Žaliavalgystė: mada ar revoliucija?
![]() |
Įsivaizduokite, kad vieną dieną artimas žmogus pareiškia, jog daugiau nebevalgys jokio termiškai apdoroto maisto, t. y. virtų, keptų, skrudintų, garuose apdorotų patiekalų. Trumpai tariant, jis pasiskelbia tapsiantis žaliavalgiu. Ką darytumėt? Normalu, jog laikomės atokiai ir žiūrime įtariai į tai, kas mums yra visiškai nauja. Todėl suraukti antakiai, gūžčiojantys pečiai arba sukiojimas pirštu ties smilkiniu kam nors užsiminus apie žaliavalgystę yra sveikintina reakcija. Blogiau, kai viskas tuo ir pasibaigia. Tad neskubėkim teisti – susipažinkim.
Kas tai yra?
Žaliavalgystė (angl. Raw Food) – mitybos būdas, kai žalias, termiškai neapdorotas ir dažniausiai organiškas maistas sudaro didžiąją raciono dalį. Pradedantieji žaliavalgiai savo žaliavalgystės lygį mėgsta nusakyti procentais, mat tokių, kurie vartoja išimtinai (100 %) tik žalią, gyvą maistą, kol kas yra nedaug.
Dažniausiai žaliavalgiai nevartoja nei mėsos, nei žuvies, nei pieno produktų ir kiaušinių. Jie renkasi vaisius, daržoves, sėklas, grūdus ir žalumynus, kuriuos džiovindami, daigindami, spausdami, raugindami, mirkydami ir maldami sugalvoja neįtikėtinų patiekalų. Žaliavalgystės griebiamasi ligoms prispaudus, kiti ją išbando smalsumo vedini ar įkvėpti kitų pavyzdžio.
Gyvybės eliksyras
Bernardo LaPallo rugpjūčio mėnesį sukako 109 m., tačiau jam amžius – tik skaičiukas. Vyras rašo knygas, dalija interviu, dalyvauja seminaruose, daug juda ir ... svajoja atidaryti savo restoraną. Bernardo oda spindinti ir lygi, akys dega gyvybe, o protas šviesus ir aiškus. Didžiąją jo raciono dalį sudaro gyvas, žalias maistas, o žaliavalgiauti pradėjo jaunystėje, kai dar niekas plačiai apie tai nekalbėjo.
![]() |
O štai keturių vaikų mama ir septynių anūkų močiutė Mimi Kirk kiekvieną dieną pradeda žaliuoju kokteiliu, kurį ruošia iš įvairių lapinių daržovių ir vaisių. Nuo 30-ies ji nebevartoja gyvūninės kilmės maisto, o išbandžiusi žaliąją dietą netruko ja užkrėsti ir visą šeimą.
Būdama 70 m. amžiaus Mimi laimėjo PETA (didžiausia pasaulyje už gyvūnų teises kovojanti organizacija) rengiamą grožio konkursą, o šiemet gegužę ji pristatys savo naująją knygą. Mimi sako, jog ji jaučiasi tokia sveika ir energinga lyg būtų dvidešimtmetė. Daugybė žmonių kasdien jai rašo laiškus, norėdami suprasti tokios geros savijautos priežastis ir galbūt šį bei tą prisitaikyti ir sau.
Plinta ir į lietuvių namus
Šiandien vakarų kultūros šalyse žaliavalgystė sparčiai įgauna pagreitį. Rodos, pasaulyje vis daugiau žmonių įsitraukia į šį įdomų eksperimentą su mityba.
Eksperimentas čia itin tinkamas žodis, nes beveik visi žaliavalgiai tokiais tapo nusprendę tik pabandyti, paeksperimentuoti ir savo kailiu patirti, o kas gi nutiks pradėjus taip maitintis. Jie juokauja, jog tas, kas bent kartą ryšis tokiai nors vieno mėnesio avantiūrai, amžiams pakeis savo supratimą ne tik apie mitybą, bet ir gyvenimo būdą.
Žaliavalgystė lėtai atkeliauja ir į lietuvių namus. Apie šį mitybos būdą jau užsimenama interneto portaluose, diskutuojama forumuose, patyrimais dalijamasi dienoraščiuose. Žmonės buriasi į grupes, nes einant nauju keliu smagu sutikti bendraminčių, drąsiau keliauti. Net restoranėlis Vilniuje atidarytas! Sakote: „Ai, tai tik dar viena mada. Pažais ir praeis!“ Išties, rodos, jog tai tik dar viena neaiški naujovė, neaišku kieno ir kada sugalvota ir paleista į pasaulį daugintis.
