Sveiki, mielieji skaitytojai,

su viltimi kas rytą išeinu į kiemą – ar jau šilčiau? Lyg ir... O rytoj? Šals? Ir iš kur tas vėjas? Orų mergaitė televizoriuje paskubom išberia metalinių žodelyčių virtinę, taip barška, kad nieko neišgirstu, išskyrus – vėjuota, vietomis gūsiai iki...

...iki, sakau ir aš, daugiau nieko nenugirdęs, oro masės ūžauja, siaučia, siuva už lango... Skiautinius. Žiūrim. Ar įžvelgsim, kokie kultūriniai vėjai pūtė šią savaitę?

Pamenu, prieš mėnesį kitą siautėjęs gūsingas vėjas nutrenkė keletą plytų nuo statomo dangoraižio, o kai kas net dievagojasi matęs skrendančią metalinę kepsninę, išplėštą iš kito dangoraižio balkono. Aukų išvengta. Materialinių nuostolių – ne.

Panašios vėtros pernai siautėta ir Nacionaliniame dramos teatre, nunešė ne tik kepsninę, bet ir keptus karvelius kai kuriems nubaidė nuo godesnių burnų. Dabar bandoma suskaičiuoti, kas liko dar neišdrabstyta po puotos, ir kažkaip prasklaidyti degėsių kvapą. Panašu, kad naujieji skersvėjai teatrui gali įpūsti gyvybės.

Kur yra lietuvių literatūros galia, ko gero, labiausiai nujaučia profesorius Kęstutis Urba: „Jei manęs kas nors paklaustų, kas buvo reikšmingiausias XXI a. pradžios rašytojas, aš visai neabejodamas atsakyčiau, kad tai – Gendrutis Morkūnas.“ Gaila, kad jo knyga „Iš nuomšiko gyvenimo“ išėjo jau po autoriaus mirties. Tačiau rašytojo auganti šlovė galbūt taps kelrodžiu tiems, kurie ieško gaivių knyginių vėjų šalies.

Ar matėte, į kokį uragano sūkurį pateko Lietuvos kino studijos pastatai sostinėje? Beveik neliko plytos ant plytos. Sako, dešimtmečiais kaupta archyvinė medžiaga dar ilgai plaikstėsi virš Antakalnio. Dabar tokie tvarkymo darbai vadinami verslumo dvasia. Anksčiau tai paskubom siaučiančiai stichijos atmainai duodavo paprastesnį vardą – gobšumas. Šiaip ar taip, ko netenkam Vilniuje, galbūt bent iš dalies atsikurs Kaune.

O kas ten taip kaukia, tai gailiai rauda, tai plūstasi, lyg būtų čia pat tekštelėjusi ir purvais aptaškiusi paklydėlė kepsninė iš dangaus? Tai ūturiuoja, tai vyturiuoja, tai lietuviškai, tai lenkiškai. Ne, Adomo Mickevičiaus paminklas dar neatgijo. Tačiau gal kas žino tokią santrumpą – JAH? Taip, tai kitados labai įsidėmėtina asmenybė – Juozapas Albinas Herbačiauskas. Vienų mylėtas, kitų – nekęstas. Štai ir spektakliai, susiję su mesianizmo tema, jau statomi ne tik apie minėtą A. Mickevičių, bet ir apie J. A. Herbačiauską.

Galbūt vaidyba spektakliuose būtų įtaigesnė, tapyba – įspūdingesnė, literatūra – apskritai gelmių gelmė, jei Lietuvoje labiau plistų mecenatystė? Ko gero, panašaus poveikio nebūtų, bet jei mažiau menininkų stovėtų ištiesę ranką Kultūros ministerijos apsiausto kišenės link, būtų kažkaip paprasčiau – tai instancijai nebereikėtų visą laiką aiškintis, kad ji nėra burtininkų sambūris, ar graibstytis iliuzionistinių triukų, o ir menininkai mažiau jaustųsi kaip triušiai, įbrukti į projektų skrybėlę. Todėl kiekviena mintis apie mecenatystę turėtų būti svarstoma nebūtinai vien ironiškai.

Tarsi šiltas vėjo dvelksmas maloniai nuteikia pavasarį atgijusi „Savaitės skaitinių“ rubrika. Rėjaus Bredberio knygų apžvalgoje autorė džiugina precizišku dėmesiu mažiau pastebimiems, bet ne mažiau svarbiems leidybiniams niuansams – dailininko darbas, primenami ankstesnieji lietuviški leidimai ir panašiai. Verta paskaityti.

Būna, kad prastos žinios nugenamos dangumi kartu su debesimis, šypteli saulė. Pavyzdžiui, Vakaruose. Tarkim, Jonui Mekui bus suteiktas „garbės mokslininko“ titulas.

O iš Italijos, kur tos saulės daugiau, – taip pat yra šviesių žinių. Šventasis Pranciškus „Saulės giesmėje“ vėją vadina broliu... Vieta, kur ilsisi šio kūrėjo palaikai, tapo gražesnė.

