spalvota detalė

Rašytojai, o ypač garsūs rašytojai dažnai patys pirmieji savo kailiu įsitikina, kad žodis žvirbliu išlekia ir jaučiu sugrįžta. Ypač jei jie save laiko arba yra kitų laikomi kokiu nors tautos, tam tikros grupės ar tam tikrų pažiūrų reiškėjų balsu. Tada tas žodis dažnai sugrįžta „nemalonumais per valdiškus namus“, kalėjimais, bylomis, liepsnojančiais knygų lauželiais ir netgi už akių skelbiamais mirties nuosprendžiais. Neduok Dieve, būti išspirtam į politinio cirko areną... Laimei, kai kuriems jų sakyti tiesą yra pareiga, o ne būdas greit ir pigiai susikrauti kokį nors šlovės kapitalą... Norėtųsi tuo tikėti.

Pavojinga teisybė ir gyvenimas kaip anekdotas

Zenekos nuotrauka

Pagaliau išaiškėjo nuo 2005 metų užsitęsusios turkų rašytojo ir Nobelio premijos laureato Orhano Pamuko bylos baigtis. Tais metais penki žmonės kartu su tuometiniu Advokatų asociacijos vadovu Kemaliu Kerincsizu iškėlė rašytojui ieškinį, kaltindami jį „visos turkų tautos įžeidimu“. Šio ieškinio pagrindas buvo O. Pamuko šveicarų savaitraščiui „Das Magazin“ pasakyti žodžiai: „Turkai šioje šalyje išnaikino 30 tūkstančių kurdų ir milijoną armėnų.“ Rašytojas pridūrė, kad ši tema jo šalyje tabu, tad turbūt jam teks jį pažeisti ir pagaliau apie tai prabilti.

Ieškinys buvo keletą metų vilkinamas, kol galų gale Aukščiausiasis apeliacinis Turkijos teismas nusprendė, kad „buvo užgauta ieškovų garbė ir nacionaliniai jausmai“ ir liepė Stambulo Šišli rajono teismui peržiūrėti ieškinį iš naujo. Teismas nusprendė, kad O. Pamukas turi sumokėti 6000 lirų (9,4 tūkst. litų) kompensaciją ieškovams. Tiesa, rašytojas per dvi savaites gali šį sprendimą apskųsti.

Įdomiausia tai, kad vienas ieškovų, advokatas K. Kerincsizas, sėdi kalėjime. Jis kaltinamas priklausęs antivalstybinei organizacijai „Ergenekon“. Pasak Turkijos valdžios, vienas iš šios organizacijos tikslų buvo ir Orhano Pamuko nužudymas.

Turkijos intelektualai būgštauja, kad tai gali tapti rimtu precedentu, norint užgniaužti žodžio laisvę šalyje, o aš prisimenu tylų siaubą, apėmusį mane, lankantis Jerevano Genocido muziejuje. Ir bandymą sulaikyti ašaras, išėjus iš jo.

Gana makabriškai skamba ir naujienos iš Rusijos. Perkamiausia knyga Maskvos knygynuose tapo oficialus įstatymo „Apie policiją“, įsigaliojusio prieš mėnesį, tekstas. Jo tiražas jau pasiekė 200 tūkstančių egzempliorių. Leidykla „Prospektas“ tvirtina, kad dėl šio neregėto populiarumo kalta valstybinė propaganda. Deja, dauguma Rusijos žmonių puikiai suvokia, jog, pakeitus pavadinimą, pati represinė struktūra nuo to nė trupučio nepasikeis. Tai tarsi bandymas ryškesnėmis spalvomis nudažyti griūvančio namo fasadą.

Benaršydamas internete užtikau ir dar vieną nuostabą keliantį dokumentą. Pasirodo, Rusijos poetės surengė poezijos vakarą, skirtą Libijos Džamahirijai ir Muammarui Gaddafi palaikyti. Kvietimo tekstą reiktų skaityti visą, jis savo įmantriu absurdiškumu lenkia net Daniilą Charmsą, tačiau aš pateiksiu tik keletą smagesnių ištraukėlių: „Rusų poetės palaikys pulkininką rusiško žodžio grožiu... Nuo ugningų rusų moterų posmų Amerikos ir Europos agresoriai pasijus blogai, o jų bombos ir raketos lėks pro šalį. Juk pasaulio proporcijos subtilios ir sudėtingos. Kartais ir drugelio skrydis gali sukelti cunamį... Sunku net suvokti, kokių bėdų okupantams gali prišaukti tylus ir nuoširdus rusių poečių balsas.“ Norėčiau parašyti šiuo atveju puikiai tinkantį „no comments“, tačiau vėlgi pacituosiu mano itin mėgstamo rusų poeto ir eseisto Levo Rubinšteino esė, parašytos balandžio pirmosios proga, žodžius, puikiai reziumuojančius absurdą:
„Anekdotas – geras dalykas. Ypač jei tas anekdotas juokingas. Tačiau visų pirma mūsų prastas rusiškas anekdotas tampa vis mažiau ir mažiau smagus. Antra, ilgai gyventi nesibaigiančio anekdoto erdvėje – gana kankinama patirtis.

