Kūrybos vyksmas ir menininkų pasiekimų sklaida Lietuvoje ganėtinai įvairūs bei margi. Jeigu abejojate, pabandykite apeiti didėlesnio miesto naujai atidarytas parodas, pasižiūrėkite parūpusius pamatyti spektaklius, filmus, nueikite į vieną kitą koncertą. Jeigu užsuksite į knygyną, tikrai sutriksite nuo žinomų ir pirmą kartą sutinkamų autorių gausos. Kitas klausimas, kad nebūtinai viskas, kas viešai parodoma, yra įkvėpimo ir profesionalaus atlikimo vaisiai, ne visur, kur esate skelbimų kviečiami, apsilankę būsite patenkinti. Galima pasirinkti. Esama, kur ieškoti. Surasite, ką pamatyti, išgirsti, perskaityti.

Šįkart aplankykime dvi skulptūros parodas ir miuziklo premjerą. Deja, Sporto areną „Žalgiris“ statantis ir neseniai Kino studiją (sic!) įkūręs Kaunas neturi miesto Parodų rūmų, keičiamoms dabarties dailininkų ekspozicijoms dalį plotų skiria muziejai, aktyviai dirba privačios nedidelės galerijos, menus geranoriškai parodo kai kurios kultūros įstaigos. Tačiau mažiau smalsūs miestelėnai ir Kauno svečiai ne visada žino, kur ir ko nepastebi, ką praeidami nuskriaudžia save...

Leonas Strioga. „Autoportretas 81“, „Ant aukštojo kalnelio“, „Šokanti viršukalnėje“. Mildos Kiaušaitės nuotraukos

Skulptūrų šviesa

Kauno apskrities viešosios bibliotekos (Radastų g. 2) Meno leidinių skaitykloje veikia Nacionalinės premijos laureato Leono Striogos skulptūrų paroda „Šviesos lauke“. Spindulingai dvasinga, išmintingai lyriška ekspozicija, kurioje, kaip taikliai pastebėjo viena žiūrovė, norisi palytėti darbus, pajusti pulsuojantį medį. Pernai devyniomis autorinėmis parodomis Kaune, Vilniuje, Druskininkuose, Ukmergėje, Klaipėdoje ir Palangoje savo aštuoniasdešimtmetį paminėjęs darbštuolis menininkas per žiemą pjaustė, kapojo, laužė medį, kad pavasariop pasveikintų drauge su gamta atgimstantį, nuskaidrėjantį „Šviesos lauke“ lankytoją.

„Galiu laisvai keistis, atsinaujinti, atsišviežinti, – sako L. Strioga, – nenoriu pelyti, vengiu užsistovėjusio vandens būsenos. – Ir šelmiškai juokiasi: – Turiu dar šėtoniškos jėgos, kaip pasakytų Picasso. Nors, rimtai šnekant, kurdamas visada išlaikau vidinę šviesos, lyrizmo, optimizmo rimtį. Bjaurastis man svetima. Kam jos reikia, jeigu esu nenusivylęs gyvenimu, nežinau, kodėl turėčiau verkšlenti. Mano amžius toks, kad rūpi prisiminimai, neskubrūs pokalbiai su savimi, kuriant svarbiausia bei sudėtingiausia atsiskleisti, nepabėgti nuo savęs.“

Parodos „Šviesos lauke“ temas lakoniškai nusako nedidelių, kuriomis mielai papuoštume savo butą, mažosios plastikos kūrinių pavadinimai: „Barokinė moteris“, „Saulėtais takais“, „Dama su skrybėle“, „Ieškantis žmogaus“, „Nostalgija“, „Su savo gyvenimu“ ir kt. L. Striogos skulptūros nepamėgdžiojamos, mat jose lengvai atpažįstamai dera bičiuliškai paprastas tikrumas, kasdienio gyvenimo jaukumas ir intelektualus dvasingumas.

Raphaelio Mognetti. „Žmogus“, „Be pavadinimo“, „Mąstytojas“. Mildos Kiaušaitės nuotraukos

Dvigalvis kūrinys – dvimiesčiui

Iš saulėtos nutviekstos Meno leidinių skaityklos užsukime į Mykolo Žilinsko dailės galeriją (Nepriklausomybės a. 12), kurioje iki gegužės pradžios veikia prancūzų skulptoriaus Raphaelio Mognetti paroda „Tikrovės šviesa yra artimiausia saulei žaizda“. Autorius akcentuoja sukūręs „dvigalvį kūrinį“, nes ekspozicija perskelta į dvi dalis: viena jų matoma Vilniuje, Prancūzų kultūros centre, kita – Kaune. Kol sėsime į traukinį ir per valandą patogiai nuvažiuosime į sostinę, pasižvalgykime, kaip pirmojo apsilankymo Kaune dešimtmetį pažymi menininkas.

