Rašytoja Elena Botchorichvili

Zenekos nuotrauka

Kovo mėnesį Prancūzų kultūros centro kvietimu Vilniuje viešėjo gruzinų kilmės prancūziškoje Kanados dalyje gyvenanti rašytoja Elena Botchorichvili. Penkių, į daugelį pasaulio kalbų išverstų romanų autorė, aštuntąjį ir devintąjį dešimtmečius dirbusi žurnaliste, prieš dvidešimt metų emigravusi iš SSRS, dalijasi savo požiūriu. Kas buvo ir yra gera žurnalistika, ką reiškia būti rašytoja, kas yra stilius? „Bernardinai.lt“ „Savaitės pokalbio“ rubrikoje kalbina kūrėją šiais ir kitais klausimais.

Norėčiau paprastai paklausti: kaip Jūs atradote žurnalistiką? Nuo ko viskas prasidėjo?

Žurnaliste dirbu nuo trylikos metų. Nedaug kas tokio amžiaus ima dirbti šioje srityje. Pradėjau nuo laikraščio, skirto pionieriams. Mano straipsneliai buvo nedideli ir greitai perskaitomi, turbūt dėl to jie patraukdavo dėmesį. Gana greitai įgijau nemenką skaitytojų auditoriją – nors ne visiems mano populiarumas patiko, dėl to turėjau bėdų. Mane versdavo rašyti apie partinius susirinkimus, komjaunuolių sambūrius. Norėjo, kad apie juos rašyčiau įdomiai, o man tai buvo visiškai neįdomu. Iki šiol manau, kad politika man – labai tolima sritis, joje visiškai nesigaudau.

O štai sportas man tuo metu patiko, nes sportinė žurnalistika visada buvo madinga. Aš žinojau, kad jeigu noriu turėti daug skaitytojų (o aš tuo metu labai norėjau turėti daug skaitytojų), tai būtent sporto informaciją žmonės skaitys. Tarybiniuose laikraščiuose sporto žinutės pasirodydavo paskutinio puslapio ketvirtojoje kolonėlėje tarp nekrologo, skirto kokiam nors komunistui, ir orų prognozių. Būtent ten, mažytėje erdvėje, buvo ta vieta sportui. Buvo gana sunku pakliūti į ją, nes gerų žurnalistų tuo metu buvo labai daug. Reikėjo kovoti už savo vietą po saule. Ir man ta kova pavyko. Rašiau ir maniau, kad visą gyvenimą praleisiu žurnalistikos srityje.

Paminėjote, kad sovietiniais laikais buvo labai daug gerų žurnalistų. Ką reiškė „būti geru žurnalistu“?

Svarbiausia, kad straipsnyje būtų rašoma tiesa. Ir, be abejo, reikalingas stilius.

„Brežnevinių laikų“ (būtent apie tą metą kalbu) žurnalistai buvo labai išsilavinę žmonės. Sportui tai tarsi ir nereikalinga. Vis dėlto tas bendrasis kultūrinis lygmuo jiems padėdavo rašyti įdomiai net apie sportą. Net apie sausą statistiką, skaičius. Pamenu, buvo vienas žurnalistas, kuris rašė apie futbolą... Juk tai buvo Gruzijos nacionalinis sportas, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje. Jis galėdavo parašyti taip, kad būdavo neįmanoma perskaityti šio teksto neapsiverkus. Net tie agresyvūs fanai, kurie plėšydavo gerkles stadionuose, skaitydami braukdavo ašarą. Dabar aš sutinku žurnalistų, kurie puikiai išmano sportą, turi rašymo įgūdžių, bet daugiau niekuo nesidomi ir nežino. Ir jų straipsniai būna kažkokie labai... neįdomūs. Gaila, bet andainykštė žurnalistika traukiasi iš šio pasaulio kartu su to meto žmonėmis. Dabar geras žurnalistas yra reta išimtis.

