2012 m. gegužės 26 d., šeštadienis

Rimvydas Strielkūnas. Futbolas pavasary... kino (pagal Maradoną). Pratęsimas

2011-04-11
Rubrikose: Kultūra » Kinas ir fotografija  Visuomenė » Sporčiukas 
Kadras iš filmo „Brolis“

16-ojo „Kino pavasario“ repertuare buvo nemažai filmų, vienaip ar kitaip susijusių su futbolu. Bernardinai.lt „Sporčiuko“ skilties talkininkas Rimvydas Strielkūnas tęsia futbolo kine apžvalgą (pirmąją dalį galite perskaityti čia), šįsyk plačiau aptardamas Pietų Amerikos dramas „Spalvoti kalnai“ ir „Brolis“. 

II pora

Kolumbiečių filmo „Spalvoti kalnai“ (rež. Carlosas Césaras Arbeláezas) veiksmas vyksta kalnų kaime per pilietinį karą. Pagrindinio herojaus Manuelio tėvas ūkininkauja ir nenori kištis į politiką, nori likti neutralus, bet galioja taisyklė: „Kas ne už mus, tas prieš mus“. Kalnų spalvos kareiviai terorizuoja kaimiečius. Tėvas Manueliui liepia mokytis, matyt, kad vaikas kuo greičiau išvyktų į miestą. Manuelio draugui Chulijui lieka per dideli, nutrinti, brolio palikti futbolo bateliai, kuriais jis labai didžiuojasi. Kur brolis? Sakoma, kad žmonės išvyksta į miestą, prie jūros. Kai kas išvyksta, bet dalis jų tikriausiai partizanauja kalnuose. Mokykloje mažėja vaikų, mokytojos dažnai keičiasi – atvyksta pilnos optimizmo ir greitai išvyksta. Kodėl? Tyla.

Bet vieną pagrindinių vaidmenų šiame filme vaidina futbolas, tiksliau – kamuolys. Manuelis aštunto gimtadienio proga iš tėvų gauna naują gražų odinį kamuolį (įsimintiniausia Diego Armando Maradonos gauta dovana – pusbrolio Beto septintojo gimtadienio proga dovanotas tikras futbolo kamuolys) ir juo labai džiaugiasi. Iki tol vaikai žaidė senu, nutrintu, bet Saulės spalvų (geltonos ir raudonos) kamuoliu. Naujas kamuolys klasikinių spalvų – juodos ir baltos (pastaroji dominuoja). Ta pati balta spalva išsiskiria dar dviejose vietose. Manuelio akiniuotas draugas „Prietema“ – albinosas. Vaikai kalba, kad jis greitai mirs („Kur tu matei seną albinosą?“). Baltam veršiukui (jautukui) tėvas neleidžia duoti vardo, nes vis tiek jį reikės paskersti, nors pats jį vadina Manuelio sugalvotu vardu – Karveliu (taika?). Dominuojančios baltos spalvos kamuolys nurieda į minų lauką... Balta spalva reiškia mirtį? Kai Manueliui kyla grėsmė kraustytis, jis ryžtasi jį paimti. Kamuolys jam labai brangus.

Kadras iš filmo „Kalnai“

Filmą „Brolis“ (Venesuela) režisavo Marcelas Rasquinas, nors „Kino pavasario“ organizatoriai, rašo, kad tai darė Michelis Rasquinas. Jei filmas būtų pastatytas šio garsaus belgų socialisto, turbūt tai patiktų irgi socialistui, tos pačios Venesuelos prezidentui Hugo Chávezui ir jo bičiuliui Maradonai, nors bent pastarajam jis ir taip patiktų. Futbolo nemėgstantiems žiūrovams gali nepatikti, pasirodyti nuobodūs gana ilgi rungtynių fragmentai, kuriuos galima palyginti su ilgomis kovinių filmų herojų dvikovomis.