Anekdotas geras visų pirma tuo, kad egzistuoja visuotinai priimtų normų fone. Jis todėl ir anekdotas, kad išryškina mūsų gyvenime esančius anekdotiškus bruožus. Tačiau kai anekdotas ir gyvenimas tampa neatskiriami vienas nuo kito, pakvimpa semiotine katastrofa.“

Pamaniau, kad mes, lietuviai, turbūt gyvename ne anekdote, o sudegusiame cirke su girtais klounais. Pasirodymas dar vyksta: aprūkę sienojai apdangstyti paskubom nupaišytomis šleivomis spalvingomis afišomis, kišenvagiai krausto užsižiopsojusiųjų kišenes, akrobatas bando išsilaikyti ant lyno, o įkaušęs storas konferansjė, apsikabinęs raudonplaukį juokdarį, visa gerklę plėšia nešvankias dainuškas...

Istorija kartojasi

Zenekos nuotrauka

Apie Japonijoje įvykusią ir dar tebevykstančią tragediją pasisakė ir garsūs šios šalies rašytojai, tikėdamiesi, kad jų perspėjantis balsas bus išgirstas. „The New Yorker“ spausdina 1994 metų Nobelio premijos laureato, rašytojo Kenzaburo Oe esė apie pasikartojančią Japonijos istoriją. „Aš ilgai mąsčiau apie mintį pažvelgti į dabartinę Japonijos istoriją trijų žmonių grupių akimis: tų, kurie žuvo per Hirosimos ir Nagasakio bombardavimą, tų, kurie nukentėjo nuo branduolinių bandymų Bikinio atole ir tų, kurie tapo atominių elektrinių avarijų aukomis. Jei pažvelgtume į Japonijos istoriją per šiuos pasakojimus, tragedija būtų akivaizdi. Šiandien mes tegalime tik patvirtinti, kad branduolinių reaktorių keliama grėsmė tapo realybe. Kad ir kaip baigtųsi ši nelaimė – sakau tai su visa pagarba žmonių pastangoms ją suvaldyti – ji yra nevienareikšmė: Japonijos istorija įžengė į naują tarpsnį, ir mes vėl turime žvelgti į pasaulį nuo branduolinės galios nukentėjusių žmonių akimis, akimis vyrų ir moterų, kurie ir vėl įrodė savo drąsą per kančią.“ K. Oe tvirtina, kad, statydami naujas atomines elektrines, japonai parodys nepagarbą žmogaus gyvenimui, ir tai bus pati kraupiausia Hirosimos aukų atminimo išdavystė.

„Štai kur slypi šiuolaikinės Japonijos dviprasmiškumas: mes esame pacifistų tauta, prisiglaudusi po Amerikos branduoliniu skėčiu, – rašo K. Oe. – Belieka tik viltis, kad nelaimė Fukušimos elektrinėje leis japonams vėl susieti save su Hirosimos ir Nagasako aukomis, suvokti atominės energijos pavojų ir atsikratyti branduolinės galios palaikomos atbaidymo veiksmingumo iliuzijos.“

Olimpiniai literatūros apdovanojimai

Zenekos nuotrauka

Paskelbtas tarptautinių „Man Booker“ apdovanojimų, vienų garbingiausių literatūrinių apdovanojimų pasaulyje, teikiamų už rašytojo viso gyvenimo pasiekimus, trumpasis sąrašas. Šiame sąraše atsidūrė ir keletas gerai lietuvių skaitytojams pažįstamų autorių: JAV prozininkas Philipas Rothas, australų rašytojas Davidas Maloufas, britas Philipas Pullmanas, trilogijos „Jo tamsiosios medžiagos”, kurią sudaro knygos „Šiaurės pašvaistė”, „Aštrusis peilis” ir „Gintarinis žiūronas” autorius ir romanų apie šnipus kūrėjas Johnas Le Carre. Tarp nominantų minimi ir vienas geriausių ispanų rašytojų Juanas Goytisolo, kontroversiškasis škotas Jamesas Kelmanas, Gonkūrų premijos laimėtojas, libaniečių kilmės rašytojas Aminas Maaloufas, kinų rašytojai Su Tongas ir Wang Anyi. Tiesa, sąrašo paskelbimas neapsiėjo be menkučio skandalėlio: rašytojas Johnas Le Carre pasiprašė išbraukiamas iš sąrašo. „Jaučiuosi labai pagerbtas, kad mano vardą įtraukė į šių metų tarptautinių „Man Booker“ apdovanojimų sąrašus, – teigia J. Le Carre, – tačiau nesivaržau dėl apdovanojimų, ir todėl prašau mano vardą iš sąrašo pašalinti.“ Žiuri dėl viso pikto nusprendė rašytoją sąraše palikti.