Jūsų nuomone, kokių trijų pagrindinių savybių reikia žurnalisto straipsniui, kad tekstas būtų laikytinas geru?

Sunku iš karto suformuluoti būtent tris. Svarbiausia, kad straipsnyje būtų rašoma tiesa. Kuo mažiau melo! (juokiasi) Ir, be abejo, reikalingas stilius. Stilius – būtent tai, kas pirmiausia krenta į akis skaitytojui. Taip pat labai svarbi straipsnio pradžia. Tai jau trečiasis elementas. Jeigu yra gera pradžia, kuria galima užkabinti skaitytoją, jis susidomės ir perskaitys visą straipsnį, jeigu pavyks išlaikyti panašią stilistiką. O jei jis perskaitys visą straipsnį, vadinasi, tekstas yra vykęs.

O pačiam žurnalistui kokia savybė reikalingiausia?

Kadangi nebedirbu žurnalistikoje nuo paskutinių XX a. metų, kai pradėjau rašyti knygas, man sunku ką nors pasakyti. Anuomet svarbiausia buvo gauti patį interviu, pasikalbėti su norimu asmeniu. Dabar internetas duoda tiek daug informacijos, kad bazinę informaciją jau vis tiek turi, dar iki susitikimo su pačiu žmogumi.

Kartais vis dar parašau į laikraštį, kai kokiu nors konkrečiu atveju manęs paprašo. Dažniausiai tai įvyksta tada, kai Gruzijoje vyksta kas nors itin svarbaus. Gauti informacijos šiandien daug lengviau techniškai, bet gauti teisingą informaciją turbūt yra svarbiausia. Žinoti, kurie žmonės pasakys tiesą, pažinoti žmones, kurie mąsto.

Kaip Jūs iš publicistikos perėjote prie knygų rašymo? Kodėl pasukote literatūros link?

Vienintelis dalykas, kuriuo užsiėmiau beveik nuo vaikystės ir kurį mokėjau, buvo rašymas. Aš turėjau tam tikrų įgūdžių, jau žinojau, kaip tvarkytis su medžiaga, turėjau tam tikrą stilių. Kai kam jis patiko, kai kam – ne, bet tai buvo mano stilius.

Kai atvykau iš Gruzijos į Kanadą, jau šiek tiek mokėjau anglų kalbą, bet ne tiek laisvai, kad galėčiau rašyti. Ir kita vertus, apie ką aš galėjau rašyti? Aš visiškai nepažinojau Kanados, tad rašiau į laikraščius apie Gruziją, apie Sovietų Sąjungą, apie skirtingus gyvenimo tenai aspektus. Tai buvo mano tema. Bet kiek ilgai aš galėjau tą temą plėsti?

Apie Kanados realijas žinojau labai mažai, nes, kaip ir kiekvienas emigrantas, buvau užsiėmusi savo pačios gyvenimu, jo gerinimu. O kai užsiimi savo gyvenimu, labai mažai laiko lieka aplinkiniam pasauliui pažinti. Žodžiu, supratau, kad žurnalistikoje nebeturiu ką veikti. O be rašymo aš daugiau nieko ir nemoku veikti. Todėl ir paragavau literatūros...

Savo knygas aš rašau tuo pačiu stiliumi, kokiu rašiau žurnalistikoje. Turbūt ne visą laiką rašiau teisybę būdama žurnaliste, bet vis tiek ten fantazijos buvo mažiau, o čia – visiška fantazija, tu – laisvas, gali daryti, ką nori. Žurnalistika man panaši į paukštį pririšta koja, – esi susaistytas su objektu, apie kurį rašai, susaistytas su savo tema. Truputį nuo jos gali atsiplėšti, bet ne per toli. O literatūroje tu nesi prie nieko prisirišęs. Jei veikėjas tau labai įkyri, tu jį paprasčiausiai gali nužudyti (juokiasi). Žodžiu, gali padaryti, ką užsimanęs.

Kiekviena nauja knyga, manau, yra kuriama tam, kad ištaisytų ankstesniosios klaidas. O kadangi aš darau daug klaidų, tai rašysiu irgi daug (juokiasi).

