Labas, šviesusis skiautinėtojau,

štai jau antrąsyk susitinkame balandį, mojuoju Tau pirštinėta ranka. Taip, esu apsimovęs darbinėm pirštinėm, rankoje – šluotražis. Pavaduoju kiemsargį, nes tas dingęs iš mūsų kultūrkiemio jau kuris laikas. Užpylė gal... Nesvarbu. Esu pašauktas pavaduoti.

Taip bandau paaiškinti, kodėl ant skiautinių apvilkta ši oranžinė liemenė. Tokia tvarka. Reikia švarą palaikyt. Net čia. Juk balandis... Na, patys suprantate, koks paukštis... Ir koks mėnuo... Pateikiu šiek tiek trumpų pastebėjimų...

Brrrūkšt, brrrūkšt, brrrūkšt – braukiu per vakarykštį, nugyventą šaligatvį iš pat ankstyvo ryto. Mintyse skamba Boriso Grebenščikovo dainos „Kiemsargių ir sargų karta“ melodija. Tiek metų praėjo, o vis dar atvyksta koncertuoti į Lietuvą kiekvieną pavasarį. Šiemet net dukart. Brrrūkšt, brrrūkšt.

Ką tik prašvito. Neseniai iš tamsos išniro kultūrkiemio ir kultūrnamio kontūrai, dairausi, beveik fotografuoju. Žinoma, neįžvelgiu tiek smulkmenų, kiek tie patyrę, visko matę fotografai.

Vis dėlto stengiuosi iš širdies. Brrrūkšt, brrrūkšt. Pro pirmo aukšto virtuvės langą į mane spokso kažkoks piktas veidas. Žinau, žinau, ne visiems smagu, kai nuo ankstyvo ryto kažkas triukšmauja kieme – netgi dėl kilnaus tikslo. Bet tas piktas veidas man yra mielas. Tos akys mano šluojant nueinamą trajektoriją lydi jau trečią rytą iš eilės. Aš netgi laukiu, ar taip pat bus ketvirtą. Brrūkšt. Stabteliu atsisuku – o taip, stebi! Vis galvoju, atvers langą ir suriks ką nors panašaus į „Tvanku!“ Tarsi koks dėdė Vania.

Bet ne. Tik gręžia akimis. Kaip kokia padūlavusi, bet miela pabaisa iš svetur nuvežtų Eidrigevičiaus iliustracijų.

Prie kitos laiptinės nugirstu giedojimą. Ai, ne, ne giedojimas čia... Murkimas?.. Ne. Nesuprantu. Garsai sklinda iš antrojo aukšto, ten, kiek suprantu, gyvena miela amžinai jaunų akademikų kalbininkų šeimyna. Galbūt jie diskutuoja kalbos klausimais?

Zenekos nuotrauka

Renku šiukšles į maišą. Nuorūkos, traškučių pakelių išnaros, laikraštis, kurį žmogus perverčia per kelias minutes, o vėjas – per sekundę. Vos spėju pagauti už kampo, akis kliūva už antraštės apie akotrės mirtį. Amžiną atilsį. Amžiną.

Pro šalį prabėga juodas katinėlis. Nesu prietaringas. Bet vis tiek labiau džiaugiuos, kad pro šalį, o ne skersai šaligatvį. Žiūrėdamas į tą tolstantį padarėlį, prisimenu eilutes: „O katinas Sigma stebi fosforine akimi,/ kad slapčia neišeičiau.“ Kas tų eilučių autorius? Labiau, aišku, yra žinomas jo sukurtas Kukutis. Šiuo metu prisidedu prie linkėjimų. Ne, ne katinui, o autoriui.

Jei galėčiau siųsti tam žmogui dovaną, nusiųsčiau vieno tokio choro koncerto įrašą. Teko šiek tiek girdėti jo giedojimą, nuostabus.

Brrrūkšt, brrrūkšt. Jau ir sukaitau. Nusivelku liemenę. Svarstau, kodėl esame linkę turėti didelius kiemus, užvoluotus asfaltu, kuriems iššluoti reikia tiek energijos? Jei būtų žolė, tereikėtų kartkartėmis ją nupjauti. Vis dėlto esame linkę į megalomaniją. Apie tokį polinkį kalbėjo vienas ispanų filosofas, kalbėdamas apie modernybės laikus. Tokį polinkį liudija ir kai kurie siekiai įamžinti tai, kas atrodo šventa.

