Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikos docentas, vaikų ir paauglių psichiatras Dainius Pūras mano, kad Lietuva tarsi paauglys, kuris vis dar nepasitiki savimi, bet kartu pasauliui mėgina rodyti savo jėgą, kitoniškumą. Kartais tai atrodo juokingai, o kartais – liūdnokai. Psichiatras įsitikinęs, kad mes esame praradę nemažai laiko, padarę klaidų ir įsivarę save į kampą, iš kurio bus nelengva elegantiškai išeiti. Todėl verta atsigręžti į vaikus, kurie, pasak D. Pūro, gali išgelbėti mūsų visuomenę.

Ar yra tautinis charakteris? Kaip jį vertinti, įvardyti? Ar lietuviai tokį turi?

 Atsargiai žiūrėčiau, jei kas nors bandytų apibūdinti tautinį charakterį pagal labai  konkrečius bruožus. Yra atlikta  rimtų studijų, įrodžiusių, kad nacionalinio charakterio idėja tėra iliuzija.

Išties kiekvienoje tautoje yra visokių žmonių, o visi trafaretiniai apibūdinimai – išgalvoti. Tie stereotipai tampa pavojingi, ypač kai kyla konfliktai tarp tautų.

Tiesa, jie gali turėti ir apsauginį vaidmenį, nes tauta lyg ir įgyja tapatumą, tam tikrose situacijose gali gintis ir vienytis, sakydama, kad „mes esame tokie“.

Kai pradėjau dažniau keliauti, pradžioje daugiausia įžvelgdavau tuos kiekvienai tautai priskiriamus stereotipus, bet jei kurioje vietoje pabūdavau ilgiau, išsyk pastebėdavau, kaip blunka mano išankstiniai nusistatymai. Paaiškėdavo, kad visur yra visokių žmonių. Taip pat yra ir su lietuviais.  

Kas padėjo lietuviams išgyventi istorinio virsmo metais? Kokie mes tapome?

Prasmingiau yra kalbėti ne apie charakterį, bet apie tautos, visuomenės gebėjimą prisitaikyti prie tam tikrų istorinių ir geografinių aplinkybių, išgyventi, laviruoti. Tarkime, užsispyrimas, kurio nestinga lietuviams, yra geras bruožas vienais laikais, bet gali trukdyti kitose situacijose .

Žvelgiant į Lietuvos istoriją per paskutinius kelis šimtus metų matome, kiek daug būta tragiškų virsmų. Vis stiprėjo mūsų, kaip kaimo, bet ne miesto tautos bruožai. Lietuviams būdingas stiprus valstietiškas atsargumas, kuris šiaip jau yra naudingas sudėtingomis istorinėmis ar politinėmis aplinkybėmis, kai reikia žūtbūt išgyventi, bet dabar toks atsargumas trukdo tinkamai pasinaudoti audringu ir mums palankiu permainų laikotarpiu.

Mūsų kaimiškas apdairumas ir atsargumas kiša koją. Dabar pralaimi tie, kurie kartoja, kad reikia dešimt kartų matuoti, o tik vienuoliktą kirpti. Taip mes prarandame pagreitį, investuojame į seną korupcininiais santykiais grįstą sistemą, Europos Sąjungos fondų  lėšas išleidžiame ne ten, kur derėtų – pavyzdžiui, su jais stipriname itin ydingą internatinių įstaigų sistemą vaikams ir suaugusiesiems – užuot jos palaipsniui atsisakę.

Mes pabudome, bet neatsikėlėme. Iškovojome valstybės nepriklausomybę, bet joje tęsiame nepotizmo ir prievartos tradicijas. Esame tauta, pamokyta gyvenimo permainų, todėl į viską, kas nauja, žiūrime įtariai. Žmonėms norisi stabilumo, todėl dėl stabilumo saugoma net ydinga sistema.

Ar lietuviams labai pakenkė sovietmetis? 50 metų prievartinės sistemos sulaužė tautos stuburą?