Malonu girdėti, nes tikimės ir lietuviškai ką nors perskaityti...

Norėčiau, kad mano kūrybos būtų išleista ir lietuviškai [kol kas Elenos Botchorichvili vertimų į lietuvių kalbą nėra – red. past.], nes mano senelė gimė Vilniuje, turėjo lenkišką pavardę. Niekada su ja nebuvau susitikusi. Jai buvo 16 metų, kai ji nuvyko su savo tėvais į Gruziją (tai buvo gana pasiturinti šeima). Kai jie atvyko į Gruziją, mano gražuolė šešiolikmetė senelė sutiko gruziną su dideliais ūsais. Jis ir tapo mano seneliu (šypsosi). Jie iš karto susituokė, turėjo keturis vaikus. Vienintelis dalykas, kurį žinau apie savo senelę, kad ji prastai kalbėjo rusiškai. Kokią kalbą mokėjo, nežinau. Gal lietuvių, gal lenkų... Žinau, kad ji truputį mokėjo prancūziškai, senelis irgi kalbėjo prancūziškai. Ta prancūzų kalba juos ir susiejo. O jau vėliau turbūt jie bendravo ir rusiškai, ir gruziniškai, bet su akcentu.

Apie Kanados realijas žinojau labai mažai, nes, kaip ir kiekvienas emigrantas, buvau užsiėmusi savo pačios gyvenimu, jo gerinimu. O kai užsiimi savo gyvenimu, labai mažai laiko lieka aplinkiniam pasauliui pažinti.

Aš taip pat kalbu su akcentu rusiškai, bet rašau be jo (šypsosi). Turiu vertėjus iš rusų į įvairias kalbas. Esu parašiusi kelias knygas, kurios išėjo keliose šalyse. Daugiausia vertimų į prancūzų kalbą, nes rusiškai mano kūryba nėra publikuota. Iš pradžių aš galvojau, jog jie nepublikuoja mano kūrinių dėl to, kad galbūt blogai rašau, galbūt rusų autoriai rašo geriau nei aš. Maniau, gal parašysiu geriau, ir tai kada nors patiks rusų leidėjams. Bet dabar taip nebemanau. Jei mano kūrybos yra išleista itališkai, portugališkai, rumuniškai, čekų ir kitomis kalbomis, o Rusijoje jos nepublikuoja, tai galbūt yra kitos problemos. Galbūt mano gruziniška pavardė...

Kokia Jūsų knyga Jums patinka labiausiai ir kodėl?

Negalėčiau atsakyti taip kategoriškai. Visos mano knygos man yra tarsi vaikai. Juk visada stengiesi savo vaiką išauklėti kaip labai gerą, mandagų, paslaugų, išauklėtą – bet juk ne visą laiką tai pavyksta. Vaikai būna tokie, kokie jie patys nori būti. Pavyzdžiui, savo trečiąją knygą – „Faina“ – parašiau dėl to, kad pirmose dviejose pagrindiniai veikėjai buvo vyrai. Pagalvojau, kad man reikia pabandyti pavaizduoti moterį savo romane. Aš paprasčiausiai užpildžiau šią knygą moteriškais pavidalais... Žodžiu, rašiau tenorėdama patikrinti save – ar aš turiu gabumų aprašyti moterį? O nutiko taip, kad ta knyga buvo sėkmingai parduota daugybėje šalių. Paskui parašiau ketvirtąją knygą, kurią pavadinau „Sovki“. Mano vertėjas į prancūzų kalbą – Bernardas Kreise, – vertęs Vladimirą Nabokovą, Levą Tolstojų... Būtent su juo dirbdama, išgirdau, kad geriau nevadinti šitos knygos „Sovki“ – prancūzų skaitytojui tai labai sunku ištarti, o ir šio žodžio niekas nežino. Bet aš norėjau šią knygą taip pavadinti, nes rašau apie sovietinius žmones šioje knygoje, ir man atrodė, kad ten nėra nieko bloga, jog nereikia gėdytis savo sovietinės kilmės. Apsimesti, kad mes visi nusiplovėme savo praeitį, manau, yra neteisinga. Todėl aš primygtinai prašiau, kad knygos antraštė būtų tokia. Ir aš pralaimėjau... Knyga netapo populiari. Ir jei aš būčiau įsivaizdavusi, jog šios knygos leidybai trukdys būtent pavadinimas, galbūt aš būčiau jį pakeitusi.

