EPA nuotrauka

Bet kuriame pasaulio užkampyje – ir net visatos centre, tai yra Vilniuje, – tave būtinai kas nors užkalbins, jei žmoninga vietove keliausi neužsegta kuprine. Pasivys ir tarstels – ei, tavo kuprinė atsegta. Kol galvosi, ar jau vaikščioti neužsitraukus nevalia, tarsi iš ten kokia gėda kyšotų, ar kokia tau pačiam nežinoma auksenybė styro iš tavo kuprinės ir traukia visokius mikliarankius, svetimo gero besigviešiančius, tie – kas nors – išnyks kaip nebuvę, palikę tave vieną su klausimu: kaip reikia sakyti, kai kuprinė tuščia – nieko nėra ar niekas yra?

Pradedu įtarti, kad tas lakus posakis ištirpti minioje yra beprasmis, apgaulingas, nes neįmanoma ištirpti, tapti anonimine metropolio ląstele, nes niekada nebūna taip, kad tavęs nebelieka, kad niekas tavęs nebemato. Galvoju – ar tik nebus taip taip, kad tu esi nuolat stebimas: kažkas tave viena akimi prižiūri, kad nieko blogo nenutiktų, kad neprapultum, kad neprasmegtum skradžiai, nenueitum ten, kur nereikia. Tačiau, tokiu atveju, tave pastoviai akies krašteliu nužiūri ir tie kiti, kuriems knieti ką nors nuo tavęs nulupti, iškaulyti, nusukti. Nežinia, kurių daugiau, bet, kai tariesi esąs ištirpęs minioje, žinok – ko gero, kaip tik tada ir esi labiausiai sekamas, ir net jei pričiupsi kokį paslapčiom tave stebintį – nespausk jo, jos prie sienos – nieku gyvu neišsiduos, kad seka, neprisipažins, kad jis, ji iš kokio slapto pamestinų daiktų skyriaus ar prasegtų kuprinių departamento. Niekada nesužinosi kas jie, tie svetimi žmonės – tai ir yra visas įdomumas tirpstant minioje.

Paprastai, kai kas nors kišasi į asmeninį gyvenimą, sudirgstu. Bet tik ne tada, kai kalba eina apie viešoje vietoje prasižiojusią kuprinę. Tie, kurie galbūt paskiria visą savo gyvenimą, kad mieste vaikščiotų kuo mažiau praeivių prasegtomis kuprinėmis, spėju, yra aukštesnės prabos piliečiai, ir – be jokios abejonės – baisiai dvasingos būtybės, su kuriomis susidūrus – net jei tas kontaktas trunka tik sekundę – gera ant širdies palieka ilgam.

Jie egzistuoja daugiau nei sau, bet ir nesukdami galvų – o kam? Niekada nebandžiau atkreipti jų dėmesių tyčia, kuprinės neužseginėju šiaip, kai ji, atidavus skolintas knygas, lieka tuščia, arba, nepažįstamoje vietovėje, išsitraukus fotoaparatą. Bet kažkaip gera jausti, kad, nenumatytu atveju – kas nors tave prisivys ir perspės: ei, tavo kuprinė prasegta – frazė, kuri mano ausyse visomis kalbomis skamba vienodai. Taip pat suprantamai kaip dėkui. Linkteliu dėkingas ir nueinu toliau neužsisegęs. Nes geram žmogui neįrodysi, kad, jei kuprinė tuščia, tai nėra ko ją užseginėti. O pagrindinės atsegtumo prasmės apskritai neverta pradėti aiškinti, nes vaikštau tuščias ir atviras dėl to, kad man kas nors įkristų.

O ir apskritai – baimė būti apvogtam – kiaurai nuvalkiotas jausmas. Per daug duodavausi tos baimės vedžiojamas už nosies. Pamažu ima sektis save įtikinti, kad nebėra ką iš manęs pavogti. Prieš keletą metų dar būčiau gailėjęsis, jei kas būtų ištraukęs užrašų knygeles su juodraščiais, bet dabar jau matau, kad nieko nėra paprasčiau, negu pasidaryti naujų juodraščių, tokių pat mėlynų kaip senieji. Gaila būtų to vagies, kuris pasimautų ant tokio nekaloringo grobio: karma suteršta, o naudos – jokios. Ir ypač, jei nabagas sugalvotų visa tai perprasti, jei imtų skaityti tuos eilių draiskalus – spjaudytųsi tarsi netyčia gurkštelėjęs žibalo. Mažai kas nutuokia iš kokių nevalgomų ir nevirškinamų produktų gaminama poezija. Viską, ką pačiumpi – suverti, suslegi, palaikai, kad nusistovėtų, blogumas atsiskirtų, tada nupili nuodus – ir turi apyšvarį kūrinį, kurį jau galima kam nors duoti skaityti. Kiekvienas poetas turi priešnuodžių tik nuo savo eilių, tik už savo darbus ir teatsako. Su svetimais nuodais – labai pavojinga prasidėti. Ir apskritai – jei kas jaučia reikalą plagijuoti, geriau jau nupylinėti tiesiai nuo daiktų, o ne nuo poetų.

