(...) Gal mes, dešimčių, šimtų tūkstančių metų ratą apsukę, vėl sugrįšime prie to paties vandenyno, kuris mus išsūpavo ir kurio bangos jau tada mums kuždėjo, gal ir dabar kužda didžiosios paslapties įminimą, tik mes, į savo pačių sukeltą triukšmą panirę, nieko negirdime? Ir nematome. Gal šito begalinio kartojimosi reikia, kad ištobulėtų mūsų klausa? Ir rega. (Valdas Papievis, „Eiti“)

Nesu tikra keliautoja. Tiesa, to tikrojo supratimas turbūt labai stereotipinis... Abejonių nekelia tik susidūrimai su „gyvais pavyzdžiais“.

Po porą dienų pliaupusio lietaus nušvinta saulė ir Venecija vėl prisipildo turistų klegesio.

Vilniuje sutiktas su nedidele kuprine per pasaulį keliaujantis singapūrietis. Venecijos Santa Lucia stotyje ispanišku šokoladu vaišinęs barselonietis, po Europą važinėjantis... dviračiu. Ant pastarojo ir džiovino sulytus rūbus, mat ant vandens pastatytame mieste tąsyk antrą parą be perstojo pliaupė smarkus, šaltas vėlyvo rudens lietus.

Tokia Venecija mane ir pasitiko pirmąjį kartą – tuščia, neturistiška, tik su keliais vietiniais, brendančiais per balas ilgais guminiais botais. Traukinių stotyje vaikštinėjo ir sėdinėjo vos keletas užsieniečių.

Visas tas magiškas laiko vienetas – kol plepėdamas su kavinės savininku išgersi puoduką kavos – priklauso tik tau ir naujam, dar nepatirtam miestui.

Gal kam nors pasirodys keista, bet tokie miestai mane traukia labiausiai – sulyti, ištuštėję, kai turistų sezonas seniai pasibaigęs. Tikiu, kad tik tada gali pamatyti miestą, gyvenantį savo įprastu ritmu.

Stebėti vietinius. Sutikti tokius pat turistų perpildytų gatvių nemėgstančius keistus pavienius keliautojus.

Begeriant kavą ilgai plepėti su kavinės šeimininku, nes nei jis, nei tu niekur neskubat.

Juk visas tas magiškas laiko vienetas – kol plepėdamas su kavinės savininku išgersi puoduką kavos – priklauso tik tau ir naujam, nepatirtam miestui, į kurį už keleto minučių išeisi. Kad ir į lietų.

Popiečio liūtis ankstyvą rudenį Liublianoje, Slovėnijoje.

Nesu tikra keliautoja. Vis dar nesu iškišusi nosies už Europos ribų. Bet ką reiškia įveikti kilometrai, aplankytų šalių ar žemynų sąrašas?

Mane labiau neramina mintis: gal iš tų mano ir visų mūsų patirčių kažkas klostosi.

Vieni keliauja, kad pabėgtų nuo kasdienybės. Nuo rutinos: keltis, eiti į darbą, eiti pietauti, važiuoti namo, gaminti vakarienę, žiūrėti televizorių, eiti miegoti, keltis, eiti į darbą...

Kiti – kad pajaustų, kaip yra gera grįžti. Grįžti namo ir apkabinti mylimus.

Dar kiti – kad truputį pabėgtų nuo savęs. Arba, šiek tiek banaliai kalbant, atrastų tai, kas iš tiesų kiekvienam iš mūsų gyvenime svarbiausia, bet įnikus į kasdienybę išblunka, tarsi užsimiršta.

Sarajevas, apgaubtas rytinio rudens rūko ir nusėtas karo aukų kapais.

Pavyzdžiui – kad gyvename saugioje ir ramioje vietoje.

Karo nuniokota Bosnija su kulkų žymėmis kone ant kiekvieno pastato (to, kuris nebuvo sugriautas) bei žymėmis žmonių veiduose (tiek fiziniais randais, tiek turbūt amžiams akyse užfiksuotu siaubu) ir kai kur dar, regis, nepajudintomis subomborduotų pastatų liekanomis yra gyvas įrodymas pamokos, kurios pasaulis dar neišmoko.

Atsakymas – ar ta pamoka tautų katile Balkanuose bus išmokta – lieka labai miglotas.

Karas Bosnijoje baigėsi prieš beveik 16 metų. Padariniai dar labai „švieži“ ir skaudantys, bet gyvenimas tęsiasi.

