Būtent tiek, šešias valandas, su popiežiumi Benediktu XVI Romos vyskupo vasaros rezidencijoje Kastel Gandolfe (Italija) praleido vokiečių žurnalistas Peteris Seewaldas. Tos drauge praleistos valandos, tiksliau jų metu vykęs pokalbis nugulė į knygą „Pasaulio šviesa. Popiežius, Bažnyčia ir laiko ženklai”. Džiugu, kad šią knygą, išleistą „Katalikų pasaulio leidinių” jau gali vartyti ir Lietuvos skaitytojas. Kuo jį svarbi jam? Kuo šis popiežiaus ir žurnalisto pokalbis praturtins juo besidomintįjį?

Visų pirma paties P.Seewaldo, kurį galėtume pavadinti žymiausiu dabartinio pontifiko biografu ryšys su Benediktu XVI yra ypatingas. Savo knygoje apie popiežių Portretas iš arti (beje, beveik prieš metus ją lietuviškai išleido) vokiečių žurnalistas taip apibūdina save iki lemtingo susitikimo su Josephu Ratzingeriu: „Buvau nepratęs kasdien turėti reikalų su Dievu. Bažnyčiai nepriklausiau, praeityje komunistas, namuose buvau auklėtas taip, kad Apreiškimo tiesos man kėlė abejonių.“ Būtent toks žmogus gavo vieno žurnalo užduotį parašyti apie tuometį Tikėjimo mokymo kongregacijos vadovą.

Po pažinties su kardinolu gimė ne tik straipsnis, bet ir dvi pokalbių knygos, tapusios bestseleriais. „Josephas Ratzingeris dukart suteikė man progą kelias dienas imti iš jo interviu. Jis laikėsi nuostatos, kad Bažnyčia neturi slėptis, tikėjimą būtina aiškinti, o aiškinti galima, nes jis racionalus“, – „Pasaulio šviesos” pratarmėje prisimena Seewaldas. Tie susitikimai tapo ne tik darbu, bet tirpdė paties P. Seewaldo neigiamas nuostatas tiek Bažnyčios, tiek tikėjimo tiesų atžvilgiu.

Tad „Pasaulio šviesa” yra tartum natūrali šio bendradarbiavimo tąsa. Tapęs popiežiumi, Josephas Ratzingeris tebesilaiko nuostatos, kad Bažnyčia turi būti atvira pasauliui ir gvildenanti mūsų laiko klausimus. Todėl ši knyga smarkiai pranoksta dviejų žmonių bendradarbiavimą. Ji yra unikali tuo, jog niekada popiežių istorijoje nebuvo atvejo, kad pontifiko pokalbis su kuo nors taptų knyga. Negana to, tai – pokalbis ir susitikimas, kurio dalyviais kviečiamas tapti kiekvienas žmogus.

Kaip dera pokalbiui, jame vyksta gyvas (kiek tai leidžia knygos formatas) apsikeitimas įžvalgomis šiuolaikinei katalikybei, Bažnyčiai, žmogui ir pasauliui aktualiomis temomis. Knyga nėra oficialaus Bažnyčios mokymo dalis, bet labiau asmeniškas popiežiaus žvilgsnis ir apmąstymas apie nūdienos pasaulį ir jo iššūkius, žvilgsnis į pontifiko pomėgius, laisvalaikį, asmeninę erdvę. Pagaliau, tai – tėvo ir išminčiaus skleidžiama šviesa, kylanti iš patirties, ieškojimų bei atradimų aruodų. Ir ši šviesa šildo kiekvieną, kuris prie jos, gal nedrąsiai, bet artinasi, norėdamas suprasti bei įsiklausyti.

Ko gero, didžioji problema, kad tiek čia, Lietuvoje, tiek plačiajame pasaulyje popiežius neretai suvokiamas kaip kažkoks užsispyręs, aklai tradicijų besilaikantis monarchas, knygų rietuvėmis ir rašomuoju stalu nuo pasaulio užsibarikadavęs akademikas, niūrus retrogradas. Ne veltui prancūzų mąstytojas Bernard-Henri Lévy‘is yra pasakęs, kad, vos tik prabylama apie Benediktą XVI, „kiekvieną diskusiją užtvindo prietarų, nesąžiningumo ir net grynos dezinformacijos lavina“. „Pasaulio šviesa” yra puiki galimybė išsivaduoti iš ši stereotipų gniaužtų ir įdėmiau pažvelgti į dabartinio pontifiko asmenį.

Skaitytojui atsiveria kuklus ir didelę atsakomybę prisiėmęs žmogus, kuris savo padėtį suvokia kaip Dievo norėtą nelengvą užduotį. „Popiežiui nepridera dėtis šlovingu valdovu, jis turi liudyti tą, kuris buvo nukryžiuotas“, – tvirtai įsitikinęs Benediktas XVI, dar papildydamas: „Popiežius Dievo akivaizdoje irgi yra paprastas elgeta – dar didesnis negu visi kiti žmonės.“ Taip kalbėti gali tik žmogus, kuris puikiai suvokia bet kokios galios trapumą ir yra ją pajungęs tarnystės neturtui.

Tai įmanoma tik įsisąmoninus Kryžiaus kelią: „Kristus kentėjo ne dėl kokio nors atsitiktinumo, bet tikrai į rankas paėmė visą žmogaus istoriją. Jo kančia dėl mūsų nėra vien teologinė formulė. Tai suprasti ir paskui leistis būti Jo patraukiamam į Jo, o ne į kitą pusę – štai egzistencinis aktas. Kryžiaus kelio pamaldose suvokiame: jis tikrai kenčia už mus. Ir jis prisiėmė mano reikalą. Dabar traukia prie savęs: susirado mane mano gelmėje ir velka viršun pas save“, – svarstė popiežius. Toks suvokimas yra ir raktas į Benedikto XVI asmenį, su kuriuo praleistos vokiečių žurnalisto šešios valandos mums gali virsti džiaugsmo ir bendrystės akimirkomis.