Kalbant apie Raudonąją jūrą negalima neprisiminti, kad šios jūros pakrantėje įvyko be galo daug Biblijoje aprašytų įvykių. Visų pirma Raudonoji jūra yra toji, kurią, išvesdamas iš Egipto nelaisvės žydus, praskyrė Mozė. Kol kas daugiau apie šį įvykį papasakoti būtų sunku, tačiau du Bibliją menančius – šv. Antano ir šv. Pauliaus – vienuolynus aplankėme grįždami iš puikaus El Gouna kurorto.

Raudonosios jūros pakrantėje ir stačiose Rytų dykumos (Eastern Desert) Gebel al-Galala al-Qibliya olose įsikūrę šv. Antano ir šv. Pauliaus vienuolynai yra pirmieji vienuolynai ne tik Egipte, bet ir visame krikščioniškame pasaulyje: Šv. Antanas pirmasis pasaulyje subūrė religinę bendruomenę ir davė pradžią naujai krikščioniškai tradicijai – vienuolynui. Tuo tarpu šv. Paulius yra pirmasis krikščionis atsiskyrėlis. Tai neabejotinai vienos labiausiai šventų vietų koptų – Egipto krikščionių - tikėjime.

Ruwais Antony

Iškart pasakysiu, kad mums labai pasisekė – atvykusius į vienuolyną pasitiko ir beveik keturias valandas lydėjo vienuolis tėvas Ruwais Antony. Mums buvo labai įdomu, tad tikiu, kad ir Jūs mielai sužinotumėte daugiau apie šventuosius Antaną ir Paulių bei jų pasekėjų įsteigtus vienuolynus.

Šv. Antanas – vienuolyno, kaip religinės institucijos, įkūrėjas. Jis gimė apie 251-uosius, nedidelio Aukštutinio Egipto miestelio turtingo žemvaldžio šeimoje. Būdamas 18 metų tapo našlaičiu ir neilgai trukus pamokslo metu išgirdo: „jeigu nori pasiekti tobulumą, parduok visą savo turtą ir išdalink jį vargšams“ (šv. Matas 19:21). Jo jaunesnioji sesuo tapo vienuole, o jis pats pasitraukė į Rytų dykumos kalnus ir išbuvo ten dvidešimt metų. Pasklidus gandams apie jo atsiskyrėlišką gyvenimą, jį ėmė lankyti pasekėjai, tad šv. Antanas persikėlė per Nilą ir įsikūrė Maymoon dykumoje. Vis dėlto ir čia jį lankė pasekėjai, kuriuos įkvėpdavo atsiskyrėliškas jo gyvenimo būdas, todėl 305 m. Kolzom kalne jis subūrė pirmąją krikščionišką bendruomenę: šalia jo olos ir sruvenančio šaltinėlio ėmė kurtis atsiskyrėliai.

Šv. Antano vienuolynas

Apie 310-uosius šv. Antanas sudarė Koptų bažnyčios kanonus, kuriuos į graikų kalbą išvertė jo pasekėjas šv. Atanazijus, po šv. Antano mirties parašęs veiklą „Šv. Antano Didžiojo gyvenimas“. IV-ojo amžiaus pradžioje, po trumpo apsilankymo Aleksandrijoje, siekdamas padėti imperatoriaus Maximinus Daia įkalintiems krikščionims, šv. Antanas sugrįžo į dykumą. Siekdamas visiško atsiskyrimo nuo pasaulietiško gyvenimo būsimas šventasis aukštoje Rytinėje dykumoje esančių kalnų oloje visiškai vienas praleido 44 paskutiniuosius savo gyvenimo metus ir mirė 356 metais, būdamas 105-erių metų amžiaus. Šiandieną patekti į olą, kuri yra iškilusi 700 m. virš jūros lygio, galima įveikus 300 metrų arba 1158 medinius laiptelius. Beveik keturių apsilankymo vienuolyne valandų mums neužteko paskutinei šventojo Antano gyvenamajai vietai aplankyti, tad jai galbūt bus skirtas vienas iš būsimų „žvilgsnių“.