Tačiau geriau pagalvoję atrandame, jog tai ne naujas, o itin senas mitybos būdas, nes žmonės savo maistą ėmė gaminti tik susidraugavę su ugnimi. O iki tol? Sakysite: „Tai negi vėl turime grįžti į beždžionių laikus?!“ Bet palaukite, juk beždžionės, užkūrusios ugnį, staiga žmonėmis nevirto. Galima tik spėlioti, kodėl žmonės ėmė kepti savo maistą. Ar gyvenimo sąlygoms tapus atšiauresnėms, o gal dėl atsitiktinumo?
Užuominos raštuose
Jeigu klausimas, kaip maitinosi žmonės civilizacijos priešaušriu, yra pernelyg miglotas, tai Kristaus laikus siekiantys dokumentai atrodo bent jau šiek tiek aiškesni. 1923 m. vengrų lingvistas, psichologas ir filosofas Edmond Bordeaux-Szekely Vatikano archyvuose rado ir išvertė „Esėjų Taikos Evangeliją“. Jos eilutės žmones štai ko moko: „Nežudykite nei žmonių, nei gyvūnų, nei maisto, kurį dedate į savo burną... Jei sotinsitės gyvuoju maistu, šis jus gaivins, jei žudysite savo maistą, negyvas maistas žudys jus... Gyvenimas kyla iš gyvenimo, o iš mirties visada ateina tik mirtis... Tai, kas žudo jūsų maistą, taip pat žudo ir jūsų sielas... Jūsų kūnai tampa tuo, ką valgote, taip, kaip jūsų sielos tampa tuo, ką galvojate... Todėl nevalgykite to, ką šaltis ir ugnis suniokojo, nes degintas, šaldytas ir suardytas maistas sudegins, sušaldys ir suardys jūsų kūną... Valgykite vaisius ir žoles, kuriuos užaugino ir subrandino gyvybės ugnis...“
Tiesa, E. B. Szekely darbus gaubia mįslės ir skandalai. Pats Vatikanas teigė, kad „Esėjų Taikos Evangelijos“ rankraščiai apskritai neegzistuoja, o mokslininkas tais metais net nebuvo įleistas į archyvus. Rinkimės patys, kuo tikėti, o kuo ne.
Ieško atsakymų
Tikėjimo ir istorijos temos visada painios, bet to negalėtume pasakyti apie mokslinių tyrimų duomenis ir paprasčiausią logiką. Italų natūropatas gyd. Giuseppe Cocca, norėjęs būti matematiku arba inžinieriumi, tačiau paklusęs tėvų valiai tapo diplomuotu medicinos ir chirurgijos specialistu. Greitai nusivylęs oficialiosios medicinos gydymo metodais ir požiūriu į ligas, savo profesinę karjerą pasuko kiek kitokiu keliu. Šiandien jis ne tik sėkmingai gydo ligonius, bet ir nuolat bendrauja su sveikaisiais jiems aiškindamas, kaip reikia gyventi norint nesirgti.
Gydytojas kelia klausimą, kokia mityba žmogui turėtų būti normali? Kokia yra žmonijos mitybos istorija? Juk dažniausiai galvojama apie tai, ką valgė mūsų seneliai, proseneliai ir proproseneliai, ir apie tai, kaip maitinomės prieš 200 ar 300 metų. O kas buvo prieš tūkstančius ir milijonus metų? Ar vėliau keičiantis valgymo įpročiams keitėsi ir virškinimo aparatas? Ar mūsų organizmas pritaikytas pasisavinti tokį maistą, kokį vartojame šiandien? Pažvelkime trumpai į tai, ką sako mūsų kūnas .
Mėsa, pienas, duona, vaisiai ir daržovės... Skirtumas yra ne tik tarp jų, bet ir tarp virto ir žalio maisto. Įdomus klausimas: ar mūsų organizmas, be skonio skirtumo, supranta, kad mes suvalgėme keptą arba žalią obuolį? Jei supranta, tai kaip reaguoja?
Mėsa, pienas, duona, vaisiai ir daržovės... Skirtumas yra ne tik tarp jų, bet ir tarp virto ir žalio maisto. Įdomus klausimas: ar mūsų organizmas, be skonio skirtumo, supranta, kad mes suvalgėme keptą arba žalią obuolį? Jei supranta, tai kaip reaguoja? Į šiuos klausimus atsako šveicarų daktaro Paul Kouchakoff atliktas eksperimentas. Jis nustatė, jog kaskart valgant maistą, apdorotą aukštesnėje nei 50 ºC temperatūroje, organizme padidėja baltųjų kraujo kūnelių kiekis.
Žaliavalgiai atletai griauna mitus
Viktorija Skafaru





