Tarptautinio „Man Booker“ apdovanojimo nugalėtojas bus paskelbtas Sidnėjaus Rašytojų festivalyje gegužės 18 dieną. 60 tūkstančių svarų (apie 235 tūkst. litų) vertės apdovanojimas už viso gyvenimo nuopelnus teikiamas kas dveji metai. Šis apdovanojimas skiriasi nuo kasmet teikiamo ir geriau žinomo „Man Booker“ apdovanojimo, kai autorius premijuojamas už konkrečią prozos knygą.

Skaudus smūgis „Google“

EPA nuotrauka

Britų laikraštis „The Guardian“ džiūgauja, kad korporacija „Google“ susigurino nosį. Praėjusią savaitę JAV teisėjas Denny Chinas Manhatane priėmė itin svarbų sprendimą. Vieni jį laiko progreso stabdžiu, kiti džiaugiasi, kad užkirstas kelias korporacijai kontroliuoti pasaulio kultūros paveldą.

Viskas prasidėjo 2004-aisiais, kai „Google“ nusprendė suskaitmeninti visas svarbiausiose bibliotekose laikomas knygas ir paversti jas prieinamas kiekvienam, turinčiam interneto naršyklę. Visa, kas parašyta per pastaruosius keletą dešimtmečių vienu ar kitu pavidalu egzistuoja ir skaitmeniniu formatu, tačiau dauguma pasaulio knygų egzistuoja tik popieriuje, ir „Google“ nusprendė šią problemą išspręsti. Šiuo metu į skaitmeninį formatą pervesta jau 15 milijonų tomų, tačiau korporacija dėl kažkokios priežasties užmiršo pasitarti su leidėjais ir autorinių teisių turėtojais. Pasekmių ilgai laukti nereikėjo, 2005 metais Autorių gildija ir Amerikos leidėjų asociacija kompanijai iškėlė bylą dėl autorių teisių pažeidimo.

Tačiau staiga buvo pasiūlytas susitarimas. Jeigu susitarimas būtų buvęs patvirtintas, kompanija „Google“ būtų galėjusi ne tik demonstruoti knygas, kurių nesaugo autorių teisės bei kurias išspausdino bendradarbiaujantys leidėjai, bet ir neišspausdintas knygas. Šiame 125 milijonų JAV dolerių (305 mln. litų) susitarime taip pat buvo siūloma sukurti knygų teisių registrą, kurį valdytų autoriai ir leidėjai. Jie turėtų teisę rinkti pinigus už knygas ir stebėti autorių teises. Šis registras būtų rinkęs pinigus ir už tuos kūrinius arba knygas, kurių autoriai nežinomi. Tiesa, „Google Book Search“ projekte nežinomi autoriai ar kūriniai sudaro net 70 procentų visų knygų. Taip „Google“ įgytų teisę jomis naudotis.

Šis susitarimas, kuriam prieštaravo tiek „Google“ konkurentai („Microsoft“, „Amazon“, etc.), tiek kai kurie autorių teisų ekspertai ir JAV Teisingumo departamentas, buvo atiduotas patvirtinti teisėjui D. Chanui. Kovo 22 dieną teisėjas paskelbė verdiktą. Jame teigiama, kad šis susitarimas suteiks interneto milžinei galimybę naudotis knygomis be autorinių teisių turėtojų leidimo. „Nors knygų skaitmeninimas ir universalios skaitmeninės bibliotekos sukūrimas atneštų naudos daugeliui, – teigi teisėjas, – šis susitarimas yra pernelyg akiplėšiškas, nes suteikia „Google“ pranašumą prieš konkurentus, leidžia kopijuoti ir pardavinėti autorinėmis teisėmis saugomus tekstus be autorių leidimo ir suteikia kompanijai knygų paieškos rinkos kontrolę.“ Susitarimas buvo atmestas. Teisėjas taip pat pabrėžė, kad jis mielai peržiūrėtų pakeistą susitarimą, apsaugantį autorinių teisių turėtojus ir reikalaujantį autoriams patiems nuspręsti, ar jie nori, kad jų kūriniai būtų pervesti į skaitmeninį formatą, ar ne. Tiesa, tai smarkiai pakenktų ambicingam „Google“ projektui, nes dauguma nežinomų autorių knygų taptų tiesiog neprieinamos. Taigi, kol kas „Google“ svajonės apie nuosavą Aleksandrijos biblioteką žlugo.

