Marija Mažeikienė, Petrikų k. 2010 m. Arūno Baltėno nuotrauka

Baltarusijoje, Gervėčių krašte, Petrikų kaime gyvena Marija Mažeikienė - Petrikaitė, g. 1923 m. Ji tarsi šio krašto siela – dainuoja, seka pasakas su padainavimais, gražiai prisimena ne tik savo, bet ir senelių gyvenimus ir nesiliauja rūpintis šiandienos įvykiais. Rūpi ir kaimynų bėdos, ir šalies politinė situacija... Į savo namus priima kiekvieną, norintį jos paklausyti ar paklausinėti, nemažai savo atsiminimų yra užrašiusi. Kalba gražia gervėtiškių tarme, prireikus – gudiškai ir lenkiškai, kalbinama atsako ir bendrine kalba, bet, panirusi į prisiminimus, vėl grįžta prie savosios. Iki šiol iki Gervėčių bažnyčios 6 kilometrus važiuoja dviračiu...

Pusiaugavėnį kalbamės apie artėjančias šventes.

Un verbos būva gi siūlas kokis surištas, tas gi siūlas šventintas, sako, kų pamačnas. Jeigu ranka kartais skauda, ar koja, tai riša tų siūlų un skaudamos vietos. Kai buvo Grabnyčios, tai ant žvakių užrišdavo posmelį linų. Tai tie linai, skaitėsi, vaistingi, kap jau priraikia, ir naudoja. Jeigu jau būva audra, griausmai dzideli, žaibai, tadu jau žiba grabnyčių žvakį. Ir mirštančiam žmogui visada žibina grabnyčių žvakį. Žibina jau be linų, linas gi labai grait užsidega...

Seną verbą, kap jau atgyvena ana savo amžių, tai sudegina. Arba kam arčiau, tai nuneša bažnyčion verbas sanas kuniguo, tai sudegina kunigas ir Pelenų dieną pelenus iš verbų barsta žmonėms. Aš jau krosny sudeginu, jau po Velykų, kap atšvinciam ir Verbas, ir Velykas, tai tada jau.

Pašventintą verbelę daugiausia až abrazo užkišdavo, kap ir seniau būdavo. Kap ataina iš bažnyčios, tadu mušdavo: „Ne aš mušu, verba muša, per savaitę jau ir Velykos bus“. Katari bažnyčioj būva, iš bažnyčios atvažiuoja, mušdavo tuos, kurie namie.

Kur buvo jaunimas, jaunos panelas, tai darydavo iš popieriaus gėlas, ir visuomet verbos šakelį, ėglio šakelį pririšdavo, žalimos. Dar vaikystėj, prisimenu, pas kaimynus buvo tokia Anelka, ana labai mokėjo iš popieriaus daryt visokias gėlytes, tai ir mums, vaikams, verbelas mažas padaro.

Didžioji savaitė - tai jau pasnikavom visų savaitį, jau nevalgydavom mėsos niekuomet, o penktadienį tai buvo tokių, kad ir visai nevalgydavo nieko. Šeštadienį po pietų daugiausia būdavo bažnyčioj. Mano jaunystėj tai ir per naktį būdavo, aidavo iš vakaro, subatoj: po pircies – išsiprausia jaunimas ir aidavo unt nakties. Giedodavo gavėnines giesmes lyg ryto. Iki kunigas pakelia Kristų, ir tada jau pradeda „Linksmų dienų...“. Aštuoniom valandom, būdavo, prasideda tos rezorekcijos. Tadu jau mišios ir procesija aina. Seniau tai aidavo aplink bažnyčių, lauke, o dabar jau viduj bažnyčios...

Gervėčių šv.Trejybės bažnyčia. 2011 m. Arūno Baltėno nuotrauka

Klausau visuomet per radijų mišias iš Marijos bažnyčios Minski, ė kartais ir provoslavų paklausau, popai kap kalba, tai da par kunigų paklausiau, turbūt nusidedu, kų klausau popų pamokslų, tai kunigas atsakė: „Kas gali nusidėt, jei par dievų klausosi. Niekokios nėr nuodėmės, ar provoslavai, ar katalikai, visi, sako, Dzievų garbina, ir paklausyc galima visų.“ Jų kažkokia tikyba dar strogesnė, jų labai daug postų. Ė pas mus gi cik vienas, tas didysai dabar jau, o pas juos daug postų, ir tokis jau postas, kad nė žuvies negalima valgyc... Seniau tai nevalgė mėsos per gavėnių, ciktai su pienu valgydavo. Nu sekmadieniais tai būdavo jau kartais, kas daugiau turėdavo, o kas mažiau – taip ir taupė tolyn...

