Ar žmogus tikrai iš molio? Į šį ir kitus klausimus jaunuomenė ras atsakymus naujoje kunigo Antano Saulaičio knygoje  „Ar žmogus tikrai iš molio?: tėvą Antaną Saulaitį SJ kalbina Gabrielė Gailiūtė“ („Tyto alba“, 2011).

Pasak knygos bendraautorės Gabrielės Gailiūtės, rūpestingai surinkusios kunigo, jėzuitų vienuolio, dirbančio ir gyvenančio JAV, atsakymus, „kaip tik su tokiu žmogumi norisi pasikalbėti tada, kai prasidedantis suaugusio žmogaus gyvenimas ima atrodyti per daug painus, nesuprantamas ir net bauginantis. Kad kuo daugiau žmonių galėtų pasijusti pasikalbėję su juo, ir ėmėmės rašyti šią knygą“.

Knyagoje nagrinėjamos jaunam žmogui aktualios temos: religija, tikėjimas, mokslas, meilė, draugystė, santykiai su tėvais, savarankiško gyvenimo pradžia, profesijos pasirinkimas ir daugelis kitų, priede pateikiami reikalingi adresai ir nuorodos.

Knyga „Ar žmogus iš molio?“ – tarsi tęsinys knygelės „Kaip atrodo dvasios? ir kiti didieji mažųjų klausimai, į kuriuos atsakė kun. Antanas Saulaitis, SJ“ (sudarė G. Gailiūtė, „Tyto alba“, 2009), kurioje atsakymus į sudėtingus, painius klausimus rado ikimokyklinio amžiaus vaikai.

Šiame interviu Gabrielė Gailiūtė kalbina Antaną Saulaitį apie jo vaikystę, paauglystę, santykius su tėvais, gražiausius jaunystės prisiminimus.

Ar pavydite šiandieniam jaunimui jų turimų galimybių?

Labai džiaugiuosi, kad šių laikų jaunimas pasaulį pažinti gali daug plačiau negu mes. Man telefonu skambinti sunku, o jie moka visokiais būdais be pertraukos bendrauti. Labiau rūpi pasaulis, kuris jų laukia, ir kad sugebėtų laikytis kaip žmonės.

Ar jaunystėje rašėte eilėraščius? Muzikavote? Užsiėmėte kokiu nors sportu ar kūryba?

Nerašiau eilėraščių, nebent porą gimnazijoje, tik vėliau kartais juokingus eiliuotus sakinėlius. Man įdomiau buvo rankdarbiai, piešti, rašyti, stovyklauti ir iškylauti. Iš sportų pamėgau tinklinį.

Ar buvote maištingas paauglys? Dėl ko labiausiai nesutardavote su tėvais ir kaip tuos nesutarimus spręsdavote?

Neatsimenu, dėl ko su tėvais nesutardavau. Tėvelis kartais pamokydavo atskiru pokalbiu, jų įspėjimai ir išgelbėdavo iš mano dar nematytų bėdų. Paauglystėje išmokau meilę parodyti neprašytas – apkabinti, pabučiuoti, dovanėlę ar patarnavimą sugalvoti nieko nelaukiant, dar nesusipešus ar tarp susikirtimų.

Kada ir kokiomis aplinkybėmis pirmą kartą susidūrėte su dideliais gyvenimo sunkumais – ligomis, skurdu, karu, mirtimi? Ar manote, kad šiandien jauni žmonės labiau „apsaugoti“ nuo tokių dalykų? Ar manote, kad jie pasirodytų silpnesni ar stipresni, bailesni ar drąsesni, išradingesni ar „skystesni“ už jūsų kartą, jei jiems tektų patirti tas pačias nelaimes – karą, tremtį, priverstinę emigraciją, nepriteklius ir pan.?

Atsimenu ausų skausmą turbūt kokių 3–4 metų, tada baisų alkį karo metu, kai valgėme burokais ir pjuvenomis įmaišytą duoną, baimę bombardavimo metu, mažą mirusią pabėgėlių dukrytę karste neužmerktomis akimis, atsiskyrimą nuo mūsų senelės, kai buvau 9 metų. Šiaip žinojome, kad mūsų motina turi širdies ligą ir gali bet kada mirti, tai išmokome džiaugtis kiekviena diena. Šių laikų jaunimas nėra pėsčias, esama visokios pagalbos, Dievas savo žmones augina ateities uždaviniams.