Kalbate apie klaidas, kurias padarėte knygose. O be klaidų ar yra kokia pagrindinė, bendra žinia, kurią siekiate perteikti skaitytojui? Ar kiekviena knyga – skirtinga?

Žinoma, kiekviena knyga – skirtinga. Neturiu herojų, kuriuos tampyčiausi iš knygos į knygą (juokiasi).

Man atrodo, kad kiekvieną sykį reikia kurti naują personažą. Buvo vienintelis atvejis, kai veikėjas mane kažkaip persekiojo, medžiojo, aš negalėjau juo atsikratyti. Tai buvo senas žmogus. Todėl antrojoje knygoje jo atsisakiau – paleidau jį į dangų. Ir jis pasitraukė. Tačiau paprastai kiekvienoje knygoje yra nauji veikėjai. Vienintelis dalykas, kuris vienija mano knygas, – aš rašau apie Sovietų Sąjungą. Ir ne vien dėl to, jog man tai yra labai svarbu. Tiesiog gerai pažinojau tą santvarką, juk suspėjau padirbėti ten kaip žurnalistė, o žurnalistika suteikia galimybę susitikti su gausybe žmonių. Žmonės tau pasakoja, patiki savąsias istorijas, ir jos gyvena tavyje. Aš naudoju Sovietų Sąjungos istoriją, savo gyvenimą joje, kaip skulptorius naudoja molį, atsirenku, kažką lipdau iš to, kažkas pasilieka, nubyra, tačiau kažkas lieka knygoms.

Taip pat jas vienija stilius – būtent tai, apie ką kalba literatūros kritikai. Nemanau, kad žmonės, kurie skaito mano knygas, sužino ką nors nauja apie Sovietų Sąjungą. Sunku ką nors nauja apie ją papasakoti, nes beveik viskas žinoma. Skaitytojus turbūt labiau domina mano stilius, pasakojimo maniera, veikėjai. Jie tampa artimi skaitytojams, net jei skaitytojai nėra gyvenę Gruzijoje ar Sovietų Sąjungoje ir net nežino, kur tai. Jie prisitaiko sau svetimą istoriją, ir jiems atrodo, kad ta knyga apie juos.

Gruzijoje negyvenate jau daugiau nei 20 metų. Ar daug Jūsų širdy yra vietos Gruzijai – galbūt stengiatės žiūrėti į savo šalį per atstumą?

Kadaise atrodė, jog kai tik grius Berlyno siena, atsivers Sovietų Sąjunga, staiga bus išspausdinta viskas, kas buvo draudžiama, ir mes pamatysime naujų vardų, kvapą gniaužiančių knygų – deja, taip neįvyko.

Kol kas visos mano knygos apie Gruziją. Visos penkios. Vadinasi, iš tiesų ta tema man labai rūpi. Mane labai jaudina, kas ten vyksta. Vis dėlto stengiuosi išlaikyti ir šiokią tokią distanciją. Tai man padeda ir kaip žmogui, ir kaip rašytojai, nes dideli dalykai matomi tik iš toli. Labai svarbu turėti galimybę žvelgti į viską iš visų pusių. Man norėtųsi, kad ši šalis gyventų geriau, kad ten nebūtų karų. Ir aš žinau, jog mano galimybės padėti šiai šaliai yra labai ribotos. Vienintelis dalykas, kurį aš galiu, tai rašyti apie ją ir suteikti žmonėms žinių, kad tokia šalis egzistuoja.