Kodėl aš čia apie tuos eilėraščius? Nes jie irgi susisekimo priemonė – būna, kad per juos artimos sielos susišaukia. Kažkada, bet ne taip seniai, kai dar nebuvau išleidęs nė vienos knygos, o mano eilėraščiai jau klydinėjo internete, per Rašytojų Sąjungą mane pasiekė žinia, kad kažkokia mergina parašė lygiai tokį pat eilėraštį, lygiai tokiu pačiu pavadinimu „Menas nugali žmogų“ – kaip ir aš. Ir išspausdino almanache. Kai literatūrinio proceso sargai ją kvotė, ji atkakliai tvirtino, kad nieko neplagijavo, kad, matyt, tai pats Petrošius nuo jos nuplagijavo. Bet galiausiai pripažino, kad jai taip patiko tas eilėraštis, tiek kartų ji jį skaitė, kad netyčia parašė lygiai tokį pat. Nebuvau tuose tardymuose, pasirašiau kažkokį dokumentą, kad niekam neturiu pretenzijų ir nieko nepaduosiu į teismą. Bala žino – gal tikrai neplagijavo to eilėraščio. Juk egzistuoja šimtai eilėraščių, kuriuos parašė skirtingi autoriai, vienodais pavadinimais, vienodo ilgio, tais pačiais žodžiais, metrais, pėdomis – ir visi, iš esmės, apie tą patį. Tais laikais, kai nebūdavo interneto, taip operatyviai nesusekdavo, o dabar va – še tau ir kriminalas. Svarstau – o gal tikrai ta mergina pati parašė lygiai tokį pat kaip mano eilėraštį, gal ji man – gimininga siela, viena iš milijardo, o tie komisarai, kurie nenuilstamai seka literatūros procesą pažiūrėjo per griežtai, per skaudžiai ją nuskalpavo.

Nudžiauti eilėraštį, anokia čia vagystė – vienas vargas; geriau tegul kas nušvilpia telefoną – jei ištrauktų šitą, nefotografuojantį, kuriam neturiu atminties kortelės, galėčiau iš stalčiaus pasiimti aną, senąjį – irgi nefotografuojantį. Tą, kuris graudžiai neišmanus, bet tinka buteliams atidarinėti. O tai šias laikas visuomenėje labiau vertinama nei fotografavimo funkcija. Kitas variantas – visai nebeturėti. Jokio. Susilaikyti bent porą mėnesių. Nes aplink visi (na, ne visi, bet keli draugai – garbės žodis) tik ir kalba, kad visokios piktavalių organizacijos seka niekuo neįtariančius žmones per jų telefonus. Po to, girdi, visaip manipuliuos mumis.

Kad manipuliuos – nelabai tikiu, bet kad sekamas, ko gero, būna. Štai man reguliariai skambina tokia dama iš Banko. Ji sako, kad man derėtų kaupti pensijų fonde lėšas, kad senatvėje neskursčiau. Kalba tokiu tonu, kad aiškiausiai suprantu, kad ji žino mano kiekvieną centą, turi prieš akis visus mano balansus ir mato, kad aš nemoku taupyti – kiek gaunu, tiek išleidžiu. Nepasišakosi prieš ją, nepašūkausi, kad neva turiu užsikišęs niolika milijonų ir mano senatvė bus prašmatni kaip Mirandos gubernatoriaus.

Reikėtų giliai įkvėpti oro ir, kai paskambins vėl, papasakoti, kad gal neprapulsiu, kad jau gana intensyviai mokausi išsiversti be apyvartinių lėšų ir naujų daiktų. Ir kuo toliau, tuo geriau man sekasi. O visi tie privatieji pensijų fondai man atrodo egoistiški. Juk gražiau yra dalintis savo daviniu su visais tais, kas dabar nieko neturi, negu kaupti ateičiai. Po teisybei, apskritai man gražiau yra švaistyti nei taupyti. O be to – juk yra kitas variantas – kai ateis senatvė, bus galima pasiplauti į Kiniją, jei pati Kinija neatsiplaus iki mūsų. Ten visi be jokių pensijų gyvena, kažkaip sukasi, verčiasi ir klesti. Kuo aš blogesnis už kiną?