 Atsiskyrėliškas šv. Antano gyvenimo būdas traukė minias jo pasekėjų ir po šventojo mirties. Bėgant metams prie dažno Egipto miestelio jau buvo įsikūrę atsiskyrėliai. Kiek vėliau išsibarsčiusios atsiskyrėlių grupelės ėmė jungtis į bendruomenes. Nors ir toliau vienuoliai gyveno atsiskyrėliškai, savo celes jie įkurdavo netoli vienas kito ir apjuosdavo stora siena, tokiu būdu vienuolynas visų pirma primindavo tvirtovę. Taip gimė vienuolynų tradicija. Vėliau vienuolynai imti steigti visoje Bizantijoje, o neilgai trukus ši tradicija pasiekė Italiją ir Prancūziją.

Kelias į Šv. Antano vienuolyną

Tačiau grįžkime į šv. Antano vienuolyną. Jis buvo įkurtas IV a. pradžioje, kuomet atsiskyrėliai ėmė kurtis netoli tos vietos, kur gyveno šv. Antanas. Būtent iš šios vietos vienuolyno idėja pasklido po visą pasaulį. Nuo pirmųjų vienuolyno įsikūrimo dienų jį juosia stipri ir aukšta (10 metrų aukščio) siena, kuri ypač svarbia tapo VIII ir IX amžiais, kuomet vienuolyną dažnai puldinėjo dykumoje gyvenantys beduinai.

XI a. juos pakeitė musulmonai, o didžiausiu išbandymu tapo XV a., kai buvo nužudyti beveik visi vienuolyno gyventojai. Šiandieną tuos kraugeriškus laikus mena nedidelė purvo plytų citadelė, į kurią patekti galima tik mediniu tilteliu. Tais laikais vienuoliai, nuo aukštos ir tvirtos tvoros mūrų įsitikinę gerais atvykėlio ketinimais, svečią pakeldavo įsikibusį į virvę. Per kitą šalia esančią skylę būdavo nuleidžiamas krepšys, kuriuo vienuoliai nuleisdavo maistą jo stokojantiems beduinams. „Jeigu tau trenkė į vieną skruostą, atsuk priešui kitą“?..

Šv. Antano vienuolyno kiemas

 Vienuolyno viduje iki šiol auga datules vedančios palmės, alyvmedžiai, truputis javų, daržovės. Beje, gan neblogoje parduotuvėlėje galima įsigyti ne tik suvenyrų, knygų, ikonų, bet ir bažnytinio vyno. Mes, žinoma, tokios galimybės nepraleidome ir dabar laukiame tinkamo vakaro vynui paskanauti : ))

Vienuolyne yra VI a. menančios girnos grūdams malti (analogiškos lietuviškam ir tarptautiniam variantui – akmuo ant akmens), kepykla, alyvų spaudimo presas ir, žinoma, vandens šaltinis, per dieną iš kalnų gilumos atnešantis taip reikalingus 100 kubinių metrų vandens. Mus lydėjęs vienuolis neabejoja, kad šaltinio vanduo – tai Dievo ženklas šiame skurdžiame krašte. Būtent šaltinių (o gal to paties šaltinio?) dėka šioje skurdžios ir rūsčios Rytų dykumos vietoje netoli vienas kito įsikūrė šv. Antanas ir šv. Paulius.

 Seniausia vienuolyno dalis yra IV a. pastatyta šv. Antano bažnyčia, - po pagrindiniu altoriumi yra šventojo antkapis. Mums, ir tikriausiai visiems lankytojams, lydintys vienuoliai pasiūlo uždegti mažas žvakutes šventojo atminimui. Bažnyčia gausiai ir labai gražiai ištapyta biblijiniais koptiškais motyvais, - kelios įspūdingos freskos siekia XIII a., dauguma – XVIII ir IX a.

Šv. Antano vienuolyno freskos

Šias freskas ir ikonas neseniai restauravo italai, - po šio darbo bažnyčią iš naujo konsekravo Aleksandrijos patriarchas Shenouda III. Iš viso vienuolyne yra šešios bažnyčios, dauguma kurių pastatytos XV a., o į šv. Mišias kviečia jų varpų gaudimas... Jau nebepamenu kurioje bažnyčioje yra vaizduojama šv. Mergelė Marija, nuoga krūtimi maitinantį kūdikėlį Kristų.

Dievo motina maitina savo kūdikį

Be abejonės, tai labai retas vaizdas. Vienuolyno bažnyčiose yra laikomi dar kelių šventųjų palaikai, pasakojama apie gausius jų dėka atsitikusius stebuklus.