Įtampa net ir kasdienėse butinėse situacijose, susidūrus, tarkime, bosniui ir serbui, išlieka.

Nepaisant to, keliautojų pamiltas Sarajevas atsigaudinėja įspūdingai greitai.

Vietoje griuvėsių kyla ištisi naujų namų rajonai, kur žmonės kieme augina gėles ar nedidelį daržovių darželį.

Keliautojus turbūt labiausiai užburia, atrodytų, eklektiškas islamo kultūros, vakarietiškumo ir tos keistos, slogios karo atmosferos derinys.

Nepaisant to, žmonės čia, kaip ir kitose Balkanų šalyse, itin nuoširdūs. Ir, sakydama nuoširdūs, turiu omenyje ne vakarietišką mandagumą, bet tikrą, nesuvaidintą reagavimą, emocijas, jausmus.

Tipiška bosniška saldumynų parduotuvėlė ir kavinukė Mostar, šalies pietuose.

Tai – ne tik miela kavinukės padavėja, bevirdama bosnišką kavą, prie gabalėlio cukraus sirupe paskendusios baklavos atnešanti ir stiklinę vandens iš čiaupo, kad, atrodo, nenumirtum iš to saldumo... Bet ir po futbolo varžybų traukiniu grįžtantys paaugliai, savo komandos pergalę švenčiantys ne tik garsiai trypdami kojomis, bet ir daužydami langus ir kitaip šiurpindami tuo pačiu traukiniu keliaujančius kitataučius, nes vietinių tai jau nebestebina.

Kelionė apskritai įveda į kitą laiko suvokimo būseną, kada viskas matuojama išvykstančių traukinių, autobusų ar lėktuvų grafikais. Visa kita – tik tau, bendrakeleiviui ir naujam kraštui bei nepažintiems žmonėms skirtas laikas.

Grįžusi po kelionės namo, ypač ilgesnės, sutrinku, patekusi į savo įprastą gyvenimą. Mokausi atrasti savo kasdienybę iš naujo. Vėl išmokti savo įprastą gyvenimą. Iš naujo atrasti artimus žmones (mažiau artimus galbūt prarasti), savo namus, savo miestą.

Kelionė įveda į kitą laiko suvokimo būseną, kai viskas matuojama išvykstančio traukinio grafiku.

Matyti viską šiek tiek kitokiomis akimis, su daugybe krislelių akyse – netikėtai tavo gyvenime atsiradusių žmonių veidų, pokalbių nuotrupų, jų metu išgertų kavos puodelių ornamentais ir galvoje tebeskimbčiojančio traukinių dundesio – pačių tikriausių suvenyrų (pranc. se souvenir – prisiminti).

Besitraukiant pasauliui ir kartu jam paprastėjant, matyti, kaip skirtingai žmonės gyvena. Tuo pat kartu dar sykį pajausti, kokie mes visi beviltiškai panašūs – net jei šiandien pietauju su azijiečiu, pirmąkart gyvenime valgančiu šakute.

Suprasti, kokios bereikšmės yra smulkmenos. Arba matyti, kaip iš tų mažų mielų niekelių sukuriami gyvenimai.

Jausti – arba bent jau turėti tokią iliuziją – kad su kiekvienu pažymėtu bilietu tampu truputį laisvesnė, atviresnė – tiek kitiems, tiek sau.

Kaip mokausi kelti kuo mažiau reikalavimų – šiandien užteks pasidžiaugti nedideliame Andalūzijos miestuke išklydus iš turistinės zonos ir netyčia radus vietinių perpildytą kavinukę, pilną gitarų skambesio ir pietietiško gebėjimo džiaugtis tuo, ką turi, čia, ir dabar.

(...) Akimirka ir amžinybė dabar – tas pats. Akimirka amžinybėn išsiskleidė. Amžinybė susitraukė akimirkon. Niekas nevyksta, nieko nebeįvyks. Veiksmažodžių nebeliko. Gali tik sakyt:

Dangus.

dangus

Uolos.

uolos

Tujų alėja.

tujų alėja

Vanduo.

jūra

Jei nori, gali dar pridėti:
Labai aukštas dangus.
Labai stačios uolos.
Labai plati tujų alėja – kaip siena.
Labai tyras vanduo.
Ir viskas.
Bet tai nieko nereiškia.
Iš tiesų sakyti nieko nereikia.


(Valdas Papievis „Eiti“)