Valdas Papievis. Eiti: romanas. Piešiniai Prano Gailiaus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010. – 156 p.

Eiti – bėgti, eiti – nenustoti, eiti – nepavargti, – taip ir kitaip kartoja sau neminimo amžiaus, neįvardijamos išvaizdos vyriškis, savaitei išmainęs Paryžių į Provansą, išginęs save iš namų be jokio konkretaus tikslo. Mintyse jam skamba Wong Kar-Wai filmo garso takelis, prieš akis – siauri, dulkantys provincijos keliai, kepinanti saulė.

Šis nedidelės apimties, visomis prasmėmis gražus romanas greitai įtraukia, nors nė pats dorai nesupranti, kuo, – jame nemažai buities, monotoniško kalbėjimo apie rutininius dalykus, vidinio nerimo ir sutrikimo demonstravimo. Tačiau akis pati šokinėja po trapias, poetiškai suręstas eilutes, – Valdo Papievio kalbėjimas sklandus ir ritmiškas, sakinių struktūra tiesiog skambanti. Autorius elgiasi kaip tapytojas, kuris žiūrovo dėmesį prikausto ne netikėta kompozicija, o tik spalvų sąskambiu.

Būtent taip yra su romanu „Eiti“, kurio siužetas nėra kažkuo unikalus ar išskirtinis, priešingai, skaitytojas gana greitai pajunta, jog tekste bus ir pilstymo „iš tuščio į kiaurą“. Tačiau čia yra tapoma žodžiais: žodžiais žaidžiama, žodžiais einama į priekį; nepraleidžiant nieko, – žodžių skambėjimo (dildė, gildė, vilnijo, sidabravo, vilgė), jų talpinamos prasmės, net grafinio atrodymo (kurį, be kita ko, svariai papildo Prano Gailiaus piešiniai), pajuntant, kad viskas tam tikra prasme – tik grafinė išraiška, tik susitarimas.

„Galvojo: šis kelias – kaip sakinys, kurį rašydamas neturėtum dėt nei brūkšnių, nei dvitaškių, nei kablelių, tik vienintelį tašką jo pabaigoj“ (6 p.); „eitų, […] tais mažyčiais žingsneliais pievą kirčiuodama“ (130 p.); „veja, per kurią aukštyn nuo baseino veda laiptelių kirčiuojamas takas“ (27 p.). Bet peizažas ne tik kirčiuojamas, jis ir valdingai įrėminamas – dangaus, fotografijų kvadratų, vitrininių langų stačiakampių, žaidimui paruoštų, tvarkingai trikampin suglaustų biliardo kamuolių. „Kodėl visa tai, ką matau, man atrodo tiktai paveikslas, netikrumo rėmų įrėmintas, kuriame tie žmonės yra nelyg degtukai, dar vos vos rusenantys, bet netrukus užgesiantys, į bedugnę, tokią pat juodą kaip užgesusių degtukų galvutės, nukrisiantys?“ (48 p.).

Iš šio patetiško, ganėtinai imanentiško minčių srauto („Juk dažnai taip ir būna – kai atsitinka kas nors, regis, kad tai neišvengiamai atsitikti turėjo“, 21 p.) išnyra ir puikių, mūsų laiką ir dažno mūsų savijautą demaskuojančių svarstymų: „Mums skirta per daug labai greit bėgančio laiko, su kuriuo mes neturim ką veikt. Kiekviena diena pabudus – kaip ežeras, kurį nežinia kaip perplaukt reikės, o savaitės, mėnesiai lekia, kad nė mirktelt nespėji“ (22 p.).

Romano mąstantysis nugrimzdęs mintyse: „Mes turim save ir lygiai taip pat mes neturim kur savęs dėt. Visiškai nebūt jam nesinorėtų, tačiau jam norėtųsi būti migla, sklendžiančia tarp žmonių ir daiktų. Niekur nebūti ir būti visur, nieko nedaryti, niekur nedalyvauti, bet viską jausti, žinoti, aprėpti – iki laikų pabaigos“ (22 p.). , man, jis, tu – pasakotojo rakursas intensyviai ir neįprastai, tačiau kūrybiškai šokčioja, ir tai galbūt svarbiausia priežastis, lėmusi Papievio romano „Eiti“ paskelbimą (Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rengiamuose rinkimuose) kūrybiškiausia praėjusių metų knyga. Tekste sumaišties kelia beveik kiekviename puslapyje sušmėžuojantis ir nuolat klaidingai pavartojamas linksnis „link“ bei prancūziškai pateikti veikėjų dialogai, ne tokie ir reti, ir kurių nepasivarginta versti į lietuvių kalbą. Trūkumą galima „nurašyti“, žodžių skambėjimą iškelti aukščiau prasmingumo, tačiau, šiaip ar taip, ne visi knygos skaitytojai bus frankofilai.

Žodžiu, jei bent vieną Wong Kar-Wai režisuotą filmą esate pažiūrėję iki galo – įsijausite ir į Valdo Papievio teksto lingavimą: rasite nusiraminimą jo žodžių bangose, estetiką neskubriame kasdienybės tekėjime. Metaforiškai kalbant – tai nedidelis apimtimi „paveikslas“, tačiau jokiu būdu ne „etiudas“, paskubomis sukurtas ir pakištas po nosimi skubančiam žiūrovui. Tai – atidaus skaitymo reikalaujanti lektūra, „žodžių žaidimas, tais žodžiais ir dangstantis, ir retkarčiais atsidengiant. Slėpynės ir gaudynės vienu metu“ (102 p.).