Nuotraukos autorius Saulius Žiūra/BFL © Baltijos fotografijos linija

2010 m. Nacionalinė premija tapytojui Jonui Pauliui Gasiūnui įteikta už tapybos galimybių atnaujinimą ir už šiuolaikinio mąslaus meno idėjų sklaidą. Šia proga ir kalbiname menininką.

Gerai Lietuvoje žinoma dailininkų grupė „Angis“ atšventė savo dvidešimtmetį. Ką reiškia menininkui priklausyti grupei?

Jaunam žmogui priklausyti tam tikrai kūrėjų grupei yra prestižas, nes jis suvokia, kad tokiu būdu mene formuoja tam tikrą kryptį, taip jam lengviau „prasimušti“ per institucijų barjerus, rengti grupines parodas ir panašiai. Tačiau „Angies“ atvejis kiek kitoks, mes susibūrėme ne dėl stilistinių paieškų, nesiekėme įsiterpti į tradiciją. Paprasčiausiai nenorėjome priklausyti tuo metu dar egzistavusioms sovietinėms struktūroms. Visos jos neatitiko laiko dvasios, buvo per didelės ir labai nepaslankios. Mes sukūrėme mažą mobilų kolektyvą. Prieš dvidešimtmetį susibūrėme kovodami su sovietinėmis struktūromis ir iki šiol nesiskirstome, nes komunistinio paveldo aplink apstu. Tai patriotinės paskatos, tačiau visiškai nereiškia, kad priklausome kažkokiai rūpintojėlių kartai, kuri tik tai ir daro, sielojasi dėl tėvynės. Mes realiai bandome prisidėti prie naujos kultūros kūrimo ir manome, jog skirstytis dar ne laikas. Praėjo nemažai metų, mūsų darbus pradėjo pirkti privačios galerijos, muziejai. Supratome, kad kūrybos pradžioje, patys apie tai nesusimąstydami, pratęsėme neoekspresionistinę tapybos kryptį. Vadinasi, ideologinis pagrindas, bent per pirmuosius grupės gyvavimo metus, buvo sukurtas, nors jo pernelyg neakcentavome.

Manau, dabar laikas tą kryptį įtvirtinti platesniame kontekste. Tai galima padaryti analizuojant „Angies“ veiklą lenkų neoekspresionistų veiklos kontekste. Ir taip prisidėti prie europinės neoekspresionistinės tapybos tradicijos. Ką tik išėjo knyga, atspindinti grupės raidą. Kol esame gyvi, norisi ideologinę mūsų grupės istoriją sudėlioti į vietas, nes bėgant metams atsitinka visaip. Panaši situacija buvo su Jono Kairiūkščio palikimu. Viktoras Liutkus surengė labai gerą analitinę parodą Nacionalinėje galerijoje, tačiau kiek jam reikėjo vargti, kol atrado tuo metu reikšmingas sąsajas su Lenkijoje dirbančiais menininkais ir kitus tą laiką liudijančius faktus. Mes nenorime, kad kas nors po penkiasdešimties metų tą darbą dirbtų už mus, jei šiandien galime jį padaryti patys. Panašių žingsnių linkiu ir kitoms senoms Lietuvos menininkų grupėms: „Post Ars“ ir „24“.

Girdisi „Angį“ šiek tiek kritikuojančių nuomonių – kad jau nestebinate, nešokiruojate, esate kaltinami kartojimusi. Neerzina reikalavimas to, ko iš esmės jau negali būti?

Šis kaltinimas nelabai korektiškas, nes trys grupės nariai pasitraukę anapilin ir kartotis nebegali, o gyviesiems linkiu tolesnio produktyvaus kartojimosi. Juk tapyba visais laikais kalbėjo apie tą patį: apie menininką, kuris sukūrė paveikslą, ir apie laiką, kuriame jis gyveno. Viskas vyksta taip, kaip ir buvo galima tikėtis. Tam tikros nusistovėjusios suvokimo klišės apie „Angį“ reikalingos ir naudingos, nes žmonės, užkibę už panašios reklamos, pradeda domėtis grupe. Vadinasi, buvo ir bus reikalingos. Laikraštienos niekada netrūksta, o konstruktyvios analizės neturime tiek jau daug. Gyvename demokratijos sąlygomis, todėl visi rašo, ką nori. Jei skleistų visišką netiesą, galima būtų protestuoti, o pusė tiesos – kaip desertas prie gerų pietų. Pastaruoju metu ją „Angis“ neblogai panaudoja savireklamai.

