Berlyno Pergamono muziejuje vyksta paroda mįslingu pavadinimu „Išgelbėti dievai iš Tell Halafo rūmų“, kurią reklamuoja intriguojantis plakatas. Nieko sau. Iškart pagalvoju apie Indianą Jonesą, nacius, sprogimus, griūvančias galingas kolonas ir mozaikom bei bareljefais išdabintas sienas, piktadarius, dėl kažkokių priežasčių norinčius sunaikinti brangų archeologinį paveldą ir, žinoma, herojų archeologą, besipriešinantį jų užmačioms, skuodžiantį, kiek kojos neša, mikliai išsisukinėjantį nuo dundančių akmenų, po pažastimi gniaužiantį ryšulį su neįkainojamomis dievybių statulomis (jų atvaizdai – parodos plakate).

Deja, viskas, pasirodo, ne taip spalvingai holivudiška, nors, reikia pasakyti, vaizduotė ne visiškai persistengė, buvo ir nacių, ir sprogimų. Bet apie viską iš eilės.

Paroda skirta vienam iš paskutiniųjų, jei ne paskutiniam, archeologui mėgėjui baronui Maxui von Oppenheimui (1860–1946) ir jo radiniams. Baronas, apsikrikštijusių žydų bankininkų šeimos atžala, baigęs teisės studijas išvyko į Vokietijos konsulatą Kaire kopti į karjeros aukštumas. Pramokęs arabiškai, bendravo ne tik su oficialiais pareigūnais, bet ir su platesniu gyventojų spektru. Uoliai bendravo, britai, sunerimę dėl barono ryšių, įtarė pastarąjį šnipinėjimu ir pareikalavo atšaukti (vėlesnė barono veikla Pirmojo pasaulinio karo metais rodo tuos įtarimus buvus ne iš piršto laužtais). Pačiam von Oppenheimui tąsyk diplomatinė karjera buvo jau pabodus, kur kas įdomesnė jam buvo archeologija, į kurią jis atsistatydinęs ir metėsi. Kasinėjo Tell Halafo rūmus dabartinėje Šiaurės Rytų Sirijoje. Paskui prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, baronas grįžo tarnauti Vokietijai, o jo kasinėjimų vietose kovėsi turkai su prancūzais. Tad jau gerokai po karo rūmus teko vėl atkasinėti.

Iš savo radinių Oppenheimas sukaupė nemenką kolekciją, kurią, nepavykus susitarti dėl eksponavimo valstybiniuose muziejuose, eksponavo privačiai, kol 1943-iųjų lapkritį britų karališkosios oro pajėgos jo ekspozicinę erdvę su visais eksponatais sudaužė į šipulius. Tuoj po karo, vos ėmęsis atkurti savo kolekciją, baronas numirė. Ir tik visai neseniai iš turimų likučių ją bent kiek pavyko atkurti, iš šukių sulipdyti kai kurias statulas ar jų dalis, užpildyti trūkstamas vietas, ir štai – Pergamone galima pasigrožėti tuo, kas liko.

Kodėl visa tai pasakoju? Pirmiausia todėl, kad po išgelbėtaisiais dievais slepiasi tai, jog paroda išties skirta asmeniui, pačiam baronui von Oppenheimui. O jis domėjosi ne tik archeologija. Parodoje galima pamatyti įvairiausių jo interesų atspindžių: pasiklausyti etnologinių prieš šimtmetį darytų muzikos įrašų, pasižiūrėti į formaline plaukiojančius dykumų gyvūnus, paukščių iškamšas, adatėlėmis susmaigstytus vabalus, žvilgtelėti į prabangiai apstatyto jo buto nuotraukas.

Kodėl, – klausiu savosios muziejaus koridorių bendrakeleivės, – pas mus nėra tokių baronų, kodėl turtingi Lietuvos piliečiai neturi nei skonio, nei smalsumo? Na jau, – ramina mane ji, – turi, kai kurie net labai rafinuotus. O tu pasižiūrėk į žurnalą „Žmonės“ ir pamatysi, – neatlyžtu. Ji atlaidžiai šypsosi.

Kitą dieną, skaitydamas apie viltis, kad netrukus Vilniuje atsidarys privačios iniciatyvos stumiamas Modernaus meno centras, beveik patikėjau, jog esu neteisus. Kad materialinė gerovė neapsiriboja fuksijų spalvos palaidine ir taure vyno blizgioje žurnalinėje nuotraukoje. Kad galima ir kai ką kito, kitokio nuveikti (nors, tiesą sakant, reikėtų kur radus pasklaidyti blizgiuosius žurnalus, gal vienas kitam netrukdo).

Bet štai dar tą pat dieną Giedrė Kazlauskaitė „nuramino“ – ne vien man nelabai šviesiai viskas atrodo. Prasta mecenatystės padėtis dingojasi ir „Šiaurės Atėnų“ redaktorei. Mecenato prašomos spausdinti tetos Antosės eilės jai neatrodo pats blogiausias dalykas, kur kas blogiau tai, kad mecenatas norėtų pareklamuoti savo politines pažiūras. Sakyčiau, ir tai dar ne blogiausia, galima būtų atsišaudyti, kad kultūrinėje spaudoje ne vieta politikai ir panašiai. Betgi yra dar blogesnis variantas, mecenatas gali panorėti paskelbti savo dvasines pažiūras. Juk pavyzdžių tikrai esama.

Apskritai ne kas pas mus su rėmėjais. Turbūt ne visuomet, bet dažniausiai dėl visko kalta jaunystė. Visokeriopa, tiek visuomenės, neturinčios jokių senesnių tradicijų, tiek pačių entuziastingųjų verslininkų, galinčių tapti rėmėjais.

Jei pastaruoju metu kur nors matau verslininką, kalbantį apie savo „užklasinę“ veiklą, apie pomėgio turėjimą, ypač jei tas pomėgis susijęs su istorija ar kolekcionavimu, dažniausiai girdžiu vieną ir tą patį: aš domiuosi karine istorija. Mano hobis yra domėjimasis karu, netgi ne bet kokiu karu, o Antruoju pasauliniu, na iš bėdos dar Pirmuoju (čia tik tuo atveju, jei prie mano sodybos vyko koks pastarojo mūšis). Veikiausiai ne todėl, kad apie tuos karus daug rašytinės medžiagos ir ją lengva rasti, ir net ne todėl, jog pilni laukai ir antikvariatai tuometinių daiktų. Ar maža karų buvo, ieškoti švedmečio reliktų, jais domėtis būtų gerokai sunkiau. Bet ką tie švedai! Vaikystėje didžiuma berniukų žaidė karą, ir kas ten kariavo? Geriečiai su blogiečiais? Man, o tikiu ir daugeliui jaunųjų verslininkų, vaikystėje abi šios pusės turėjo aiškius vardus. Atspėjote, vokiečiai ir rusai. Tai kuris čia karas žaidžiamas? Žaidimas tęsiasi!

Negali žinoti, gal viskas tik į gera, gal po 20–30 metų Lietuvoje išaugs didžiuliai Antrojo pasaulinio karo muziejai, į kuriuos plūs minios turistų iš viso pasaulio, sykiu keldami ir visos likusios šalies gerovę. Gal.

Tik štai, ar tuomet dar bus tokių, kurie mokės jų parodoms recenzijas rašyti?