Viršelio dailininkė Asta Puikienė

Vokiečių psichiatras Michaelis Winterhoffas, knygos „Kodėl mūsų vaikai virsta tironais“ („Tyto alba“, 2011) autorius, mano, kad daugelio vaikų ir paauglių dvasinis vystymasis sustojo ankstyvojoje vaikystėje. Pagarbos suaugusiesiems stoką, be kitų priežasčių, M. Winterhoffas laiko nulemtu partneriško auklėjimo modelio. Pasirinkę šį auklėjimo modelį, daugelis šiuolaikinių tėvų nuolat leidžia savo vaikams valdyti ir nurodinėti, atimdami jiems galimybę suvokti skirtumus tarp daiktų ir žmonių.

Herberto Groenemeyerio dainoje „Valdžią – vaikams“ yra tokie žodžiai: „Leiskite komanduoti vaikams: jie nemąsto, ką daro. Jie – tikrieji anarchistai, mėgsta chaosą, viską griauna, nepripažįsta nei teisių, nei pareigų.“ Bonos vaikų ir paauglių psichiatrui M. Winterhoffui šitos eilutės skamba kaip katastrofa. M. Winterhoffas, dirbąs šioje srityje jau 20 metų, diagnozuoja: vaikai tapo mažiau pagarbūs, jų psichika sutrikdyta.

Teigiate, kad dabar vaikai pasikeitę, ir ne į gerąją pusę. Kokie jie?

Taip, per pastaruosius 15 metų vaikai gerokai pasikeitė. Su tuo susiduriame kasdien. Pažiūrėkime, kaip sveikinamasi: prieš penkiolika metų trimetis vaikas atsistodavo tėvams įėjus ir su jais deramai pasisveikindavo. Šiandien net dvylikamečiai vaikai gulinėja ant grindų žaisdami vaikiškais žaislais, kurie jų visai nelavina. Kai tėvai kreipiasi į juos, vaikai, nepertraukdami žaidimo, geriausiu atveju teikiasi žvilgtelėti, ką jau kalbėt apie pasisveikinimą. Kai tėvai atsistoję draugiškai pasisveikina su manimi, vyresnieji vaikai lieka sėdėti, demonstruodami abejingumą, o apie 60 procentų net nepaspaudžia jiems ištiestos rankos. Taigi pokyčiai tikrai dideli.
Tenka konstatuoti – vaikai nebesitaiko prie suaugusiųjų, bent tie vaikai, kurie lankosi mano kabinete, – ir tai rodo akivaizdžią pagarbos stoką.

Argi taip blogai, kad vaikai nesisveikina?

Galėčiau papasakoti daug kitų situacijų. Prieš dvylika metų tapo aišku, kad nebetinka anksčiau taikyti diagnostikos kriterijai, pagal kuriuos buvo skiriamas gydymas. Pavyzdžiui, atliekant protinių gebėjimų testą, buvo tikimasi vienodo rezultatų lygio visame vienuolikos dalių teste. O šiandien mes matome, kad rezultatų kreivė šokinėja, lyg karščiuojančio ligonio temperatūra. Taip atsitiko ne tik su pasisveikinimais, visose srityse yra taip.

Paminėjote pagarbos stoką. Kodėl vaikų rodomas nepagarbumas toks svarbus?

Problema kiek kitokia. Problema yra ta, kad nėra pusiausvyros. Pas mane lankosi sąmoningi tėvai, jie visi turi šeimas, jie sąmoningai pasirinko tėvystę, nuo mažens augino savo vaikus, dažniausiai tai pilnos šeimos, kuriose auga ne vienas vaikas, kur vienas iš tėvų popietę būna namuose – nepaisant tokių optimalių sąlygų, tėvai kreipiasi į mane pagalbos, o jų vaikai yra nepagarbūs. Vadinasi, vaikų nepagarbumas atsiranda ne dėl auklėjimo trūkumo, o dėl nepakankamo išsivystymo.

Kaip apibūdintumėte vaikų santykius su tėvais?

Matau, kad dėl santykių sutrikimų, kurių tėvai nesuvokia, vis daugiau vaikų lieka įstrigę ankstyvosios vaikystės narcisizme, o juk normaliai vystantis vaikiško narcisizmo periodas trunka nuo metukų iki pusantrų. Tokio amžiaus vaikas nejaučia pagarbos ir nesugeba palaikyti santykių.

Tvirtinate, kad auga nesusiformavusios psichikos karta, tai rodo pagarbos suaugusiesiems trūkumas, apie kurį Jūs kalbėjote. Vaikai tampa mažaisiais tironais. Kaip priėjote šią išvadą?

Tai – diagnostikos klausimas. Aš esu vaikų psichiatras, orientuojuosi į giluminę psichologiją. Šių vaikų elgesys, stebimas kasdien, susiejamas su natūralaus vystymosi fazėms, taip gaunamas rezultatas. Dar kartą pabrėžiu – kūdikystėje kiekvienas vaikas yra nepagarbus. Bet mes kalbame apie dešimtmečius – penkiolikmečius, kurių psichinė branda kaip kūdikių.