Koks gražiausias Jūsų jaunystės prisiminimas? O linksmiausias ar juokingiausias?

Vienas nuotykis buvo skautų stovykloje uraganas, mūsų palapinę pirmąją nunešęs. Viesulo akis perėjo per stovyklą, miške padėjome mažesniems saugų prieglobstį pasiekti. Labai mėgau uolėtas jūros pakrantes prie lietuvių pranciškonų stovyklavietės. Kai buvau 15-os, dirbau ūkyje, reikėjo miške ieškoti pradėjusios veršiuotis karvės, parvesti į tvartą ir padėti ūkininkams veršiuką ištraukti.

Ar turite tokių draugų, su kuriais nuo pat mokyklos ar universiteto bendraujate iki šiol?

Keli vaikystės ir jaunystės lietuviai draugai iš tos pačios Šv. Juozapo parapijos gyvena Čikagos apylinkėse, jaučiamės kaip giminės. Nuo gimnazijos ar universiteto laikų tam tikromis progomis bendraujame, daugiausia su bendrabučio kambario draugu.

Kada ir kodėl nusprendėte tapti kunigu? Kuo jus patraukė būtent jėzuitai?

Apie kunigystę seniai galvojau, tikrai nežinau, kodėl ar kaip. Pradinėje lankydavosi įvairių vienuolijų kunigai, mokykla padrąsindavo besidominčius kunigyste ar vienuolyste. Kai apsisprendžiau stoti į jėzuitus ketvirto kurso pradžioje, mano kambario draugas vos neapalpo sužinojęs. Į tokią bendruomeninę tarnystę krypti daug padėjo skautai ir savanoriškos tarnybos universitete.

Kuo dirbtumėte, jei nebūtumėte kunigas? Kokios profesijos jums atrodo pačios patraukliausios?

Kai dar buvau žmogus, labiausiai domėjausi augalais. Manau, būčiau augmenijos patologas ar miškininkas. Mano pavardė ne pusbrolio Vilko, bet vis vien į mišką žiūriu. Stovyklose nuo paauglystės mokydavausi ir kitus mokiau pažinti gamtą, vaistažoles, valgomus augalus, žvaigždes...

Kaip manote, koks žmogaus amžiaus tarpsnis pats įdomiausias ir laimingiausias?

Dažnai apie tai pagalvoju, nes kasdien bendrauju su žmonėmis, kuriems  nuo 1 iki 100 metų. Sutinku visų tų amžiaus grupių žmonių, sugebančių džiaugtis kitais ir gyvenimu, Dievui už viską dėkoti ir ranką kitiems ištiesti.

Ar šiandien, prisimindamas savo gyvenimą, rastumėte tokių įvykių, aplinkybių, savo paties poelgių ar savybių, kurių jaunystėje niekaip nebūtumėt tikėjęsis? Kokį įsivaizdavot jūsų laukiantį gyvenimą, kai baigėt mokyklą?

Kažkaip vis jausdavau ar galvodavau apie mokytojavimą. Mūsų motina – mokytoja, tėvelis – skautų vadovas auklėtojas, sesuo – pirmos rūšies mokytoja, dėstytoja ir auklėtoja. Šiaip nedrąsu būdavo naujoje vietoje su dar nepažįstamais žmonėmis.

Ko palinkėtumėt, dėl ko perspėtumėt, kaip padrąsintumėt šiandienos abiturientą?

Abiturientams galioja amžinoji išmintis: nepasiduoti, laikytis, užstoti silpnesnį, išbandyti savo jėgas, neleisti „kalakutams“ (amerikiečiai kalakutais vadina žmones, kurie gadina reikalus, nuotaiką, elgiasi nevykusiai) išblaškyti, žinoti, kad artimieji myli, Dievas globoja.

Kalbino Gabrielė Gailiūtė