Turime suprasti, nors ir nereikėtų pateisinti, kolaboravimo su režimu mastą, juk pokario metu reikėjo rinktis tarp gyvybės ir mirties. Manau, kad absoliuti dauguma lietuvių 50 metų kolaboravo.

Tiesa, tas kolaboravimas dažnai būdavo toks nuosaikus, kad daugeliui lietuvių atrodė, jog jie – beveik disidentai. Įprastinis sovietmečio lietuvio būvis – kolaboruojantis disidentas. Dauguma tautos prisitaikė prie okupacinio režimo, ir tai buvo išgyvenimo sąlyga.

Tačiau klausimas, ar už tai sumokėjome ne per didelę kainą, išlieka aktualus ir šiandien, nes panašu, kad  po šios patirties liko stiprūs konformizmo papročiai.

Mes įpratome prisitaikyti prie elgesio, kenkiančio viešajam interesui. Lietuvoje iki šiol tarpsta korupcija, mes visi žinome, kas, kaip ir už kiek, bet tai toleruojame ir net aktyviai dalyvaujame kasdieniuose korupciją skatinančiuose reiškiniuose.

Tarkime, medicinos sritis: visi žino, kad joje visais lygiais tarpsta korupcija, bet  tiek medikai, tiek pacientai, tiek politikai stiprina šią ydą, dalyvaudami korupciniuose santykiuose. Bandydami apeiti oficialias žaidimo taisykles, mes tampame dalyviais ir komunizmo sistemos nerašytų taisyklių įkaitais, pagal kurias veikia dvi realybės – viena jų įstatymuose ir dokumentuose, o kita – susitarimuose, kaip šiuos apeiti.

Mes, dvidešimt metų duodami ir imdami kyšius, pasinaudodami asmeniniais ryšiais, apgaudinėjame save, tai yra savo valstybę. Tokiu savo elgesiu niekiname valstybės viziją.

Kodėl nesiryžtame šių procesų keisti?

Labiausiai mums koją kiša komformizmas. Mes taip stipriai pripratome prie sovietinės sistemos, kad kelioms kartoms į kraują įaugo tikėjimas, jog geriau – neišsišokti.

Jei lieki čia, o ne emigruoji, privalai prisitaikyti prie sistemos, naudotis korupciniais mechanizmais, „sutvarkyti“ gyvenimą sau ir vaikams. Visi dėl to pyksta, bet visi mėgina kažką „susiveikti“.

Tiesa, kuo arčiau elito, tuo daugiau galimybių kažką „susiveikti“. Tuomet paprasti žmonės pyksta ant elito, bet ir jie, jei tik turi galimybę, išduoda visuomenės interesą. Mąstymas toks: jei aš elgsiuosi taip, kaip naudinga visuomenei, liksiu kvailiu.

Mes vieni kitiems padedame palaikyti ydingą korupcinę sistemą ir vis nesugebame užauginti kartos, kuriai ši sistema jau taptų svetima. Neatsiranda kritinės masės žmonių, kurie nebenorėtų elgtis taip, kaip įpratome elgtis per anuos 50 metų.

Lietuvoje dar likę nemažai sovietmečio liekanų. Jų gausu ne tik mūsų viešąjame sektoriuje, elgesyje, bet ir mąstyme. Kodėl dar gyvas sovietmečio ilgesys? Ar ten buvo taip gera?

Sunku paaiškinti nostalgiją sovietmečiui, – juk dabar viskas yra mūsų rankose, bet ilgimės praeities. Galima sakyti, kad būtent tada ir buvo perlaužtas tautos stuburas.  

Mes esame laisvę mylinti tauta, ir geriausiai tą įrodė pokario Lietuvos partizanai. Bet yra ir kita tautos savybė: vergo ar baudžiauninko sindromas. Tai itin sustiprėjo brežneviniu laikotarpiu, kai prievartos dozė sumažėjo, o tauta tapo priklausoma nuo ją subtiliau prievartavusios sistemos. 