Senasis Gėliūnų kaimo kryžius. 2011 m. Arūno Baltėno nuotrauka

Par Juozapą, kai pusiaugavėnis būdavo - trečiadienis ketvirtoj gavėnios savaitėj - tai galima tadu ir valgyc. Skaitėsi, pusiaugavėnis, tai galima buvo, kam labai reikia, ir vestuves kelt. Per pusiaugavėnį, sako, meška verčiasi ant kito šono, arba ir kelias. Kai vėlesnės Velykos, tai ir šilciau jau... Seniau vaikams tai sakydavo – per pusiaugavėnį meška atneša vaikams batelių. Nu, sako, aikit žiūrėcie. Kartais kap ir žiemų būva – kad ir sniegas, bet raikia aic basiem tų batų par meškų. Nu tai nulakia – ė tos meškos nėr, ir nieko... Atlekia vaikai su raudonom kojom, sako, va ir batai ant kojų raudoni...

Subatoj ir ugnį šventino, ir vandens, ir valgius. Dar ir pirmų dienų šventino valgį. Seniau tai labai daug švintino – pynė tokias karabkas dzidelas ir švintino daug, kad tektų valgių visom Velykom. Mano tėvai tai jau nevežė, o mano seneliai tai cielų pyragų veža, kumpį cielų, sūrį padaro, sviesto kokį kilogramų sudaro, ir duonos puskepalį - visa ko prideda ir švintina – kad visoms Velykoms būtų švįsto valgymo. Kap aš jau vaikščiojau, šventinom tik druskos, kiaušinių ir duonos, jau nei mėsos, nei kitų valgių nenešėm.....

Kiaušinius daugiausia šeštadienį virdavo, seniau tep nemokėjom marginc, tai daugiausia svogūnų lukštuose – lukštus nutrina nuo svogūnų ir lūkštuose kvarbujo. Kas turėjo, ir dažais kartais kokiais padažydavo.

Daugiausia mušė kiaušinius. Prieš Velykas šicie, katarie kiaušiniais mėgsta mušcie, vaikščioja par gaspadines ir prašo išsimacyt kiaušinių. Kap ty gi jie suprasdavo? Par duntis stukena tuo kiaušiniu, ir supranta, katras macnas, katras nemacnas... Jeigu jau turi macnų kiaušinį, tai gi anas daug išsimuša, iš daug ko. Suveidavo vieni pas kitus ir mušdavo kiaušiniais. Susirinkdavo ne tik vaikai, – ir vyrai. Girių kaimi buvo toks kaimynas – Šėmys Jonas, tai anas visąlaik vaikščiodavo, kiaušinių prisrenka, ir tadu jau muša su visais.

Verba Mockų kaimo pirkioj. 2010 m. Arūno Baltėno nuotrauka

O antrą dieną tai aidavo ir evangelijų kalbėdavo, katarie jau dzidesni, mokėdavo - vaikai mokyklinio amžiaus. O pirmą dieną tai suaugę ajo, „Linksmų dienų“, veselinų giedojo, vaikščiojo. Bernai ir vyrai eidavo, kurie jaunesni, kurie gerus balsus turėjo ir mėgo dainuoc. Seniau vyrai ir šokimuose būdavo, kurie jaunesni, ir su jaunimu bendravo, vakarėlius lošė... Moterys namie likį vaikus augino, o vyrai - šoka....

Kur giedodavo? Prie lango visuomet, prie lango sustoja, į kambarį neidavo. Per langą ir klausydavo, dovanas kartais išnešdavo, o kartais per langų atiduodavo – kiaušinių ar ir pyrago velykinio, o kartais ir kokios arielkos. Prisrenka kiaušinių daug, kokios užkandos, arielkos ir baliavoja vyrai... Būdavo ne vieni, ir iš kitų kaimų ataidavo...

„Linksmų dienų“ tai į kiekvienus namus eidavo, o zakletenkų, kur sveikino jaunas merginas, tik ten, kur mergos buvo:

Labas vakaras mergele, dovanok vyno žaliojo,
Prašom atsidaryc langelį, dovanok vyno žaliojo.
Mes su mergelį paklegėsim, dovanok vyno žaliojo,
Jai bernelį pasvotuosim, dovanok vyno žaliojo. 
Prašysim par Dzievų geros vasarėlės, dovanok vyno žaliojo
Kad išaugt jūsų gražios visos mergužėlės, dovanok vyno žaliojo.
Ir unt Kalėdų visos ištekėtų, dovanok vyno žaliojo,
Ė un Sekminių visos subyrėtų, dovanok vyno žaliojo.“

Subyrėtų - seniau gi vadzino, jeigu pasgimdė. Sako, kad subyrėjo...

Kap jau vaiku buvau, tai nežinau, kas kų jau. Ataina kaimynė par mano mamų, sako: „Žinai, kų , Rože, ...- mano mamos vardas buvo Rožė, - Zabelia subyrėjo.“ Kita kaimynė Zabelia buvo. Aš sėdziu ir mislyju – kap dar ė to Zabelia subyrėjo... Kap ana dar bus, kad ana razbyrėjo, kur anos tie daikteliai...

