kol „sušvito“: moterims patinka, kai joms dovanoja gėlių... Iš pradžių nesupratau kodėl – tai atrodė taip banalu, juk norėjosi kažko ypatingo, didingo... Bet, ko gero, tik mes, vyrukai, esam tokie „dvasingi“. Kurdami didžiausius planus, pražiopsom mažas, bet gražias akimirkas, kurios taip džiugina antrąsias puses.

Dosnumas laiko. Vyrai dažnai nori pabūti vieni, ypač kai sunku, sakydami: „Turiu ramiai pamąstyti, išspręsti problemą pats.“ Moteriai labai svarbu, kad mylimasis būtų šalia visuomet – ar gerai, ar blogai. Tai ją guodžia, o vyrą ugdo. Taip, lengva būti šalia artimo, kai jis laimingas ir džiugus, kai esi įsimylėjęs iki ausų. Ir kaip kartais sudėtinga paguosti, tiesiog pabūti šalia, kai kas nors jaučiasi nelaimingas. Bet, kartoju, tai ugdo ir labai pravers ateityje, t. y. išmokys nebūti valdomiems jausmų.

Kunigas dr. Žydrūnas Kulpys, daugiau nei prieš metus apgynęs disertaciją apie krikščioniškąją kūno teologiją, jos praktinei daliai apklausė Katalikų Bažnyčioje besiruošiančius susituokti sužadėtinius visoje Lietuvoje. Išdalytose anketose buvo klausiama, kaip jie suvokia santuoką ir tarpusavio ryšius. Rezultatai – šokiruojantys: didžioji dauguma atsakė, kad santuoką supranta kaip „abipusius meilės jausmus“. Nors anketoje ir buvo atsakymo variantas apie priesaiką prieš Dievą, jausmų kultas suvaidino svarbesnį vaidmenį. Tačiau, kaip dainuojama, „vynas baigias, jausmas išsenka“. O kas tada? Beveik kas antras apklaustas jaunuolis anketoje atsakė: „Jei sutuoktiniui nebejaučiama meilės ar įsimylima kitą, pateisinamos skyrybos.“ Atrodytų, tarsi būtų mobilusis telefonas – šitas atsibodo, pirksiu kitą, turintį naujų funkcijų, nors žmogus juk ne daiktas. Toks požiūris į jį, brukamas greito vartojimo šalininkų, neaplenkė ir tų, kurie tuokiasi Bažnyčioje, t. y. prisiekia prieš Dievą mylėti, gerbti ir saugoti vienas kitą iki mirties. Apie jokias skyrybas teoriškai negali būti nė kalbos, tačiau atrodo, kad skyrybų (kas antros šeimos) Lietuvoje artimiausiu metu nemažės.

To nebūtų, jei malonūs jausmai ir emocijos nepirmautų tarpusavio santykiuose. Tad kaip svarbu yra skirti, kartais net aukoti patį brangiausią dalyką – laiką savo mylimajai, ypač tuomet, kai jai sunku, kai ji pikta, suirzusi, nuliūdusi, puolusi į neviltį. Tokios situacijos ir parodys, ar iš tikrųjų jūsų meilė tvirta. Ir tik paskui, jau tai patyrę, galėsite rimčiau galvoti apie žengimą prie altoriaus.

Dosnumas saugumo. Riteris nugali drakoną, išvaduoja iš užburtos pilies princesę, o paskui ją veda. Ir dovanoja savo meilę bei... saugumą. Šiandien trokštama to paties, tik tai įvykdoma kiek kitokiais būdais. Mergina ar moteris nori būti saugi, būdama kartu su mylimuoju. Kiek iš mūsų galėtume tuo pasigirti? Juk patys esame ištižę ir pilni baimių, tad kaip dovanosime saugumą moteriai, jei patys jo neturime? Apie tai knygoje „Vyro kelionė“ kalba amerikiečių rašytojas Johnas Eldredge. Anot jo, dauguma mūsų esame pusiau vyrai, neįvesdinti į juos. Mus užaugino moterys – jos dominavo šeimoje arba joje išvis nebuvo tėvo. Paauglystėje nedirbome sunkesnio fizinio darbo (ypač miestiečiai), mums neleido liestis prie aštresnių daiktų, nebuvo iššūkių, kuriuos turėjome įveikti. Tad kuo toliau, tuo sunkiau bus įveikti rimtesnius ateities išbandymus, pvz., darbo paieškas, ligas ir nelaimes, vaikų auginimą. Vyriškumas padeda mylimajai jaustis saugiai ir laimingai. Tik kaip tai pasiekti? Matau tris vyriškumo žingsnius.

Visų pirma reikia melsti Dievą, kad mums padėtų tapti tikrais vyrais. Į juos berniukai įvairiose tautose būdavo įvesdinami. Keblias situacijas, sunkius išbandymus įveikusieji ir įrodžiusieji, ko verti, būdavo iškilmingai pavadinami suaugusiais vyrais. Iniciacija – tai simbolinis ritualinis įvesdinimas į naują gyvenimo tarpsnį. Šiandien, deja, tokių ritualų reta. Tad prašykime Dievą ne tik ramybės, bet ir kasdienių iššūkių. Jie tam, kad išbandytume savo fizines ir protines jėgas ne tik kompiuteriniuose žaidimuose, kad mūsų gyvenimas nebūtų patogus. Kad grūdintume savo kūnus ir sielas kaip kalavijus. Vienas mano bičiulis melsdamasis pajuto norą naktį pereiti per mišką, kad atsikratytų tamsos baimės. Tai visai nebloga įvesdinimo galimybė.

Antra, turime mokytis iš kitų vyrų. Jei neturi tėčio ar brolio, tegu tavo mokytojas būna tvirtą tikėjimo pamatą turintis draugas. O ir šiaip pravartu turėti krikščionių vyrukų kompaniją. Su jais būtų galima ne tik pakalbėti apie merginas ar krepšinio rezultatus, bet ir išsiruošti į kelių dienų žygį. Šiandien tokios bendrystės mūsų Bažnyčioje labai trūksta.

Trečia, derėtų išmokti kiekvieną dieną sakyti Dievui „taip“. O tai reiškia: jei veikiame – tai veikiame drąsiai ir iki galo. Krikščionybė yra nuotykis, reikalaujantis kasdienės drąsos įvairiose situacijose. Kaip pastebi minėtasis J. Eldredge, tikinčių vaikinų pašaukimas nėra būti „maloniais vyrukais“. Atvirkščiai: kartais teks būti nemaloniems, netgi susipykti su kuo nors, bet Tiesos ir mylimų žmonių labui privalu žengti toliau už saldžias šypsenas. Apmaudu, kad taip bijome išsitepti naujus drabužius, susižeisti, o ką jau kalbėti apie visišką savęs dovanojimą iki mirties. Bet tai ir yra tikra meilė – kaip sakė mūsų Mokytojas, „nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13). 

„Artuma“, 2011 m. Nr.3