O dėl kartojimosi... Manęs tokie kaltinimai visiškai nejaudina, nes pastaruoju metu pelniau porą svarbių premijų: „Swedbank“ ir Nacionalinę. Nemanau, kad jos dalijamos inertiškiems, neįdomiems, besikartojantiems menininkams. Tačiau pats į savo kūrybinę situaciją žiūriu atsakingai, reikia galvoti, ką toliau daryti, kur link teks sukti. Turiu visokių planų, bet tai mano vidiniai dalykai. O visuomenei skleidžiami gandai apie kartojimąsi kyla iš elementaraus neraštingumo. Tie žmonės, manau, neperskaito mano darbų.

2004 m. Šiuolaikinio meno centre surengiau parodą, dauguma jaunų kritikų ją suprato kaip projektą, kuris paremtas nerimtu „pašposavimu“ – tapybos pervertimu į dūmus. Patyrę kritikai, pavyzdžiui, Alfonsas Andriuškevičius, įžvelgė kitų, daug reikšmingesnių dalykų, platų, išsikerojusį pasakojimą. Kodėl ši savybė nebuvo suprasta kaip rimta koncepcija? Žvakės liepsna tik paviršiuje piešiu, bet svarbiausias, spalvinis tapybos sluoksnis yra giliau. Jei tapybą dūmais įvardytume kaip koncepciją, susidurtume su dideliais prieštaravimais, nes tapyti dūmu apskritai neįmanoma. Todėl prie kiekvieno savo darbo pavadinimo pabrėžiu atlikimo būdą: drobė, akrilas, piešinys degančia žvake. Daugumą Lietuvos kritikų persekioja negebėjimas suvokti hibridinio tapybos pobūdžio. Kalbu ne tik apie savo kūrinius. Jei mano techniką suprastume vien kaip eksperimentą, tada būtų galima sutikti ir su kaltinimais dėl kartojimosi, tačiau man piešimas dūmais atveria platesnius diskursus nei eksperimentai.

Nuo parodos ŠMC praėjo septyneri metai, nemanau, kad tai labai ilgas laiko tarpas tai pačiai kūrybos strategijai plėtoti. Kodėl tuomet neprikibus prie Antano Gudaičio, kuris visą gyvenimą tapė aliejiniais dažais? Akivaizdu, kad tam tikros institucijos, kuriose dirba jaunųjų kritikų karta, turi šiokių tokių bėdų. Tik baigus mokslus VDA tampama leidinių redaktoriais, meno centruose – kuratoriais. Tačiau tų įstaigų vadovai privalėtų suprasti, kad meno kritiko užauginimas trunka tiek pat, kiek ir menininko. Bent penkerius ar dešimt metų reikia gilintis į literatūrą, filosofiją, pramokti mąstyti, skaityti įvairius diskursus. Dabar perskaitoma tik tai, kas šiuo metu aktualu, tuo ir apsiribojama. Aš nesu prieš, kad jauni žmonės kabinasi į madingus dalykus – pats jais domiuosi, kiek reikia bendram išsilavinimui. Tačiau iš esmės man norisi užgriebti tai, ko dar nėra: nei padaryta, nei įvertinta. Manau, kuriant į madą reikėtų žiūrėti tik kaip į galimybę atsispirti rimtesnių ieškojimų link.

Viena vertus, „dūmus“ pristatote kaip lengvabūdišką fikciją, po kuria kažkas slypi, kita vertus, laukiate labai atidžių savųjų darbų „skaitytojų“, kuriems tenka dirbti nelengvą darbą. Pakomentuokite flirto ir rimtumo santykį savo kūryboje.

Kiekviena karta atsineša savitą požiūrį į pasaulį ir savo humoro jausmą. Žiūrovas, praradęs šį jausmą, analizuodamas mano darbus, nieko gero nepasiekia, net pasijunta nuskriaustas. Todėl dūmą, kaip fikciją, naudoju rimtai. Tai leidžia man kalbėti apie labai skaudžius dalykus nieko neįžeidžiant. Juk dūmai tik vaiduokliška fikcija, ar ne?

Jūsų darbuose yra daugybė socialinių temų, skaudulių, kurie užgožia asmenines patirtis ir jausenas.