Ė dainorių gi buvo gerų labai, balsingų, kaip uždainuoja, tai cik skamba. Laulauninkais vadzino. Laulauninkams pyragų kepdavo mažesnį, cielų duodavo. Seniau gi kepdavo Velykom pyragų daugelia – cielų pečių. Mažesnių pakepa ir didesnių – mažesnių jau duoc dovanoms, didesnius - valgyc.

Dziedus nešė per Velykas ir ubagams, katari buvo toki seneliai vieniši, – seniau gi ir pensijų jokių neduodavo, nieko, – kurių nebuvo kam prižiūri, ir nešdavo. Visa kų, ir valgymo nešdavo, ir rūbų, ir apsiavimo, kas kokį – savam kaimi. Duodavo ir prie bažnyčios, kap nuvažiuoja, kiaušinių daugiausia duodavo per Velykas… Krikštamotės, krikštatėviai visuomet per Velykas vaikams kiaušinius duodavo.

Verba Gėliūnų k. pirkioj. 2011 m. Arūno Baltėno nuotrauka

Velykoms mėsos išverda daugiau, kad būt, sviesto buvo, karvės visuomet jau pieno duoda, visuomet sūrį daro Velykoms. Per gavėnių nebuvo gi galima valgyc… Kap seniau, dar ir pienų nevalgė, jeigu ir melžia karvį, tadu atšildzia tų pienų ir kodzin sulėdo, ir laukia, kol Velykos ateis. Tada Velykoms daro sūrį iš tos varškės…

Mažesniem vaikam pieno duodavo ir per gavėnių, ė dzidesniem ir neduodavo – sako, jeigu valgysi per gavėnių mėsų ar pienų, tai tadu per Velykas apvers po kodziu, tai per Velykas tupėsi apverstas ir nieko nevalgysi…

Moterys per gavėnių daugiausia ausdavo. Skubėjo, kad lig Ažugavėnių suverpti visa kų, per Ažugavėnes jau mesdavo asnavas, ir tadu jau par gavėnių ausdavo…Ir po Velykų ausdavo, kartais gi šalta ir po Velykų būdavo. Ė audimai jau baigiasi, kai prasideda pavasariniai darbai. Kap jau atšyla, tadu jau bulves sodinti, daržai, - visa kas.

Mockų kaimo palaukės. 2011 m. Arūno Baltėno nuotraukos

Seniau un Jurgio gi visuomet sako: un Jurgio rasos išgys skatus laukan. Bet seniau Jurgis ir šaltas būdavo, visap būdavo, dar nebūdavo ir rasos per Jurgį. Kap šalta, tai ir negydavo. Kap šalta, tai kų gi tie skatai darys lauki. Seniau gi, sako, kap jau pirma perkūnija sugriaudėja, tadu jau, sako, Dzievas žemį atrakina, jau augs žolė, jau visa bus galima ir sėt, ir sodint... Bet kartais to pirma perkūnija dar būva ir per anksti, gamtoj visap gi atsitinka ... Jeigu šilciau, tai būva per Jurgį ir rasa...

Taigi nuo 10 morčiaus, - nuo kovo, mes gi morčium vadzinam, - prasdeda sarakai, kap seniau vadzinom, tai 40 dienų dar aina šalciai.

Sarakai tai buvo it labai seniai. Da tik po Kristaus laikų, tadu krikščionybė dar tik tvėrėsi, ir par vienų karalių buvo 40 tų gi va sargybininkų, ir anys visi apsikrikšcyjo, ė karalius buvo ne katalikas, ir tadu tas karalius liepė ituos visus krikščionis išžudyc, - tadu gi dar labai žudzė tuos katalikus.

Juos ugnin buvo visus sudėji, bet anys nesudegė ugny, tadu ant lado juos visus sustatė, buvo šalciai, visus keturiasdešimt, bet ir un lado jie per naktis visi stovėjo, bet nesušalo ladi, tadu juos liepė juos visus sušaudzyt, ir sušaudė. Nuo tada pradėjo ir švęsti tuos 40 mučelninkų dienų, sarakais vadzina. Kiekvienais metais nuo10-tai kovo itai visa kas buvo. Kas metai ir būva itie šalciai. Kap praaina 40 dienų nuo 10 kovo, tadu jau būva, atšildo. Ė da itais sarakais kartais atšilia, bet daugiausia tai neatšildo...

Kalbino Saulė Matulevičienė, Arūnas Baltėnas.

Projektą „Gervėčiai: istorinė atmintis ir tautinis tapatumas“ Nr. VAT - 17/ 2010 remia LMT.