O kokie Jūsų įspūdžiai tokioj šaly kaip Lietuva?

Man Lietuva atrodo labai kultūringa šalis. Visų pirma – labai graži šalis. Vilnius – labai gražus miestas. Aš pavergta jo žavesio. Niekada nežinojau, kad yra toks gražus miestas. Tai – paslaptis, kurią visi laikė užrakinę... (šypsosi)

O žmonės labai santūrūs. Būtent tokią įsivaizduoju savo senelę, kurios niekada nepažinojau. Praeiviai labai gražūs, elegantiški, ypač merginos.

Kai susitikau su studentais ir skaitytojais, pamačiau, kaip sunku jauniems žmonėms atsistoti ir viešai užduoti klausimą. Taip ir pajutau, kad žmonės čia gana kuklūs.

Bet iš tos tylos, iš dėmesio, kuriuo mane apgaubė, iš klausimų supratau, kad mano pasakojimai juos domina. Tikiuosi, jog dabar mano knygos prancūzų kalba bus Prancūzų kultūros centro mediatekoje. Tikiuosi, kad kas nors tai perskaitys. Jei atsirastų lietuvių leidėjų susidomėjimas, būtų labai įdomu. Norėčiau čia pakliūti dar sykį. Man čia labai patiko.

Labai malonu girdėti. Dar norėčiau paklausti ne tik apie Jūsų, bet ir apie kitų autorių knygas: ką Jūs mėgstate skaityti?

Skaitau gana daug. Skaitau rusiškai, gruziniškai, prancūziškai ir angliškai. Tai man suteikia galimybę palyginti skirtingomis kalbomis kuriamą literatūrą, ypač šiuolaikinę, ir išvysti literatūros proceso kryptį.

Daugiausia skaitau rusiškai, nes ir rašau šia kalba, tad man reikia žinoti, kas dedasi šia kalba kuriamoje literatūroje. Nepasakyčiau, kad dabartinė rusų literatūra pateisina mano lūkesčius.

Kadaise atrodė, jog kai tik grius Berlyno siena, atsivers Sovietų Sąjunga, staiga bus išspausdinta viskas, kas buvo draudžiama, ir mes pamatysime naujų vardų, kvapą gniaužiančių knygų – deja, taip neįvyko. Man rodos, kaip ir anksčiau, geriausiu rusų literatūros amžiumi reikėtų laikyti XIX amžių. Kol kas jo neaplenkė.

Geriausiu XX amžiaus rašytoju laikyčiau Vladimirą Nabokovą, nors pagal temperamentą (o mano temperamentas yra gruziniškas, sproginėjantis) galbūt šis rašytojas ir kiek per šaltas man. Ten taip viskas priartinta prie tobulumo, kiekvienas žodis savo vietoj, šis kūrėjas yra nepralenkiamas kompozicijos meistras.

Kompozicija man yra labai svarbi, ir žurnalistikoje aš visad apmąstydavau savo straipsnio struktūrą, net jei tas tekstas būdavo tik 30-40 eilučių.

Iš kitų, labiau šiuolaikiškesnių rusų autorių mane labai domina Vladimiras Sorokinas. Iš kitų rusų rašytojų jis išsiskiria savo eksperimentavimais, kuria, siekia kažkokių uždavinių, kartais jam pavyksta, kartais – nelabai. Vis dėlto ta laisvė, su kuria jis išbando įvairius dalykus literatūroje, mane žavi.

Iš moterų rašytojų man patinka Liudmila Ulickaja, nors pati rašau visai kitu stiliumi, visai kita linkme. Iš jos kūrinių nuolatos gali tikėtis gerų dalykų.

Pagal stilių ir ritmą man labai įdomus Vladimiras Makaninas. Jo knygų turinys ne visada tenkina, bet matau, kad žmogus turi savo ritmą, ir tą ritmą aš girdžiu.