Kaip apgaut save, nerašantį?

Zenekos nuotrauka

Žinomo JAV internetinio žurnalo Salon.com apžvalgininkė Laura Miller pateikia būdų, kaip, jos manymu, rašytojas gali išvengti kūrybinės krizės, vadinamojo „writer‘s block“. Ji mano, kad rašytojo krizės priežastį galima nusakyti vadinamuoju Yerkeso-Dodsono dėsniu. Jį 1908 metais atrado du psichologai. Dėsnis teigia, kad kuo daugiau asmeniui rūpi jo atliekama užduotis, kuo didesnį iššūkį ji kelia, tuo geriau jis ją atliks. Tiesa, tik iki tam tikros ribos, kurią peržengus, džiugus jaudulys virsta susirūpinimu ir nerimu, o darbo kokybė dėl to sparčiai blogėja.

Kitaip tariant, peržengus tam tikrą ribą, kuo rašomas kūrinys sunkesnis ir, rašytojo manymu, svarbesnis, tuo didesnė tikimybė, kad rašantįjį ištiks kūrybinė krizė. „Tai paaiškina, kodėl žurnalistų, dažnai turinčių po keletą galutinių terminų per savaitę parašyti straipsnius, beveik niekada neištinka kūrybinė krizė: jie nelaiko savo rašomų tekstų pasaulinės svarbos dalyku. Pinigai taip pat padeda. Kartą lėktuve šalia manęs sėdinti moteris paklausė, ar aš turiu kokį būdą rašytojo krizei įveikti. Atsakiau, kad turiu. Paskolos už namą įmokas“, – rašo L. Miller.

Ji sako, kad dauguma amerikiečių mano galintys parašyti bent vieną knygą savo gyvenime. Tai žmonės, kuriems patinka įsivaizduoti save rašytojais, tačiau jiems neužtenka motyvacijos pasiryžti tam sunkiam knygos rašymo vargui. Ir jie nuolat laukia laimingos progos, kai pagaliau galės sėsti ir iš karto parašyti savo genialųjį romaną. Jie tiki, kad tas romanas stebuklingai pakeis jų gyvenimą ir net tapatybę ir tiek daug tikėdamiesi tiesiog palūžta ir nebeišspaudžia nė žodžio.

Tiesa, tokia rašytojo krizė audringai skatina kitą veiklą. Kai kurie iš garsiausių krizės ištiktų rašytojų, pavyzdžiui, poetas Samuelis Tayloras Coleridge‘as, prirašė krūvas įvairiausių dalykų, tačiau tik ne tai, ką, jų manymu, jie turėtų rašyti. Tiesiog nuostabu, kiek gali padaryti, kai manai, jog vengi kito, daug svarbesnio užsiėmimo.

„Štai ko iš tikrųjų reikia krizės ištiktam rašytojui: kažkokio daug didingesnio, pasaulį iki pamatų sukrečiančio užsiėmimo, nuo kurio jie vagia laiką, rašydami kokį romaniūkštį. Arba didžiulio romano-epopėjos, kurį reikėtų rašyti, o tu, užuot jį rašęs, savo malonumui užsiimi autobiografija ar eilėraščiais. Sugalvoti tokį didingą projektą-masalą ir įtikinti save, kad juo kada nors tikrai užsiimsi reikia drąsios ir nepailstančios vaizduotės. Tačiau argi ne tai rašytojai daro – išgalvoja visokiausių dalykų?“ – su švelnia pašaipa klausia autorė.

P. S. Tuo tarpu visiems prisiekusiems interneto pokalbių svetainių, komentarų, žinučių ir kitų bendravimo būdų gerbėjams galiu pranešti džiugią naujieną: į „The Oxford English Dictionary“ žodyną jau įtrauktos tokios pagarsėjusios kasdienės santrumpos kaip „OMG“ (Oh My God) ir „LOL“ (Laughing Out Loud), taip pat simbolis „<3“, susirašinėjime pakeičiantis žodį „meilė“. Įdomu, kokias lietuviškas santrumpas ryžtųsi įteisinti „Didžiojo lietuvių kalbos žodyno“ sudarytojai? Ir kada? Ir kaip? Ir ar ryžtųsi?