Dabar galėtume pasinaudoti palankia situacija ir sukurti laisvų žmonių visuomenę, bet, užuot tai darę, kalbame, kad pilietinės laisvės mus gadina ir mums esą netinka.

Ar ne paradoksas –  kovojome už laisvę, mėginome išsiveržti iš sistemos, kuri tyčiojosi iš žmogaus teisių, pamynė visas žmogiškąsias vertybes, o dabar,  po 20 metų, mes lipame ant to paties grėblio.

Pradėjome kurti laisvų žmonių visuomenę, bet staiga paaiškėjo, kad mums to nereikia. Stiprėja kalbėjimas apie tai, kad auklėjant vaikus nereikia jiems suteikti teisių, galima juos mušti, kaip ginklą prieš Europos vertybes naudojame  „pamatines lietuviškas vertybes“, tarp kurių, pasirodo, yra nuolankumas ir paklusnumas.

Keista girdėti teiginius, kad žlugs mūsų vertybių sistema, jei imsime gerbti kitokius žmones – kitaip gyvenančius, mąstančius.

Mūsų tautoje įsitivirtinusi neapykanta kitokiems, pasireškianti  ksenofobija, homofobija ar kitokiomis fobijomis – tos pačios sovietinės ligos atkrytis. Tai ne tautos charakteris, tai tik praeinančios mūsų brendimo ligos.

Mes einame ir demokratijos, laisvės keliu, bet bėda, kad vis dar žvalgomės atgal. Keista girdėti perspėjimus, kad mums pavojus kyla iš Europos liberaliosios demokratijos. Manau, kad būtent jos mums labai trūksta, nes trūksta pagarbos žmogui.  

Trūksta supratimo, jog vaikas yra vertybė, kad jis nėra daiktas, kuris galėtų priklausyti tėvams ar valstybei. Toks supratimas yra būtinas sveikai valstybei ir visuomenei vystytis.

Lietuvoje susipina bejėgiškumas su atpirkimo ožių ieškojimu, vyrauja nuoskauda, kad štai mano gyvenimas nepasisekė, belieka surasti, kas dėlto kaltas.

Užstrigome kaltųjų ieškojimo stadijoje, nors mūsų visuomenėje turi puikių galimybių gyventi kitaip. Tai tarsi visuomenės paauglystė, kai ieškome tapatumo, tačiau vis nerandame.

Kalbate apie visuomenės tapatumo paieškas. Koks jis? Kaip save vertiname, kokiomis vertybėmis remiamės?

Visuomenė, kuri nesuranda savo tapatumo, ima kurti dirbtinį tapatumą. Lietuvoje girdisi šūksniai, kad mes mesime iššūkį abejotinoms Europos vertybėms, kursime trečiąjį kelią. Sakome, kad mūsų neįveikė Maskva, todėl Briuselis su savo brukamomis tolerancijos vertybėmis irgi neįveiks.

Ką mes tuo norime pasakyti? Matyt, kad mums netinka Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija ar Europos Pagrindinių Teisių Chartija, kurios tvirtina, jog kiekvienas žmogus yra vertybė.

Kai mes nenorime eiti keliais, kuriais ėjo kitos valstybės ir visuomenės, daug už mus sveikesnės –  lietuviško dviračio paieškos atrodo tragikomiškai. Dramatizuoti šių procesų nereikia, tik, aišku, kad esame praradę nemažai laiko ir įsivarę save į kampą, iš kurio bus nelengva elegantiškai išeiti.

Kaip mes vertiname, o gal – nebevertiname laisvės? Ar laisves ir teises suprantame ir branginame? Ar visi mūsų šalyje yra vienodai laisvi ir gerbiami?