Taip pat Rusijoje yra daug gerų poetų, tarkim, Michailas Aizenbergas, labai įdomus kūrėjas.

O prancūzų kalba rašoma literatūra? Ar yra mėgstamų knygų, autorių?

Žinote, kadangi mes kalbamės rusiškai, turėtume kalbėti apie Andreą Makine'ą. Jis – išeivis iš Rusijos, rašo prancūziškai. Kiek žinau, jis nori vadintis prancūzų autoriumi, ir man atrodo, kad jis juo privalo vadintis. Nes pats autorius sprendžia, kas jis ir kuo nori būti. Jei Makine'as rytoj pasakys, kad jis nori būti japonų autoriumi, mes turėsime jį laikyti japonų autoriumi. Svarbiausia, jog jis geras autorius, kad ir kokiai šaliai jis priklausytų, kad ir apie ką jis rašytų. A. Makine'o kūrinių veikėjai – labai gerai aprašyti, jie nesistumdo prieškambaryje, kaip nutinka daugeliui rašytojų, o jie užeina po vieną į mūsų gyvenimus. Taigi – tai puikus autorius, kuriuo daugeliui vertėtų domėtis.

Ką Jums suteikia rašytojos gyvenimo būdas?

Dirbu, vilkėdama pižamą (juokiasi). Ne kiekvienas gali tuo pasigirti. Paprastai žmonės priversti rištis kaklaraiščius ar vilktis švarkus, juos kamuoja įvairios protokolo problemos. Aš dirbu namuose – kai neturi viršininko, kuris ant tavęs rėkia, tai reikia pastangų pačiam sau būti viršininku. Jeigu esi prastai organizuotas, nieko nepavyksta. Todėl turi būti labai aukšto lygmens organizuotumas.

Paprastai aš nežiūriu į laikrodį, žinau, kiek valandų. Dirbu tikriausiai daugiau negu žmogus, kuris dirba nuo devynių iki penkių, bet, kaip jau minėjau, turiu galimybę dirbti apsivilkusi pižamą (juokiasi). Tai man patinka.

Daug kalbate ir žinote apie stilių. Kas, Jūsų supratimu, yra literatūrinis stilius?

Žinau, kad mano stilius skiriasi nuo kitų. Nežinau, ar jis geras, ar blogas, – bet skiriasi. Iki šiol manęs kritikai stipriai nekritikavo, ačiū Dievui. Tačiau žinau, kad net jei kritikuotų, negalėčiau pakeisti to, ką aš darau. Tokiu stiliumi rašau visada, girdžiu kažkokį ritmą ir į tą ritmą įdedu savo žodžius. Kartais tie žodžiai netelpa, ir tada aš sėdžiu ir ieškau kitų. Rusų kalbą gerai moku ir kalbos jausmą turiu. Tačiau dažnai turiu rūpesčių dėl kompozicijos – kaip papasakoti? Kompozicija man yra labai svarbi, ir žurnalistikoje aš visad apmąstydavau savo straipsnio struktūrą, net jei tas tekstas būdavo tik 30-40 eilučių.

Dabar mano knygos irgi yra gana trumpos. Pavyzdžiui, mano antrojoje knygoje „Opera“ yra iš viso 65 puslapiai. Nežinau, ar kada nors sugebėsiu – ir nesiekiu – padidinti savo knygų apimtį ar svorį. Knyga būna tokia, kokia yra. Ir plunksna (kalbėkime simboliškai) tiesiog kažkurią akimirką stabteli. Tu tiesiog žinai, jog pasakei viską, ko norėjai, ir būtent tą momentą tau atrodo, kad padarei, kas geriausia.

Kai jau išleidžiama knyga, pamatai, jog buvo galima padaryti geriau ir tą, ir aną. Paskui surankioji save iš nebaigtų fragmentų ir keliesi, eini vilkėdama pižamą prie savo rašomojo stalo, kad vėl sukurtum ką nors geresnio, ką nors nauja (šypsosi).

Kalbino Antanas Šimkus