Asyžius gali didžiuotis, kad po jo teritoriją vaikštinėjo toks žmogus, o Vilnius, kilus apdovanojimo mados vėjams, taip pat pagerbia miestui nusipelniusiuosius.

Kas ir kur išpustė praėjusios savaitės laiką, negaliu pasakyti. Mano kolegos redakcijoje – taip pat.

EPA nuotrauka

Vienintelė viltis – tas pats vėjas, kuris nupūtė penketą dienų ir metalinę kepsninę, gali atpūsti ir ką nors gera. Žinoma, jau gerokai vėliau, kai tiesiog patikėsime save malonės dvelksmui, o ne vaidinsime, kad tuo tikime.

Pasitaiko, kad kai kuriose knygose rašomi visiški vėjai. Galbūt prie to prisideda ne tik rašytojo neraštingumas, bet ir redaktoriaus vėjavaikiškumas. Jei pažiūrės pro pirštus ar apskritai palaikys rankraštį ir atiduos, tik į pavadinimą akį užmetęs... Kaip teigia patyrę rašto tvarkytojai: „Svarbiausi redaktoriaus charakterio bruožai, bent man taip atrodytų, – smalsumas, atidumas ir kantrybė. Sutinku ir su Jūsų pacituota pastaba dėl kuklumo. Sakyčiau, kad kuklumas niekam nekenkia – nei kūrėjams, nei vertėjams, nei redaktoriams.“ Apie tai galima ir plačiau paskaitinėti.

Labai įdomus kino ir futbolo mišinys aptinkamas Rimvydo Strielkūno raštiškai išdėstytuose įspūdžiuose, kurių tęsinių vienokia ar kitokia forma norėtųsi tikėtis ir ateityje. O dabar galima žvalgytis po sudaigstytą ir pavasarinę teksto veją.

Kokią kryptį rodo muzikos vėjų vėtrungė, bent man pakankamai aišku. Šiaurės. Jeigu nesibaidantys gerų lietuviškų tekstų ir subtilios muzikos prieš keliolika metų praleido galimybę klaustytis kasetėje įrašyto albumo „Netiekto“, tai verta tas dainas įsigyti dabar – CD formatu.

Kita muzikinė tema – rengiama knyga apie klubinę muziką. Panašu, kad autorius yra rimtai nusiteikęs ir laiko vėjais neleidžia.

EPA nuotrauka

Dar rimčiau – kaip pats rašo, su meile – į pasaulį žvelgia poetas Gytis Norvilas: „Pasižiūrėjus į knygų lentynas bibliotekose, knygynuose, knygų mugėse, į jų legionus, nuklotus užmaršties dulkėmis ar blizgalais, į tas raštuotų popierių krūvas, dingsta bet koks noras imtis plunksnos, rašymo. O kai jau niežti nagai arba silpnumo akimirką imu nerimauti, kad jau metai neparašiau nė sumautos eilutės, užmetu akį į tuos parazitus – knygas, kurios nežinia kaip sulenda į namus, nors sąmoningai jų nebeperku, ir veidą išriečia autoironijos šypsena... Gydo. Tiesa ta, kad popierius viską iškenčia, bet tiesa ir tai, kad jis visiškai nekenčia...“ Man irgi dažnai dingsta noras imtis plunksnos, ypač kai tą plunksną kažkur nusineša vėjas, palikdamas toliau skaitinėti Gyčio esė.

Bet perskaitęs vieną, turi imtis kito. Esu jau anksčiau „Kelionė su Bernardinai.lt“ žurnale skaitęs neseniai „Sankirtų“ rubrikoje paskelbtą esė. Kurioje kalbama apie daug ką. Bet viena iš labai supaprastintų minčių būtų tokia: net jei atrodo, kad nesiseka, pasak poeto Donato Petrošiaus, „kažkas būtinai sekasi“.

Gal netgi vertėtų pasekti Šarūno Saukos pėdsakais, kurio paveikslus viesulas nunešė net iki Dusetų: „Man pasirodė įdomiausias šitas variantas. Man nuobodu daryti Vilniuje mažą parodą, man neįdomu tai dabar", – kalbėjo Nacionalinės premijos laureatas. Ką dar kalba dailininkas, galima bus susidaryti vaizdą iš jo kūrinių.

O štai fotomenininkas Romualdas Rakauskas prsipažįsta, kad yra išrankus. Nors klausinėjama jo vis siekiat prisipažinimo, jog yra godus. Neprisipažįsta. Ir dėl to, kad jokie pašnekovų siunčiami vėjai neišblaško, yra tik dar labiau godotinas. Kaip ir šis pokalbis.

Skiautinių savaitlaiškio pabaigoje su džiaugsmu aptikau – sinoptikai irgi mėgsta skaityti knygas.

Taigi, kultūrinis vėjas sustiprės, vietomis gūsiai sieks iki...

Iki, laikykitės. Kuo daugiau šilumos ir šypsenos. Ir svarbiausia – pririškite kepsnines. Jų skraidymo sezonas jau baigėsi. Artėja skrudinimo laikai.