Šio filmo veiksmas vyksta jau ne periferijoje, o Venesuelos sostinėje Karakase (čia Maradona žaidė pirmas oficialias rungtynes Argentinos jaunimo rinktinėje Pietų Amerikos čempionate). Dar kūdikį Chulijų Danielis su mama randa šiukšlyne. Po šešiolikos metų netikri broliai žaidžia futbolą vieno prastos reputacijos Karakaso rajono komandoje (aikštės danga labai panaši į Vilniaus „Marakanos“). Šešiolikmečiui Chulijui rūpi tik futbolas (šešiolikos metų Maradona debiutavo pagrindinėje rinktinėje), vyresnėliui Danieliui – daugiau... Miestą valdo nusikaltėliai, Danielis irgi dirba jiems. Broliai – geriausi komandos žaidėjai: Danielis – lyderis, kapitonas, fiziškai stiprus, o Chulijus fiziškai silpnas, bet techniškas. Treniruodamiesi abu negaili nei jėgų, nei vienas kito, bet yra kaip tikri broliai. Filme ryški šeimos reikšmė. Šeima – ne tik broliai ir motina, bet ir futbolo komanda, ir nusikaltėlių gauja. Kai nužudoma jų motina, Chulijus, matęs nusikaltimą, apie tai nutyli, pykstasi su broliu. Jie abu kviečiami į profesionalią komandą, bet Danielius nori mesti futbolą. Labai netikėta pabaiga...

Finalas

Prie televizoriaus: Nelu („Rytoj“), Chulijus ir Danielis („Brolis“)

Pietų Amerikos filmų pora atrodo stipresnė (kaip ir šio regiono futbolas ne kine). Joje ne tik daugiau futbolo, bet ir tikėjimo. Pesimizmu (pokomunistiniu) ypač išsiskiria filmas „Rytoj“. Jame vieninteliame neišvystame Jėzaus paveikslo. Net „Žaliojo drakono vaikuose“ Vu, sandėlyje iš dėžių ir kitų kiniškų niekučių įrengdamas Matei darbo kabinetą, pakabina ir Dievo atvaizdą (nors ir Made in China). Rumuniškame filme viskas daroma be jokio noro, net televizorius žiūrimas, nors nieko įdomaus nerodo. Kitaip yra, pvz., „Brolyje“ – žiūrint televiziją mokomasi futbolo.

„Predator Security“ (filmas „Rytoj“) ir Venesuelos kariuomenės („Spalvoti kalnai“) uniformuoti vyrai

„Spalvotuose kalnuose“ uniformuoti kareiviai elgiasi ryžtingai, „Rytoj“ uniformuoti vyrai (apsaugininkai, policininkai, pasieniečiai) abejingi. Bet visiems filmams tiktų E. Kusturicos filme skambėjusi, Manu Chao atliekama daina „La Vida Tómbola“ (versti galima „Gyvenimas – ruletė“).

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Kelionė su Bernardinai.lt Nr. 18

Šįsyk norėjome pabrėžti mokinystę, kaip susitikimą su Mokytoju. Susitikimą, kuris keičia gyvenimą. Apie tai geriausia pasakoti kalbinant žmones, kurių gyvenimas švyti susitikimo šviesa.

Liudvikas Jakimavičius

Žmogus, išsižadėjęs tradicijos, kalbos, istorijos ir bendruomenės, virsta šešėliu, nieku. Ištikimybė prasideda nuo įsipareigojimo šių vertybių neprarasti ir skatinti kitus jas puoselėti ir godoti.

Skamba kankliai 2011

Šių metų festivalio programoje – beveik 50 renginių, pritraukiančių savo įvairove, pateikimo forma, tad turėtų išsipildyti sena organizatorių svajonė – keturioms dienoms sukurti gyvą, dainingą, ūžiantį miestą

Teatro kritikas Vaidas Jauniškis

Migracija – kaip ir žemėje: anoniminiai komentarai su visu savo „stiliumi“ keliauja į leidinio tekstus, šie – atgal ir į realius tarpusavio santykius, o pastarieji – atgal į komentarus.

Andrius Kaniava

„Baigdamas mokyklą, žinojau du dalykus – žirgus ir teatrą. Iš esmės mano gyvenime ir iki šios dienos niekas nepasikeitė“, – juokdamasis pasakoja ilgametis Keistuolių teatro aktorius, dainų autorius ir atlikėjas Andrius Kaniava.

Aidas Marčėnas „Ištrupėjusios rdvės“

„Ištrupėjusios erdvės“ – tai poeto Aido Marčėno „devynių gyvenimų eilės“, arba dvyliktasis eilėraščių rinkinys. Naujuose eilėraščiuose skleidžiasi kasdien patiriami išgyvenimai, dabartinio pasaulio ir žmogaus būsenos, aktualūs apmąstymai.