Nuotrauka: eFoto.lt

Lietuvoje jau balandžio vidurys. Iki Velykų, vėliausių daugelio atmintyje, liko vos savaitė. Pavasaris plyšta, nors tie, kurie išėję iš namų sėda mašinon, o iš jos žengia tiesiai į darbą, to gal ir neregi.

Taip, jis vėluoja, tačiau vėsūs orai negali sustabdyti visko. Tik pažiūrėkite, kokie išbrinkę kaštonai, tuoj atsivers forzitijų žiedai, darželyje baigia žydėti snieguolės. Miškuose – vis tirštėjantis žibuoklių kilimas, skubiai kalasi šalpusniai, rūteniai, vištapienės – tie augalai, kuriems lemta visą aktyvųjį gyvenimo ciklą atlikti anksti pavasarį, negali neskubėti.

Labai greitai sužaliuos miškai, atsivers kiti žiedai, su jais teks dalytis vabzdžiais, žiedų apdulkintojais. Į miškus mus viliojantis pavasaris dažnai pasuka nelauktų dovanų. Kad ir žalių vešlių dilgėlių, iš kurių galima virti sriubą, dar bėga sula, tiesa, tik iš beržo, nes klevai jau daug kur tuoj sprogs, pradės žydėti. Negalime medžio skriausti tokiu atsakingu metu.

Tų pavasario pagundų ir atsakomybių miškuose gausu ir daugiau. Štai greitai šiluose suruduos bobausiai, – ne visiems Lietuvoje pažįstami, bet Dzūkijoje renkami ir vertinami, net superkami grybai. Sunkiausia pavasarį matyti plėšiamus pataisus. Juos iš gamtos pagrobę ir ne savo darbo triūsą pardavinėjantys prekeiviai aiškina, kad tai geriausias papuošalas Velykų stalui. Tačiau, gerbiamieji, kaip saugomu augalu, pavogtu iš gamtos, galima puošti šventinį stalą? Už tai baudžiama, o aplinkosaugos specialistai visada laukia pranešimų apie tokius prekiautojus. Atrodo, jog šalti orai buvo sustabdę žolės degintojus. Neduok Dieve, kad jie vėl prisimintų šią savo nelemtą veiklą.

O paukščiai gieda. Trioskia kikiliai, trimituoja gervės, miestuose ir miesteliuose suokia dūminės raudonuodegės. Gandrai – jau savo namuose, varnėnai ruošiasi perėti. Kitą savaitę jau, ko gero, sulauksime pirmųjų kregždžių ir gegučių. Taigi pavasaris. Pats jo įkarštis, tik mokėkime visa tai pamatyti.

LRT ir Bernardinai.lt