Nors ne. Kai aš būsiu senas – jei apsižiūrėsiu, kad man kažko baisiai trūksta – geriau jau pasileisiu per sniegus su vilkais, ūbausiu naktimis medžiuose su pelėdomis, eisiu palei vandenis su žiburinėmis. Ir apskritai – aš sendamas ruošiuosi vaikėti, todėl, blogiausiu atveju, mane priims į našlaičių prieglaudą, jei per aplaidumą taip ir neišmokčiau iki galo išsiversti be daiktų ir saugiai supakuotų maisto produktų. Gyvensiu su mažvaikiais, mokinsiuos iš naujo kalbėti, galbūt pradės dygti dantys. Nauji. Gal mane apsiims globoti Raudonasis Kryžius. Kas čia žino kaip bus, visko gali nutikti, todėl nenoriu prisirišti prie jokio pensijų fondo.

Nemoku taip sklandžiai susakyti per telefoną. Dėl to, kai ji vėl paskambina, tyliu ir mykiu kažką, kol moteris neiškenčia ir sako – gerai, paskambinsiu kitą kartą. Kai ateina kitas kartas, ji vėl man skambina. Gal ta pati, o gal jau kita – kažką šneka, o mano mintys – toli toli, visaip mėginu įsivaizduoti savo senatvę: nuo šalčio apšarmojusius vilkus, degančius auksinius pinigus po žeme, Trumbambickį, kuris bandą ganė, o beganydams užsimanė; manė manė užsimanė – rūgšto pyno be smetono ir mergikės be sijono – taip dainuodavo Julikė Budrauskikė, aštuoniasdešimtmetė ciocė, kuri andai man atstodavo vaikų darželį: jinai, kad man būtų smagiau, buvo visiškai suvaikėjusi, traukdavo tokias talaluškas nuo ryto iki vakaro – o aš dėjausi galvon, mokiausi nesąmoningai, kad senstant būtina vaikėti – tada nieko baisaus; galvoju, kad išmokau iš Julikės visko, ko reikia, dėl to turėtų būti graži mano senatvė, net jei būsiu bjaurus senis.

O pensijų fondai? Su naująja senąja Banko moterimi vėl susitariam, atidėti techninius sprendimus apie degančius pinigus kitam kartui.

Negaliu aš jų taip imti ir pasiųsti baravykų rauti, nes juk skambina tiesiai iš Banko, kur turiu gal jau tris sąskaitas – kiekvieną kartą, kai ten nueinu, jie per langelį moka įtikinti kad reikia dar vienos. Turiu dvi korteles, kurių vienos pamiršau PIN kodą tą pačią dieną, kai išsiėmiau antrąją kortelę, kai prireikė vienam kartui eurams. Vos tik pamačiau naujosios kortelės PIN, tą pačią sekundę pamiršau senosios PIN. Skaičiai buvo lygiai tie patys, tik tvarka kita. Dėl to ir negaliu pyktis su tais, kurie skambina iš Banko. Blogiausia ne tai, kad jie žiūri mano sąskaitose ilgiau neužsibūnančias įplaukas, o tai, kad jie valdo mano skaičius. O skaičiai man yra viskas. Jie praktiškai yra ir nugyventi metai, ir visos mano galvos atmintis, datų skaičiai, puslapių skaičiai ir numeriai – visi mano maži džiaugsmai ir konfidenciali gėda. Bijau, kad ir ateitis.

Pinigai yra ypatingai įdomus reiškinys. Kiekvieną mėnesį išleidžiu daug (daug – sakau lygindamas su tuo, kad kaime būdamas išleidžiu dešimt kartų mažiau), o nenusiperku nieko, ko skubiai neišmesčiau. Vadinasi, kiekvieną mėnesį tvarkingai moku už tai, kad nieko neturėčiau. O gali būti taip, kad tie anoniminiai mano sąskaitų ir skaičių valdytojai tvarkingai, slapta kiekvieną mėnesį perveda mano įplaukas į tam tikrus kaupiamuosius fondus, per kuriuos mano vardu išpirkta dirbtinė sala Jungtiniuose Arabų Emyratuose?ar gali būti taip, kad turiu be proto daug, tik to nežinau ir niekada nesužinosiu?