L. Striogos prašnekintas beržas per parodos atidarymą maudėsi natūraliuose saulės spinduliuose, R. Mognetti iš tamsaus metalo bei kitų medžiagų sukurtus darbus išplėšia prožektorių šviesa, nes atsiduriame tamsioje patalpoje. Autoriui panorėjus kartais matome „dvigubai“ – erdvinius trijų matavimų kūrinius ir jų šešėlius ant sienos. Ekspozicija sąmoningai paslaptinga, susimąstome apie formas, skulptoriaus dialogą ir sandūras su aplinka. R. Mognetti šerpetotai mįslingas, sunkiasvoris („Strutis“, „Žmogus“), žaismingas („Moteris debesyse“, „Bėganti pora“), subtiliai grakštus („Paslaptis“, „Mąstytojas“). Kūrinių nedaug, todėl norėtųsi stilistiškai vientisesnės, akcentuočiau, pavadinimą įteisinančios parodos. Vizualiai išieškota estetika – puiku, tačiau raiškos galimybių eksperimentai verčia suklusti: ten, kur prasideda žaismė, žaizdos užsitraukia nepalikdamos randų...

Šiuolaikinės kompozitorės Egidijos Medekšaitės muzika paaštrina žiūrovo regą, žanrų sanglauda provokuoja interpretacijas, ir tai – įdomu.

Miuziklo „Aida“ pirmojo veiksmo finalas. Kauno valstybinio muzikinio teatro archyvo nuotrauka

Širdies keliu

Pavasarinė Kauno valstybinio muzikinio teatro premjera – Eltono Johno ir Timo Rice’o miuziklas „Aida“. Taip sutapo, kad ir šįsyk be skulptūrų neapsieisime – scenoje didžiulės faraono statulos kojos, kurios scenografui Adomui Jacovskiui sumanius juda ir keičia veiksmo vietą. Laikas bijo piramidžių ir faraonų, faraonams neįveikti žmogiškųjų aistrų...

Viktorija Streiča, Radamesas – Mindaugas Zimkus. Kauno valstybinio muzikinio teatro archyvo nuotrauka

Ištarus Aidos vardą iš karto sakome – Giuseppe Verdi ir pagalvojame apie klasikinę operą. O ištarus sero E. Johno vardą? Dainininkas, kompozitorius ir pianistas plačiai pagarsėjęs pasaulyje kaip popmuzikantas, pardavęs šimtus milijonų įrašų (vargu bau kuris esame negirdėję tokių dainų kaip „Candle in the wind“, „Circle of life“ ar „Can you feel the love tonight“). Mažiau žinomas poetas Timas Rice’as, tačiau pasakius, kad dramaturgas ir radijo laidų vedėjas parašė eiles filmui „Liūtas karalius“, miuziklams „Jėzus Kristus super žvaigždė“ ir „Evita“, pritariamai linktelime: „O taip!“ Beje, iš karto pasakysiu, kad gerbiu Kauno muzikinio teatro nuostatą dainuoti lietuviškai, galbūt vertėja Diana Gancevskaitė padarė viską, kas įmanoma, tačiau spektaklio metu sugavau save besiilgįs angliško liežuvio, pasirodė, jog lietuviškai dainuojamas „Aidos“ tekstas kartais „klampina“ solistus.