Bet ar nesunaikinamas kartu tas intymumas, kuriuo apgaubiame savo geruosius, šviesiuosius, prisiminimus? Tiesiog – brrrūkšt, ir viskas? O jei grįžtume prie modernybės temos, teko persimesti keletu žodžiu kultūrkiemyje su anksčiau į darbą išsiruošusiais gyventojais. Kam, pavyzdžiui, šalia vieno muziejaus reikia ir dar vieno modernaus?

Paskui vaikščioji apie tokias vietas tarsi apie svetimus savų Valdovų rūmus ir baisiesi – ar čia mes tokių norėjom? Kita vertus, daug vietos lieka įvairiausiems dvasiniams sukrėtimams, galima paieškoti ir inspiracijų poezijai. Nors tą pasaulį lydi visai kitoks siaubas.

Palieku poeziją ramybėje, žiūriu, palei gatvę dar nuo pernai išdygęs kažkoks augalas. Nei klevas, nei liepa, nesuprasi. Rauti gaila, palikti – irgi nei šis, nei tas. Kol kas nusprendžiu palikti. Niekada nežinai, kas gali išdygti iš kokios vėjo atneštos sėklos.

Kiek baisiau už paprastąją gamtą yra dirbtiniu būdu priaugintos baisybės. Tiesiog nesuprantamu būdu atsirandantys pastatai – „menas netikėtose vietose“. Prasto skonio pavyzdžiai, kuriuos tiesiog norėtųsi nušluoti – brrrūkšt, brrrūkšt!

Jeigu jau būtinai reikia ką nors pastatyti, galbūt geriau idėjų pasidairyti kokioje nors uždarbių iš kičo nesiekiančioje parodoje.

Zenekos nuotrauka

Arba pasidomėti, kokios perspektyvos lieka tavo paveldėtojams, kai paveldas darkomas be saiko ir proto. Jei iš karto neaišku, galima paieškoti tiesos klausant diskusijų.

Juk jeigu ateitų koks nors Didysis Šlavėjas (apie kurį, ko gero, taip pat dainuoja mano minėtas BG), toks didelis didelis šlavėjas, ką jis gražaus įžiūrėtų vis labiau bjurstančiuose šalies miestų paviršiuose? Kas jam liudytų? Visi atrodo tarsi su kaukėmis. Būtų gerai, jei gamintomis talentingo menininko.

Taigi, jei ateitų Didysis Šlavėjas, ką mes jam pasakytume? Kad tas šiukšlėtas paviršius yra mūsų meilės švarai ir tvarkai išraiška? Kad šį balandį nesuspėjome, bet kitą balandį tai jau viskas bus sutvarkyta? Kad mes pereisime prie veiksmų, bet kol kas užsiimame savistaba?

Būtų tik brrrūkšt! Ir, jei perfrazuotume vieną filmą, liktų tik šešėliai liudyti.

Kol vis dėlto šis rytas dar priklauso nuo manęs paties, bandau tvarkytis kultūrkiemyje pats. Saulės šviesa apnuogina vis daugiau požieminės nešvaros. Oi, dar šluoti ir šluoti... Ir vis tiek nebūsiu tikras, ar kas nors neapkaltins prastu darbu, prikišdamas asmenines savybes, kaip kartais nutinka klydusiems ir paklydusiems.

Zenekos nuotrauka

Geriausia būti neteisti, net jei tokios malonės pačiam patirti neteko. Dažniausiai bandymai  atsiteisti yra tik parodija, absurdas, išryškinantis žmogaus ribotumą ir siekį apriboti kitą, taip nuo jo atsiribojant. Geras analogas turbūt būtų vienoje apžvalgoje minimas rašytojo teismas už bandymą kalbėti apie genocidą.

Ir vis dėlto – brrrūkšt, brrrūkšt – apsieikime be pamokslų, nes – brrrūkšt, brrrūkšt – ne tik kiemas turi būti švarus, bet ir dūšia galėtų būti nesuteršta purvamintėm. Juk tikras kiemsargis – brrrūkšt, brrrūkšt – dažniausiai būna paprastas, be „navarotų“. Nes su „navarotais“ labiau gali būti Šekspyras.

Brrrūkšt. Paskutinįsyk brūkšteliu šluota. Ir vėl prisimenu tą „profesinę“ BG dainą.

Prieš beveik 25 metus sudainuota, bet ją išgirdus kažkaip ši diena atrodo šviesiau. Bent man.

Nors gal tai tiesiog – balandis. Toks mėnuo... Toks paukštis... brrrūkštelėjęs tikru sparnu per susapnuotą gyvenimą.