Nenorėčiau su tuo sutikti. Mano darbai labai asmeniški. Nėra nė vienos socialinės ar politinės temos, kuri man asmeniškai nebūtų skaudi, kaip nors mane paveikusi. Jei reikėtų apibendrinti, savo kūrybą apibūdinčiau kaip prisiminimus. Prieš dvidešimt metų šis žodis buvo labai nemadingas. Tapymas „iš prisiminimų“ tuo metu dvelkė dirbtiniu romantizmu, tačiau man taip neatrodė. Iš esmės žmogus kalba per prisiminimus – pirmiausia ką nors pamato, o vėliau jo smegenys tai prisimena, išverčia į kalbą. Kad aš tapau prisiminimus, visiškai nereiškia, jog turėjau labai išskirtinę, nepaprastą biografiją, kuri vis dar manęs nepaleidžia. Problema ta, kad aš kiekvieną dieną vis su kuo nors nesutinku, kam nors prieštarauju. Skaitau pranešimus spaudoje, žiūriu televizijos laidas ir visiškai pritariu Sigitui Gedai, teigusiam, jog istorija yra politikos tarnaitė. Tikrąją istoriją atspindi daiktai, gamta, menininkų darbai. Todėl norėčiau, kad mano prisiminimai taptų opozicija kai kuriems šiandienos realybės faktams.

Esate vienas tų menininkų, kurie mano, jog šiandienos meną reikia aiškinti kalba, tekstu. Dažniausiai tai taikoma konceptualioje kūryboje, o jūs net ir tapybą aiškinate. Kodėl anksčiau to nereikėjo?

Tapyba, kaip žanras, nepakankamai iškalbinga. Baigėsi modernistinė epocha, kai kūrinys buvo tiesiogiai suprantamas. Tikrovė tapo gerokai protokoliškesnė. Viskas greitai keičiasi, žmogui reikia apdoroti labai daug informacijos, kuri nėra su juo asmeniškai susijusi. Ši informacija bejausmė, bekvapė, neutrali. Visa tai paveikė ir meną.

Anksčiau kūriniui skirtas rankų darbas, dailininko strategija, išsilavinimas, visi kiti komponentai aiškiai ir konkrečiai veikė žiūrovą, o dabar šalia to dar turi atsirasti tekstas, nurodantis, kodėl menininkas tai daro. Kitaip perskaityti darbą labai sunku. Jei jums prireikia kalbėti kokia nors kalba, tenka ją išmokti, taip ir žiūrovas turi mokytis specifinės kalbos.

Tačiau tapyba tokiu atveju atsiduria keistoje, šiek tiek varganoje padėtyje. Viena vertus, jai tarsi reikalingi pagalbininkai, jos raiškos papildymai, kita vertus, girdisi kalbų apie tapybos mirtį ir gelbėjimą.

Mano nuomonė apie tai visai kitokia. Kuo tapyba labiau „marinama“, tuo ji gyvybingesnė. Jos tikrai nereikia gelbėti. Paprasčiausiai Lietuva yra provincialus kraštas, čia nuolat vyksta klanų grumtynės. Jų pasekmė – populiarūs ir nepopuliarūs žanrai. Tačiau realiai pažvelgus į meno reiškinius pasaulyje, aiškiai matyti, kad tapybos apstu ir ji puikiai dera su visais šiuolaikiniais menais.

Tapyba turi išlikti kaip mąstymo būdas. Jei ji bus kuriama kaip gražus daiktas, liks taikomoji, tinkama tik interjerams puošti. Tapyba privalo provokuoti mąstymą. Ji niekuo nesiskiria nuo visų kitų konceptualių menų. Kitokios tapybos raidos nebuvo galima ir įsivaizduoti, nes ji eina kartu su gyvenimu.

Jūsų meninė raiška taip pat ne kartą keitėsi. Kaip priėjote prie to, ką darote šiandien?

Aš ilgą laiką vaikščiojau ratais. Beveik dvejus metus visai netapiau ir kūriau objektus, instaliacijas. Juos kurdamas priartėjau prie suodžių, anglies. Atsitiktinai vienoje lifto šachtoje pamačiau, kaip ant lubų dūmais pripiešta kažkokių ženklų, ir supratau, kad tai gali būti vienas iš piešimo būdų. Vėliau ieškant metaforos, kaip galima vaizduoti ką nors labai konkretaus ir kartu teigti, kad to nėra, prisiminiau šį būdą. Nupiešei su dūmu ir skaityk kaip dūmą – tarsi nėra. Vaizduoji kokį nors kraupų istorinį faktą ir paleidi žmogų skaudančia širdimi. Nes jis pats turi apsispręsti, tikėti tuo ar ne. Bandau priversti žiūrovą susimąstyti ir išgyventi tiesą, kuri slepiasi už fikcijos.

Ką atradote tuo metu, kai netapėte, buvote paniręs į ieškojimus ir eksperimentus?

