Jacob Jordaens, Jėzus sutinka Nikodemą. XVII a.

Jei atsiribosite nuo įprasto Evangelijos skaitymo ir perskaitysite ją naujai, pažiūrėsite, kaip ji sudaryta, pamatysite, kad Evangelijose, išskyrus susitikimus, apskritai daugiau nieko nėra. Kiekvienas pasakojimas – tai susitikimas.

Tai Kristaus susitikimas su apaštalais, apaštalų su kitais žmonėmis dalyvaujant Kristui, kokių nors žmonių, netikinčių Kristumi, esančių prieš jį ir t. t. Visos evangelijos istorijos sukurtos būtent taip...

Ir ta susitikimo tema, man atrodo, labai svarbi, nes, žinoma, susitikimas tęsiasi, tęsiasi susitikimas su Dievu, tęsiasi susitikimas su žmonėmis, tęsiasi susitikimas žmonių su Dievu ir netikinčiųjų į Dievą.

Evangelijos susitikimai, dramatiški susitikimai, – mums duoti, patekę į mūsų kelią, mes niekur nuo jų negalime pabėgti, bet gyvenimas susideda ne iš dramatiškų susitikimų, o iš to, kad mes nuolat, valanda po valandos, susitinkame žmones – ir nematome, negirdime jų, praeiname pro šalį. Dabar susitikome be jokio dramatiškumo, bet susitikome, pažiūrėjome vienas kitam į akis, mes vienas kitam atviri, mes ir toliau norime susitikti.

Ar dažnai taip būna? Kiek kartų būna tik akimirkos susitikimai, visiškai tušti, neesmingi, arba kolizija, kai du žmonės susiduria ir išsiskiria, arba paprasčiausiai praeina pro šalį, kai matome tik praeinančiojo šešėlį, jis nebuvo asmenybė, nes jis net fiziškai su mumis nesusidūrė, vadinasi, jo nėra. Ir vis dėlto visas Evangelijos skelbimo akcentas, visas Evangelijos susitikimo ramstis tas, kad kiekvienas susitikimas gali arba išgelbėti, arba ne ir vieną, ir kitą jo dalyvius.

Beje, susitikimai būna skirtingi: paviršutiniški, gilūs, tikri, melagingi, išganingi bei pragaištingi – svarbiausia, kad žmogus, suprantantis Evangeliją, arba bent jau turintis aštrų, gyvą protą, išvystų, kad šalia egzistuoja kitas. Kitoniškumo iššūkis yra kiekvieno susitikimo pradžios taškas. Deja, retai, labai retai, mes esame jautrūs kitoniškumui. Todėl ir neįvyksta tikrasis susitikimas.

Kas visgi tas susitikimas yra? Per jį mums atsiveria Dievo malonė. Tai ženklas, kurio niekas negali su niekuo supainioti, meilės ženklas. Meilė pasireiškia štai kur: mes staiga pastebime žmogaus poelgį, kurio niekas niekada nematė, žmogų, kuris praėjo niekieno nepastebėtas, paliktas, atmestas, svetimas, žmogų, kuris buvo tarp masės kitų, jis staiga tapo pastebimas, reikšmingas, vienintelis.

Kadangi mes per mažai mylimi, kadangi vienas kitam svetimi, stengiamės žemėje egzistuoti užsisklendę, tai yra patys sau, priešpastatydami save kitiems, mes stengiamės įtvirtinti save per priešpriešą su kitu: aš – tai ne tu. Tačiau tą akimirką, kai gimsta meilė, visos apsaugos sugriaunamos ir atsiveria bauginanti perspektyva. Mylėti – reiškia nustoti savyje matyti egzistavimo  centrą ir tikslą.

Mylėti – reiškia pamatyti kitą žmogų ir pasakyti: man jis brangesnis už mane patį. Tai reiškia: tiek, kiek reikia, aš pasirengęs nebūti, kad tik būtų jis. Galutinė išvada – pamilti reiškia mirti sau visiškai, taip, kad savęs neprisimintum, – egzistuoja tik tas, dėl kurio mes gyvename.

Tada nebereikia įtvirtinti savo asmenybę, nebėra noro reikšti savų teisių, nėra troškimo egzistuoti greta kito, o yra tik siekis, kad jis būtų, kad jis būtų visas savo esybe. Ir tuo momentu, kai žmogus apimtas kito meilės, jam nebereikia įtvirtinti savęs, jam nereikia tapti kitokiam nei kiti, nes jis tapo vienintelis, o vienintelis – nepalyginamas, jis nepakartojamas, jis tiesiog nepaprastas.

Tokie turi būti mūsų susitikimai; toks turi būti mūsų susitikimas su Dievu ir kiekvienu iš mūsų. Dievui kiekvienas iš mūsų – vienintelis, nepakartojamas, neprilygstamas, kiekvienas iš mūsų Jam brangus, nes Kristus įsikūnijo ir prisiėmė kryžių. Kiekvienas iš mūsų yra reikšmingas, be to, – ir visiškai laisvas, nes Kristus nieko neįpareigoja. Jis save atiduoda meilei. Jis priartėja prie mūsų, bet Jo meilė yra laisvė. Ta laisvė gimsta vėlgi per susitikimus, nes Viešpats mus priima tokius, kokie esame, nes Jis mumis tiki nesąlygiškai, todėl Jis pasirengęs susipažinti su mumis, ir ta pažintis turi būti abipusė.

Parengė M. Bočiarova