Yra ne kitaip – pasidariau kažkokių beprasmiškų ritualų įkaitas. Prisipažįstu, nes tai privalomas žingsnis, jei nori susitvarkyti. Man už darbus perveda į tą kortelę, kurios kodas iš galvos išsitrynė. Tada internete turiu pirkti eurus ir, ne anksčiau kaip kitą dieną, eiti su valiutine kortele į bankomatą išsiimti litų. Jei man pavogtų piniginę su visomis tomis kortelėmis, pagaliau būtų priežastis kraustytis į kitą banką ir viską pradėti nuo nulio.

Jei tikrai esu sekamas (kaip kad tvirtina keli sąmokslų teorijoms pritariantys bičiuliai), turėčiau iš šalies atrodyti arba kaip paranojikas, arba kaip tas, kuris dėl neįžiūrimų priežasčių mėto pėdas.

Kita vertus – jei tikrai per visokius gmail‘us, google‘us ir socialinius tinklus taip paprasta mus visus sekti, nuo to tik blogiau tiems, kurie seka. Visų pirma – pasibaisėtinai didelis nuošimtis informacijos yra bevertė. Ir visi tie superkompiuteriai bei supersekliai anksčiau ar vėliau pasprings. O jei ir nepasprings – nežinau kaip apie kitus – bet apie mane susidarys visiškai klaidingą vaizdą – aš ne to ieškau, ką randu.

7 iš 10 puslapių, kuriuos kasdien pažiūriu įsijungęs internetą, yra man klaikiai neįdomūs, stulbinančiai neinformatyvūs. Įlendu ten tik dėl to, kad įsitikinčiau, kad pasaulyje reikalai klostosi ne taip, kaip parašoma. Kad įsitikinčiau, kad dar verta rašyti, nes niekas už tave neparašys, to, kaip tau šiame gyvenime yra. O kaip yra – ir aš visko neparašysiu. Viskas tėra tik bandymai. Geriausiai visada parašo kiti, tie, kurie užbėga man už akių, kurie parašo tai, kas man veliasi aplink liežuvį, pirštus, laidus. Internetas tik susisekimui. Netgi tose keliose svetainėse, kurios man ne kokčios, dauguma straipsnių – svetimi ir neatliepia niekam, kas iš mano pasaulio. Kuo toliau, tuo daugiau randasi įrodymų, kad tas internetas padarytas kaip tik toks, kokio man nereikėtų, kaip vienas iš tų žalingų įpročių, kurio padauginus gali pagalvoti, kad pasiekei transcendenciją.

Kartais pažiūriu dešimtis nuorodų, kurias rekomenduoja draugai. Ten, kur patenku, iš esmės nėra nieko, kas būtų artima man ar tiems draugams. Gali pagalvoti, kad tas augantis keitimasis beprasme informacija vyksta dėl to, kad visi puikiai žino esą sekami – tai ir mėto pėdsakus, išsidirbinėja, kad išvarytų iš proto seklius.

Net jei visą tą informaciją, kuria keičiamės, elektroninius laiškus, kuriais persimetinėjame, ir kuriuose kaskart vis mažiau širdies ir dėmesio, kauptų, rūšiuotų, analizuotų labai pagavūs specialistai – galiausiai turėtų pripažinti, kad gautieji rezultatai tėra tik svetimų genčių toteminių kaukių parodijos. Visi tie terabaitai informacijos, kuriuos žarstom atbulomis rankomis, prie nieko nelimpa. Tik kuo jos daugiau sukaupi, tuo mažiau matai savęs. Iš esmės lieki nepasikeitęs, tik apaugęs. Gal ir senatvė ar žmogaus branda tėra tik baugiai didelis nereikalingos informacijos kiekis. Susimažinęs savo atmintį, numetęs kelis terabaitus – labiau taptum savim, iš senstančio medėjančio stuobrio pradėtum vėl vaikėti?

O gal taip nebūtų, tačiau dabar, štai čia, kapstydamasis po savo istorijas, labiausiai abejoju tuo, ar apsikasus niekais pavyktų tada, kada reikia, savo balsu ištarti – štai čia manimi netikėkit, čia aš paraidžiui meluoju,nes rašant nieko neišėjo nei iš mano pirštų, nei iš galvos; o va čia – pats nežinau kaip ir kodėl, bet sutampu su savim, t.y., čia aš esu aš.

