Artėjant Pirmojo pasaulinio karo metinėms, įgyvendinamas projektas, kurio tikslas – suskaitmenininti asmeninius šį įvykį primenančius šaltinius.

2014 metų vasarą sukaks 100 metų nuo Austrijos-Vengrijos invazijos į Serbijos, sukėlusios Pirmąjį pasaulinį karą. Per ketverius karo metus, kasdien vidutiniškai žūdavo apie 8 tūkst. žmonių, rašo DW-World.de.

Pažymint šią sukaktį ir pagerbiant milijonus konflikto paliestų šeimų, Oksfordo universitetas ir „Europeana“, daugiakalbis skaitmeninis Europos kultūrinio ir mokslinio paveldo archyvas, įgyvendina projektą, pavadintą „Pirmasis pasaulinis karas kasdieniniuose dokumentuose“ („The First World War in Everyday Documents“).

Šio projekto tikslas – atkurti tikrą vaizdą, rodantį, kaip paprasti žmonės kovojo ir gyveno Pirmojo pasaulinio karo metais. Naudodami šeimos nuotraukas, laiškus ir dienoraščius, projekto įgyvendintojai ketina sukurti didžiulį archyvą, pasakojantį dar negirdėtas istorijas iš viso pasaulio širdžių ir fronto linijų.

Šis archyvas bus ne tik nemokamas šaltinis istorikams. Jis ateities kartoms pateiks aiškių vaizdinių ir psichologinių įžvalgų apie gyvenimo 1914–1918 metais baisybes.

„Pagrindinis šio projekto tikslas – pažvelgti į karo baisumą ir jo poveikį šeimoms. Mane labiausiai sukrėtė tai, kad 1915 metais tiek britų, tiek vokiečių kariai iš fronto namo siųstuose laiškuose rašė: „Tikiuosi, kad šis karas greitai baigsis“, – pasakojo Oksfordo universiteto kariuomenės istorijas Everettas Sharpas.

Tačiau taip nenutiko. Praėjo dar treji metai, kol ginklai galiausiai nutilo, tačiau iki to laiko žuvo daugiau kaip 16 mln. žmonių, 21 mln. buvo sužeista, o visoje Europoje išskirta dagybė šeimų. Tačiau nepaisant karo tragedijos ir kančių, didžioji dalis viso to, Berlyno Faktų ir duomenų tyrimo instituto istoriko Franko Drauschke`ės įsitikinimu, jau pamiršta.

„Antrasis pasaulinis karas ir jo sukeltos kančios visomis prasmėmis buvo tokios didelės, kad užtemdė Pirmojo pasaulinio karo kančias“, – aiškino jis.

Europos Komisijos finansuojamas „Europeana“ projektas, iš dalies prieinamas ir dabar, sieks tą pakeisti. Šiuo metu Vokietijoje viešinti ekspertų komanda ketina pakviesti gyventojus pasidalinti turimais šio laikotarpio atmintinais daiktais. Šis raginimas sulaukė plataus atgarsio, o F. Drauschke`ė tai sieja su žmonių noru parodyti šeimos vertybes.

„Kai žmonių paprašai atnešti turimus istorinius daiktus, jie jaučia, kad galiausiai tai pripažįstama. Jie jaučia galį prisidėti, o ne tik laikyti turimus dalykus palėpėje“, – tvirtino istorikas.

Istorikams tokia priežodžiu tapusi palėpė – nerimą kelianti vieta. Geriausiu atveju, ten laikomi dokumentai dulka, blogiausiu – jie patenka į šiukšlių dėžes. Skaitmeninis archyvas tikisi paskatinti žmones nupūsti dulkes nuo turimų daiktų ir pasidalinti jais su pasauliu – patalpinti į internetą arba atsinešti į susitikimus su ekspertais.

„Europeana“ vyresnysis komunikacijos pareigūnas Jonas Purday teigia, kad tokie susitikimai suteikia žmonėms galimybę daugiau sužinoti apie savo šeimą. Jie jau rengti Jungtinėje Karalystėje, o vėliau persikels į Prancūziją, Belgiją, Lenkiją, Baltijos šalis, Balkanus, Austriją ir Italiją.

„Žmonės atsineša daiktus ir sako: „Manau, tai buvo mano prosenelis, bet nežinau, kur jis buvo ar ką darė“. Mūsų istorikai gali pažvelgi į faktus ir pasakyti: „Mes žinome, kad jis buvo pėstininkas, o jo šalmas reiškia tai ir tai“. Taigi žmonės grįžta namo žinodami žymiai daugiau“, – pasakojo J. Purday.

Be jokios abejonės, skatinimas žmones prisidėti ir paviešinti turimus privačius archyvus, leidžia į karą pažvelgti visiškai kitaip.

„Knygos visada naudoja tos pačios rūšies fotografijas, tačiau kai perpasakoji istoriją asmeniškai, tai daug labiau paveikia žmones“, – sako „Europeana“ projekte dalyvaujantis Guido Papperitzis.

Projekto sumanytojai archyvą ketina užbaigti iki 2014 metų. Jame bus ne tik asmeninė medžiaga, bet ir oficialūs dokumentai – laikraščiai ir karo protokolai, kuriuos skaitmenina visos Europos bibliotekos.

Skirtingos šalys reiškia skirtingas kalbas. Nors komanda neturi galimybių dokumentų versti, tikimasi, kad palaipsniui susiformuos archyvo naudotojų bendruomenė, kuri imsis dokumentus transkribuoti. Kai tai bus padaryta, pasitelkus interneto paieškos įrankius, pagal kiekvieną žodį bus galima vykdyti paieškas ir vertimus.

 „Su tokiomis priemonėmis ir žmonių energija galime sukurti daug didesnį, gilesnį šaltinį“, – teigė J. Purday. 

lrt