EPA nuotrauka

Labas, mielas skiautinėtojau,

jei dar veiktų telegrafas, šią savaitę Tau turbūt išsiųsčiau tik telegramą, kurioje rašyčiau: „Atsiprašau, dėl nenumatytų priešvelykinių aplinkybių skiautinių nebus tšk. Darbų kaugė išaugo tšk. Aš pats sumažėjau tšk. Naują savaitlaiškį parašysiu gegužės 12 d tšk. Iki tšk. Antanas tšk.“

Bet kadangi telegrafas neveikia, tai sukaupus jėgas telegramos stiliumi teks pabrūkšniuoti šiame laiškutyje, kurį paštininkas pristatys į kompiuterį tamstai Didžiojo penktadienio rytą.

Kai visą savaitę jautiesi toks mažas mažas, kad tilptum suvyniojamas į skiautę, kokiomis kultūrinių audinių atraižomis gobiesi? Va, ten kažkas vėjyje plazda...

Choreografijoje dominuojantis judesio plastiškumas, galimybė tuo pasigėrėti, prisiliesti bent akimis, – visa tai kartais labai praverstų kalendorinį pavasarį įpusėjusiam, bet širdy vis dar jo ligi galo nesulaukiančiam, sunkiai per kasdienybę klampojančiam žmogeliukui. Būna, susimąstai, kaip gera turėtų būti mokantiems eiti per gyvenimą šokio žingsniu. Taip gražiai, taip lengvai juda... Jau įtariu, ką atsakytų tokiam besigrožinčiajam baletu... „Kas lengvai juda, tas sunkiai dirba, kad to išmoktų.“ Ir dingtų ta žiogo svajų verta iliuzija. Užtat gugenhaiminiam miražui apie šiuolaikinio meno muziejų sklaidantis nepibrėžtoje ateityje vis realiau atrodo galimybė turėti moderniajam menui skirtą vietą.

Vieta, kur rašytojai suvažiuoja pasitarti ir išsirinkti jų interesams atstovausiančius žmones, šį sykį irgi buvo sostinėje. Viena iš pagrindinių programinių naujojo pirmininkų nuostatų – „Rašytojų sąjunga turėtų tapti prestižine visuomenės akyse organizacija, kuriai priklausyti kiekvienas rašantysis laikytų siekiamybe, o jai priklausantysis – garbe. Bet sykiu – ne uždaru išrinktųjų klubu, o atvira, aktyviai Lietuvos visuomenės kultūriniame gyvenime veikiančia jėga.“ Tenka pripažinti, kol kas rašytojo statusas pakankamai nykštukinis, o balsas – labai silpnas. Gal po truputį stiprės?.. Na, net jei ir ne toks stiprus kaip to jankio iš Marko Tveno romano.

Neutrali žinia apie kaimyninę šalį bendrame žiniasklaidos kontekste atrodo kaip gera. Vis svarstau, kas nutiko, kad mūsų tautos vardu gali būti kalbama tokia išvirkščia nepakantumo kalba, kokia mirga laikraščių antraštės. Vis ieškoma, kur kas aštriau, riebiau pasakė... ir iš vienos, ir iš kitos sienos pusės. Ačiūdie, kol kas tai tik trumparegių politikų abiejose valstybėse ydinga laikysena. Yra ir kitokių požiūrių: grupė Lietuvos intelektualų pasmerkė tvyrantį radikalizmą ir sulaukė atgarsių, praversiančių taikiam sambūviui.

EPA nuotrauka

Naujienos iš Rytų taip pat neblogos. Lietuvių teatro režisieriai vertinami plačiai. Tokia maža šalis, tokie dideli talentai. Per maža, kad visi kūrėjai dirbtų Lietuvoje. Vis kuris nors dirba užsieniuose. Gal dėl to sakoma, kad menininkų čia netgi mažiau nei vidutiniškai.

O štai atominės energetikos taikymo pasekmės ištuština gerokai didesnius plotus nei įsisenėjusios kultūrininkų bėdos. Daugiau teigiamų įspūdžių pastaruoju metu galbūt turėjo frankofonai ir frankofilai: pavyzdžiui, Vilius Litvinavičius parengė įspūdingą šiuolaikinės prancūzų kultūros apžvalgos pirmąją dalį.

Prancūziškosios temos atšvaitų galima rasti ir savaitės pokalbyje su gruzinų kilmės rašytoja. Pasak autorės, labai daug literatūroje (ir gyvenime, beje) lemia stilius. O stilius yra tam tikras ritmas, į kurį taikai žodžius... Taip ir norisi pridėti, taikai į kieno nors pėdas. Eini paskui seki... Kuo ir kaip seki, ten ir nueisi, ten ir nuves... Pavyzdžiui, labai gražu, kad kalbame ne tik apie tolimąjį užsienį, bet ir apie vadinamąsias lietuviškumo salas – pavyzdžiui, apie Gervėčius.

Žinoma, didžiosiose knygose apie Europą tokių salų salelių niekas net nepamini, bet niekas didžiosiomis nesidomėtų, jei neprisimintų savo priklausymo mažosioms. Juk ir milžinai iš pradžių šypsosi, kai nugirsta, kad nykštukai jiems daro įtaką, o paskui surimtėja – juk iš tikrųjų...

Ir į mažą kraštą atvyksta nobelistai, kurių vizitą ypatingu stiliumi aprašo Gražina Sviderskytė. Įdomu skaityti. Vietomis netgi keista. Gerąja prasme. Ritmas, kuriuo pateikiamas susitikimas su vokiečių rašytoja, toks kinematografiškas. Galėtų tikti ir filmo pradžiai. Ar pabaigai. Galbūt Gytis Lukšas tiksliau pasakytų.

O aš baigiu savaitės trumpuosius skiautinius. „Iki susitikimo tšk.“ Gražių velykinių... kaip nors išsivyniosim...