Kostiumų dailininkė Aleksandra Jacovskytė sukūrė spalvingus, akį džiuginančius kostiumus, o režisieriui Vyteniui Pauliukaičiui dėliojant greitai kintančio veiksmo mizanscenas teko perkrimsti kietoką įvairių muzikos žanrų (lyg iš „Liūto karaliaus“ ataidi afroamerikietiškos melodijos, roką keičia lyrinė baladė, nerimsta būgnai...) ir prozinių pašnekėjimų riešutėlį. Per galvą nesivartanti, santūriai elegantiška režisūra pasiteisina, V. Pauliukaitis sėkmingai suvaldo scenų gausą, miuziklo visumą, prieš mūsų akis atsiskleidžia dramatiška meilės, pasiaukojimo ir netekčių istorija. Ją pasakojant išskirtinai svarbus ir dirigento Jono Janulevičiaus, kuris pirmą kartą dirigavo ne operą ar operetę, vaidmuo, nes bendrame teatro pastatymų kontekste miuziklas „Aida“ išsiskiria specifiniu įgarsinimu, specialiai įsigytas kompiuteriu valdomas sintezatorius, elektrinių būgnų komplektas. Spektaklio choreografas – Arikas Krupas, chormeisteriai – Ramūnas Tilvikas ir Rasa Vaitkevičiūtė. Dinamiškoje „Aidoje“ nestinga kovingai veržlių ir lyriškesnių šokių, efektingos masinės scenos, kurias mes, Dainuojamosios revoliucijos nepamiršę žiūrovai, priimame tradiciškai emocionaliai.

Aida – Viktorija Streiča, Radamesas – Jeronimas Milius. Kauno valstybinio muzikinio teatro archyvo nuotrauka

Nubijos princesė Aida, kurią vaidina Viktorija Streiča arba Ieva Vaznelytė, patenka į Egipto armijos kapitono Radameso – Mindaugas Zimkus arba Jeronimas Milius – nelaisvę. Kapitonas įsimyli išdidžią, nepalaužiamą princesę, nors Egipto karalius Faraonas – neatpažįstamai storai nugrimuotas Ramūnas Šimukauskas arba Danielius Vėbra – numatęs už kapitono išleisti savo dukterį, princesę Amneris – Kristina Siurbytė arba Evelina Sašenko. Kol Egipto ministras pirmininkas Zoseras – Gediminas Maciulevičius arba Giedrius Prunskus – rezga intrigas, į nelaisvę patenka Nubijos karalius, Aidos tėvas – Algirdas Jacunskas arba Juozas Janušaitis. Liepsnoja aistros, meilės ir pareigos priešpriešos aižo krūtines, įnešama taurė nuodų... Išbandymų akimirkos žmonės keičiasi bei subręsta per akimirkas. Kas matėte G. Verdi „Aidą“, turinį nuspėjate, tačiau miuzikle nebūtinai viskas paraidžiui...

Teatralai džiaugiasi, kad jaunasis J. Milius nesunkiai pritapo prie gerokai daugiau patirties turinčio kolektyvo, miuziklui tik į naudą, kad Viktorija Streiča ir Mindaugas Zimkus atskleidžia santūresnius, rūsčiau išgyventus, geliamai skausmingus jausmus, o J. Milius ir I. Vaznelytė impulsyvesni, truputėlį arčiau, pavyzdžiui, sunkiojo roko kartos, nors netrukus išvystame, kad I. Vaznelytė trapesnė už V. Streičą, dainuoja akademiškiau, o J. Miliui tenka suvaržyti per kraštus besiveržiančią energiją, idant geriau įsijaustų į dramatišką kapitono Radameso padėtį. Labai įdomios partnerių kaitos galimybės suteikia „Aidai“ kuo įvairiausių kvėpavimų, o teatrui nuo to tik geriau – žiūrovams norisi pamatyti spektaklį keletą kartų. Pirmuosius premjerinius spektaklius Amneris vaidino šių metų „Fortūnos“ prizo laureatė K. Siurbytė, kuri iš pamaivos (vos ne kaip pasakoje su veidrodėliu) virsta į valstybei įsipareigojančia, iš tėvo sostą paveldinčia Faraonę.

Kaip žinome, rūmuose neapsieinama be aptarnaujančiųjų, todėl paminėsiu Radameso tarną Merabą – Kęstutis Alčauskis arba Egidijus Bavikinas – bei nubietę vergę Nehebką – Akvilė Garbenčiūtė, Monika Sakalauskaitė arba Greta Baranauskienė.

Kai spektaklio pabaigoje žiūrovai sukėlė aplodismentų ir šūksnių škvalą, pirmą akimirką pagalvojau apie televizijos „Chorų karų“ bei šokių projektų įtaką. Betgi ne. Premjera ne tik įvyko, bet ir pavyko. Tad džiaugiuosi, rašau, kol ausyse tebeskamba lyriškos baladės, kol neišsivadėjo iš scenos dvelkę egzotiški kvapai ir populiariajai muzikai nemaišantys dūmai. Juolab smagu, kad Kauno valstybinis muzikinis teatras pastatė spektaklį, kurį pamatyti bei išgirsti panorės ir jaunieji žiūrovai.