Dirbau labai įvairiai, kol atradau „dvigubą“, „koležuotą“ tapybą, kai tapoma dviem sluoksniais. Jie sujungiami, vaizdai maišomi, ir taip gaunamas efektas, kurio aš siekiu. Pakeičiau ir komponavimo būdą. Jis jau ne ateinantis iš klasikinio tapybos matymo, o hibridinis. Darbas su videopriemonėmis, naudojimasis nuotraukomis, santykis su kitomis medijomis pakeitė mano tapybos strategijas. Tas laikotarpis buvo labai reikalingas, kad atsinaujintų ir pakistų tapybos būdas. Jis padėjo pamatyti naujas tapybos galimybes.

Tuo metu tekdavo savo darbus eksponuoti alternatyviose, netikėtose erdvėse?

Tokios vietos man mielesnės už institucines. Kūriniai tarsi „laisvesni“, nes daugiau erdvės, o pasižiūrėti jų ateina tik tie, kuriems iš tiesų įdomu. Kita vertus, galima pasinaudoti specifiniu interjeru, o nufilmuotą ar nufotografuotą darbą pristatyti kaip performansą. Esu dūmais nupaišytą Aušros vartų Mergelės paveikslą eksponavęs rūsčioje senos gamyklos patalpoje, šventas paveikslas atsidūrė erdvėje, kurioje nieko sakralaus tarsi negali būti. Taip eksponuojant įvyksta humaniškas aktas.

Kai kalbama apie jūsų biografijos faktus, labiausiai akcentuojama vaikystė, kuri paženklinta komunizmo pasekmių.

Nors ir esu tremtinių vaikas, iš tiesų nekentėjau. Vaikystė buvo graži, nes tėveliai mane mylėjo. Nemėgstu verkšlenančio patriotizmo gaidų, bet sąskaitų su komunizmu turiu, neslėpsiu. Septyni mūsų giminės žmonės mirė Sibire. Negaliu apsimesti, kad to nebuvo ar kad man tai nesvarbu.

Esate teigęs, kad sovietinė praeitis vis labiau grimzta į praeitį, jos niekas nenori minėti ir prisiminti, o jei mini, tai akcentuodami egzotikos elementus.

Kad ir kaip būtų gaila, taip yra. Kai socialus menas atsiduria už Lietuvos ribų, į jį žmonės labai rimtai žiūri. Mes ir dabar jiems įdomesni su savo komunistine praeitimi nei su dabartimi. Esu veikiamas praeities, matyt, taip jau yra. Pabūna žmogus kokioje nors ekstremalioje situacijoje, ir jį traukia atgal. Kareivius reikia gydyti, kad nenorėtų grįžti į karą.

Menininkai labai panašūs. Vis kankinasi...

Meno raida nenutrūkstamomis transformacijų pakopomis eina į priekį, todėl visada turi įtempęs protą į tai reaguoti. Dažnai būna, jog suvoki, kad jau nesi priekinėse linijose. Jaunystėje žygiuoji avangarde, tačiau eina laikas, ir staiga atsiduri šone. Tuomet susimąstai, kokį karą ir su kuo kariauji. Atsakymas slypi senų kareivių psichologijoje – visi kariaujame savo asmeninį karą. Už įžeistus idealus, už sutryptą tikėjimą, už paniekintą meilę... Tikriausiai tik tai suvokęs ir tampi tikruoju menininku. Tuomet kuri savo darbus, kurių niekas nesumaišys su kitais, nes jie atsiradę iš asmeninės patirties.

Ar ilgai kuriate savo darbus?

Būna visaip. Aš dirbu tarsi seansais, tačiau kiekvienas jų lyg ir naujas darbas. Jei pasiektas rezultatas manęs neįtikina, dažniausiai perkuriu. Nedirbu kaip XIX a. akademistai, kurie kūrinį plėtoja pamažu, audžia kaip kilimėlį. Aš vieno seanso metu turiu susikaupti taip, kad suprasčiau, jog aprėpiu visą tapomo darbo formatą, matau bendrą plastinę sistemą. Apatinį sluoksnį padarau per vieną kartą (nors jis gali tęstis labai ilgai), kol jame pamatau dūmo piešinį ir žinau, kad jį padaręs jau nieko nepakeisiu. To, ką padarau su žvake, keisti negaliu. Prieš pradėdamas tapyti ilgai ruošiuosi. Tai irgi labai svarbus darbas. Renku medžiagą, žiūriu fotografijas, filmus, klausausi, kas vyksta aplinkui. Kūrinio inspiracija gali tapti patys menkiausi ir netikėčiausi dalykai. Dabar taip pat kokius tris darbus galvoje nešiojuosi. O visi techniniai atlikimo niuansai privalo būti gerai realizuoti. Tai tiesiog amatas.

Kalbėjosi Audronė Meškauskaitė