Žlugus sovietinei sistemai, žmonės gavo kelias didžiules ir ilgai lauktas laisves: tikėjimo laisvę, laisvo judėjimo laisvę ir laisvę kaupti turtą. Tokia jau, matyt, žmogaus prigimtis, bet žmonėms šiame visuomenės raidos etape šių laisvių pakanka.

Eiliniam piliečiui paprasčiausiai neįdomu, kad stipriai pažeidžiamos psichikos ligonių, seksualinių mažumų, neįgalių vaikų, internato įstaigose gyvenančių ir ten patiriančių prievartą paauglių laisvės ir teisės.

Politikai jaučia visuomenės nuotaikas, todėl nesiveržia ginti skriaudžiamų mažumų ir pažeidžiamų grupių teisių. Niekas nenori išsišokti ir tapti „kamikadzėmis". Taip jau nutiko, kad demokratijos plėtra pusiaukelėje sustojo. Tai gali būti pavojinga.

Visuomenė pradeda sveikti tada, kai supranta, kad mes visi esame susiję, todėl reikia padėti ir kalėjimuose sėdintiesiems, ir sunkiomis ligomis sergantiems, nereikia atstumti ir nusisukti nuo tų, kurie yra gyvenimo dugne.

Pavyzdžiui, jei dar kurį laiką užsiimsime mums būdingu moralizavimu ir stabdysime žalos mažinimo programas, skirtas pažeidžiamoms grupėms (įkalintiems asmenims, savo kūną parduodančioms moterims), tai ŽIV ir AIDS išplis ne tik tarp šių grupių, bet ir tarp mūsų, moralizuojančių sveikųjų.

Lietuviai – pesimistų tauta. Kodėl taip yra, kodėl mes esame linkę liūdėti, žalotis, žudytis?

Mūsų dabartinės visuomenės didžiausia baimė yra įsivaizduojama žala nuo dar nepastatytų prie mūsų sienų atominių elektrinių, bet nematome, kad per 20 metų dėl savinaikos žuvo 100 tūkstančių mūsų piliečių.

Bent jau pastaruosius 10 metų  „išorinės mirties priežastys“ sunaikina po 5000 žmonių kasmet. Psichologai pasakytų, kad mes iki šiol apsimetame, jog šios mirtys mūsų nedomina, nes tai skausminga suvokti.

Veikia gynybiniai mechanizmai, kai ką nugramzdiname į pasąmonę, vengiame prisimti atsakomybę už šią savinaikos epidemiją. Bent jau Lietuvos sveikatos politikoje čia iki šiol žiojėja akis badanti balta dėmė.

Mes vis dar esame kryžkelėje, ir tai – ne išorės jėgų įtaka, mes patys negalime apsispręsti, kur link pasukti. Vis dar labai gajus tikėjimas prievartos visuomene ir prievartos kultūra. Jos būta tiek daug, kad tai įaugo į kasdienį elgesį, ir kartkartėmis suabejojame, ar mokame elgtis kitaip.

Daug žmonių renkasi emigranto dalią. Kas tai: geresnio gyvenimo paieškos ar protestas prieš savo valstybę, jos valdžią? O gal ir tai, ir tai?

Emigracija pirmiausia yra protestas prieš tą mūsų būvį, kurį čia dabar aptarinėjame. Yra nemažai gerų studijų, kuriose sakoma, kad materialinis motyvas – rimta, bet ne vienintelė priežastis išvažiuoti.

Daug žmonių emigravo todėl, kad čia jautėsi negerbiami. Galima visaip interpretuoti ir aiškintis, gerai ar blogai jie padarė, bet jie bent jau pasirinko. Jie ten dirba sunkiai, o uždirba nebūtinai daug, bet, matyt, nesijaučia taip negerbiami, kaip buvo čia.

Galima būtų moralizuoti, bet tai visai neveiksminga. Žmonės išvažiuodami tarsi norėjo pasakyti, jog jie nematė galimybių prisidėti prie bendro reikalo ir nejautė, kad jie čia kam nors reikalingi.