 Šv. Antano vardas yra neatskiriamai susijęs su kito šventojo – šv. Pauliaus – vardu ir gyvenimu. Legenda pasakoja, kad šv. Paulius taip pat gimė III a. viduryje, turtingoje šeimoje Aleksandrijoje. Norėdamas išvengti romėnų persekiojimo jis patraukė į Rytų dykumą ir daugiau kaip 90 (devyniasdešimt!!!) metų praleido vienumoje, gerdamas šaltinio vandenį ir misdamas datulėmis. Dar, sakoma, kasdien paukštis atnešdavo jam pusę gabalėlio sausos duonos. Netoli vienumoje gyvenęs atsiskyrėlis šv. Antanas vienąkart gavo žinią apie šv. Paulių ir 343 m. jį aplankė. Po ilgos ir varginančios kelionės dykumos kalnais šv. Antaną kita puse gabalėlio sausos duonos pamaitino tas pats paukštis. Netrukus šv. Paulius netrukus mirė ant šv. Antano rankų, o liūtai padėjo jam iškasti kapo duobę šventam atsiskyrėliui.

Šv. Pauliaus vienuolyno, kuris yra nepalyginamai mažesnis nei šv. Antano vienuolynas, širdis – šv. Pauliaus bažnyčia, kurią jo pasekėjai IV a. pastatė toje vietoje, kur būta atsiskyrėlio olos. Bažnyčia nedidelė, tačiau jos sienos taip pat gausiai ištapytos freskomis su šv. Pauliaus bei kitų Biblijoje minimų šventųjų atvaizdais ir jų gyvenimo scenomis (Sv. Pauliaus vienuolynas_freskos_1). Vienuolynas taip pat primena tvirtovę, turėjusią apsaugoti bažnyčią nuo beduinų antpuolių.

 Sieninėje tapyboje bei kitoje ikonografijoje šv. Antanas dažnai vaizduojamas kartu su šv. Pauliumi. Pirmasis – koptų vienuolio drabužiais su koptų bažnyčios įstatų rinkiniu rankose, o antrasis – skurdžiais atsiskyrėlio drabužiais, virš galvos skrendančiu paukščiu su duonos gabalėliu snape ir po kojomis gulinčiais liūtais.

 Einant tiesiu keliu, tarp šv. Antano ir šv. Pauliaus vienuolynų susidarytų 25 km. kelias, tačiau Rytų dykuma - ne magistralė. Todėl eiliniam keliautojui atstumas nuo vieno vienuolyno iki kito - 85 km. Tie, kurie (kaip ir mes) kada nors sugalvos aplankyti šiuos vienuolynus nuo El Guna ar Hurgados pusės, visų pirma pasieks šv. Pauliaus vienuolyną. Sugrįžę į automagistralę būkite labai atidūs: tik benzino kolonėlė, motelis su kavine „Sahara“ „žỹmi“ Zafara vietovę. „Saharos“ kavinė, beje, yra tikriausiai vienintelė „civilizuota oazė“ kelyje nuo Ain Suhna iki pat El Guna (o jeigu į ją neužsukant, tai iki pat Hurgados). Dainiui patiko šioje kavinėje verdama turkiška kava, o man – šviežios apelsinų ir citrinų sultys. Norint aplankyti šv. Antano vienuolyną šioje vietoje reikia pasukti atgal ir iškart žvalgytis kelio nuorodos į vienuolyną. Jeigu važiuosite neužsukdami į kavinę, nuorodos nepamatysite!

 Pabaigoje turėčiau pasakyti, kad šie du vienuolynai yra išties nepaprastai krikščioniškai stiprios vietos. Sąmoningai nutarti gyvenimą praleisti atšiaurioje, skurdžioje, akmeningoje dykumoje ir visiškame atsiskyrime galėjo tik ypatingais stipraus, gal net mistinio tikėjimo žmonės. Šių žmonių religiniai įsitikinimai ir nepaprasta jų įtaka pasekėjams lėmė krikščionybės įsigalėjimą ir paplitimą visame pasaulyje.

 O gamta čia nepasikeitusi ir po beveik dviejų tūkstančių metų – tik kieta žemė, akmuo ir aitri saulė arba baltas mėnuo virš galvos.

 * - už šiame žvilgsnyje pateikiamą informaciją reiškiu padėką leidiniams „St. Antony monastery. Red Sea – Egypt“ ir „Lonely Planet. Egypt“.