Į šitą butą (iš kurio dabar rašau) atsikrausčiau prieš 4 metus. Vienintelis dalykas, ko čia niekada neliečiau – plačios horizontalios žaliuzės ant langų. Vienas langas – visiškai atitrauktas, kitas – su pusės sprindžio tarpais per kuriuos, teoriškai, mane galima stebėti iš gretimų namų kiauras naktis. Suprantu – tai būtų baisiai nykus ir beprasmis užsiėmimas – žiūrėti į tipą, kuris nieko nerezga, viskuo patenkintas, kažką nutuokia, bet nieko nesiima – bet jei taip jau būtų, kad esu sekamas – jei būtų nuspręsta, kad vieni kitus turime sekti ne tik virtualioje erdvėje, bet ir betarpiškai – galėtų tie, kurie paskirti sekti mane nebesislėpti. Jei ko kartais neįžiūri ar nesupranta – galėtų sumirksėti prožektoriumi iš namo priešais lango arba ateiti, pasibelsti ir paklausti, kas neaišku, ką praleido. Suprasčiau, atjausčiau ir, kuo galiu, padėčiau. Paslaptys šiais laikais yra visiška atgyvena. Tie, kurie mano, kad turi paslapčių – meluoja patys sau. Nebėra jų. Baigėsi paslapčių epocha be fanfarų ir be ašarų – niekas net nepastebėjo kada. Nereikėtų daryti jokios tragedijos – paslapčių nebelieka tada, kai gyvenimai pasidaro nebe tokie įdomūs, kokie galėtų būti. Nors gal ne visai taip. Paslapčių tebeegzistuotų, jei pradėčiau kištis į kitų – o labiausiai – savo – reikalus.

Gatvėse bei didžiosiose krautuvėse prisimenu, kad galimai esu stebimas kamerų, kad, galbūt, stebėtojai žino apie mane daugiau nei aš pats. Su savistaba man prastai – dažną dieną nežinau, ar jau man barzda atžėlė, ar jau laikas skustis. Apie vidų išvis nekalbu. Visa tai turėtų žinoti tie, kurių darbas sekti, stebėti, rūpintis. Jei jie gerai eina savo pareigas, jau turėtų nutuokti, bent apytikriai, kas aš per paukštis, ko man derėtų griebtis ir pan. Viliuosi, kad yra tikimybė, kad kuris nors stebėtojas kada nors prisivijęs pranešti, kad mano kuprinė atsegta, skirs man porą minučių ir, bendrais bruožais, nusakys esmę.

Noriu tikėti, kad kažkas, kaip Kornelijaus Platelio eilėraštyje „Sekamas“ – viena koja žmogaus, kita – paukščio – paseka mane ir ten, kur neaprėpia budrios stebėjimo kamerų akys. Prižiūri. Tikėtina, kad, anapus kamerų, vienus seka Dievas, kitus – iškart keli dievai ar tuntas dvaselių. Bet dievai, kaip kad toliau pasakyta tame mane jau keletą metų sekančiame Platelio tekste, tyli, o mes patys atsakom už juos.

Bet dažniau už dievus man atsako kitų, tų, kuriuos aš pats sau seku, tekstai. Juose randu tai, ką norėjau parašyti, bet nežinojau kaip. Kadangi aš pats, vos pabaigęs rašyti, pamatau, kad išėjo ne tai, ką ketinau pasakyti, o daugiau, gali būti, jog tas viršpelnis yra skirtas tiems, kurie mane seka ir galvoja, kad jie negalėtų parašyti taip, kaip man netikėtai pačiam sau išeina.

Beprotiška ta visuotinio sekimo idėja. Bet visa tai, kas beprotiška – teikia daugiausiai vilties. Tikrai neatsipirktų, jei, pavyzdžiui, tokių kaip aš sekimas, tas kamerų kabinėjimas ant kas antro stulpo, tų sekimo programų diegimas į pasaulinį tinklą, būtų vykdomas vien dėl komercinių sumetimų, nes, kaip minėjau, kuo toliau, tuo lengviau išsiverčiu be naujų daiktų. Kvaila būtų detaliai sekti žmogaus gyvenimą turint tikslą jį pamėgdžioti, pakartoti. Tai neįmanoma – kuo besektum, galiausiai atrandi, kad eini savais nepakartojamais klystkeliais.

Kokia prasmė ieškoti tų, kurie nesislapsto, vytis tuos, kurie nebėga, mokytis iš tų, kurie nežino? Paporinkit, kai jau žinosit, kas mus sau sekasi? Ir kas iš to jiems, mums, Kažkam?

Labas, kas tave sekasi, tas tave žino.