Aišku tik tai, kad būtina kažką keisti. Reikia perkirsti tą ydingą ratą, kuriame atsidūrė Lietuva, ir nelabai svarbu, kas ir kaip tai padarys.  Turi atsirasti lyderių, kurie nebijotų savo autoritetą panaudoti tam, kad žodžiais ir darbais sugrąžintų į Lietuvą bendražmogiškas vertybes. Ir pirmiausia – tarpusavio pagarbą ir pasitikėjimą.

Dabar politikai baiminasi, kad rinkėjai jų nesupras, dauguma politikų pataikauja provincialioms nuostatoms. Kiek pažįstu brandžių politikų, jie nesupranta, kodėl turėtų aukotis, nes, pradėję ginti visuomenėje nepopuliarias tolerancijos idėjas, jie neteks populiarumo.

Visuomenę tap pat galima būtų išjudinti per visuomenines organizacijas, reikia auginti vaikus, kurie nebenorės tyčotis iš silpnesniųjų, nebemėgs televizijos laidų, kuriose klesti patyčių kultūra.

Tikiu, kad būtent vaikų karta  mus gali ištraukti iš tos situacijos, kurioje esame įstrigę. Mano svajonė, kad grįžtų nemaža tautiečių, kurie dabar gyvena užsienyje. Pavyzdžiui, jei grįžtų dalis užsienyje dirbusių medikų, jie tikrai nebeleistų sveikatos priežiūros sistemai likti tokiai, kokia ji yra dabar.

Ką daryti, kad Lietuva neatrodytų taip niūriai, o emigrantai norėtų grįžti?

Negaliu rasti geresnio pavyzdžio savo pamąstymams pagrįsti už klasikinius visuomenės sveikatos rodiklius. Vienas iš svarbių PSO rodiklių  visuomenės „dvasiniam toksiškumui“ vertinti – nužudymų skaičius tarp jaunų žmonių.

Kai vertiname ES senbuvių rodiklius – ten pavieniai atvejai, Vidurio Europoje jau  2-3 atvejai 100 tūkstančių gyventojų, na, o pas mus, Baltijos valstybėse: 5–7 nužudymai 100 tūkstančių gyventojų.

Ir tai rodo, kad mūsų visuomenės dvasinė sveikata keliolika kartų blogesnė nei ES senbuvėse.  Rusijoje tas skaičius – 18 nužudytų jaunuolių 100 tūkstančių gyventojų.

Taigi, mes matome dvi kryptis, kurias galime rinktis. Arba mes kuriame save ir kitus gerbiančią piliečių visuomenę, arba murkdomės bejėgiškumo liūne.

Žinoma, savinaikos epidemija yra laikina, bet tai nereiškia, kad mes turime laukti, reikia kažką daryti jau dabar. Tarpukariu Lietuvoje savižudybių skaičius buvo vienas mažiausių Europoje, todėl negalima sakyti, jog turime kažkokius savižudžių genus.

Tai susiję su nevykusia mūsų reakcija į permainų laikotarpį ir permainų galimybes. E. Durkheimas apie tai rašė jau prieš daugiau kaip šimtą metų. Savižudybių padaugėja permainų laikotarpiu, ir tada, kai žmonės vertybiniu požiūriu nustoja jausti ryšį su visuomene.

Prognozė šiaip jau yra gera. Mes turime subręsti, išmokti tapti savikritiški, be saviplakos analizuoti savo elgesį ir imtis ryžtingai keisti situaciją. Kartu reikia nustoti naiviai mąstyti, kad viską lemia ekonomika.  

Siūlau identifikuoti spragas visuomenės audinyje, dėl jų susitarti ir pragmatiškai, nebeapgaudinėjant savęs spręsti problemas. Tik būtų gerai,  kad nebesigydytume tuo, nuo ko esame taip sunkiai susirgę.

Jūratė Važgauskaitė