Tvirtinate, kad pagarbumo – labai svarbaus vaiko psichikai – praradimas siejasi su aukštyn kojom apvirtusiais tėvų ir vaikų santykiais...

Tačiau tėvai – o ir visi kiti suaugusieji – to nesuvokia. Mes visi tai patiriame. Man atrodo, kad nebesusitvarkome su šia visuomene, su technine pažanga, su gerove, galų gale gyvename visuomenėje, kuri nebeturi pozityvių ateities tikslų. Tuomet vaikas nesąmoningai tampa kompensacija. Vaiko, kaip partnerio, koncepcija atsirado dešimtojo dešimtmečio pradžioje, ir nors ji akivaizdžiai prieštarauja neurologijos pagrindams, šiandien ji, deja, taikoma vaikų darželiuose ir pagrindinėse mokyklose, iš čia kyla projekciniai santykių sutrikimai, kai suaugusieji siekia vaikų meilės, ir naujausi simbiotiniai santykių sutrikimai – visa tai yra nebesusidorojančios visuomenės kompensacinės būsenos. Kalbu ne apie kaltę, man svarbu knygoje paaiškinti, kad kiekvienas iš mūsų gali patirti tokį sutrikimą, o vaikas praras galimybę sveikai vystytis.

Šia tema parašėte knygą „Kodėl mūsų vaikai tampa tironais, arba Prarasta vaikystė“. Jeigu teisingai suprantu Jūsų teiginius, nesveiki tėvų ir vaikų santykiai kenkia vaikams, atima iš jų vaikystę?

Jie iš viso nebegali normaliai gyventi. Vaikai lieka žemiausioje išsivystymo pakopoje. Ankstyvosios vaikystės narcisizmas trukdo vaikui skirti daiktą ir žmogų. Nors vaiko smegenys jau išsivysčiusios, bet supratimas, kas yra daiktas, o kas yra žmogus, atsiranda iš patyrimo. O dėl psichikų susiliejimo, būdingo simbiozei, dabar tėvai dažnai elgiasi kaip daiktai, patys to nesuvokdami leidžia savo vaikams juos valdyti ir jiems nurodinėti. Tokiems vaikams nebeįmanoma įrodyti, kad žmonės yra žmonės.

Šis procesas išugdys daugybę tironiškų vaikų. Ar jį dar įmanoma sustabdyti? O jeigu įmanoma, ar nereikėtų pradėti nuo tėvų ?

Ne tik nuo tėvų – mums reikėtų pradėti nuo visos visuomenės. Reikėtų skubiai peržiūrėti vaikų darželių ir mokyklų koncepcijas, suteikti vaikams papildomos brandos galimybę. Tuomet šį ydingą procesą būtų galima sustabdyti. Svarbu kuo skubiau sustoti ir išanalizuoti susiklosčiusią padėtį. Mano pareiga – viešinti šias hipotezes, suteikiant tinkamų konceptų kūrimo galimybę įvairiems specialistams.

Ką galima nuveikti vaikų darželyje, kurį vaikai pradeda lankyti maždaug trejų metų, ką daryti darbu perkrautiems auklėtojams?

Pirmiausia suprasti, jog dabar daugelyje darželių vyrauja partnerystės konceptai ir kad laikomasi požiūrio, jog tokio amžiaus vaikas jau yra asmenybė.

Tebesilaikoma po 1968-ųjų atsiradusio antiautoritarinio auklėjimo?

 Taip, ši auklėjimo vizija išsikristalizavo iš moderniosios mąstysenos. Jei kalbėsime apie vadovavimą žmonėms, esama dviejų pagrindinių mąstymo sistemų – modernusis ir tradicinis mąstymai. Kuo mažesni vaikai, tuo labiau jiems reikia tradicinio mąstymo. Modernusis mąstymas turėtų stipriau reikštis sulig prasidedančia jaunyste. Šiandien manoma, kad vaikai nuo mažumės jau yra asmenybės. Daugelyje sričių – laisvo pasirinkimo galimybė, laisvai pasirenkamos grupės. Vaikai neva gali patys spręsti, ką jie veiks, o auklėtojas arba mokytojas jiems vis dažniau nebeprieštarauja.

Kalbant konkrečiai apie vaikų darželį: vaikams turėtų būti tiksliai nustatytas valgymo laikas, trimečiui iškeltas reikalavimas sveikintis su auklėtoju – autoritetingu asmeniu?

Ne, ne taip. Tiesiog reikia stabilumo. Smegenys mokosi tik iš vienodų procesų kartojimo. Kai maudote mažą vaiką, jūs vienoje vietoje padedate muilą, kitoje guminę antytę, o trečioje – plaušinę. Ir šių vietų nevalia keisti, nes mažus vaikus tai trikdo. Arba kai mažas vaikas savarankiškai keliauja namo, jam reikia aiškių kelio orientyrų. Tai reiškia, kad mažiems vaikams reikia stabilių procesų, iš kurių jie galėtų mokytis. Stabilumas suteikia saugumą. O šito dėsnio vaikų darželiuose šiandien nepaisoma, vyrauja nuolatinė kaita, deja, todėl smegenys negali mokytis.