Šv. Velykų mišios Betliejuje EPA nuotrauka

Jėzaus Prisikėlimo tiesa yra krikščionių tikėjimo viršūnė. Kristaus prisikėlimo paslaptį kaip tikrą įvykį liudija Naujasis Testamentas. Šv. apaštalas Paulius laiške Korintiečiams mums primena: „Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; Jis pasirodė Kefui, paskui Dvylikai“ (1 Kor 15, 3–5) ir ,,Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas“ (1 Kor 15, 14).

Kiekvienu laikotarpiu žmonės giliai trokšta tiesos ir solidarumo paženklintų asmeninių santykių. Daugelis puoselėja lūkesčius stiprinti autentiškus draugystės ryšius, pažinti tikrąją meilę, sukurti neišardomą šeimą, siekti asmeninio stabilumo ir tikrojo saugumo, tai yra to, kas gali laiduoti ramią ir laimingą ateitį. Didingesnio gyvenimo troškimas rodo, kad esame sukurti to, kurio „įspaudą“ nešiojamės. Dievas yra gyvenimas, ir štai todėl kiekvienas kūrinys siekia gyventi. Žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą, nepakartojamu ir ypatingu būdu siekia meilės, džiaugsmo ir ramybės. Šventasis Augustinas buvo teisus rašydamas: mūsų širdis nenurims, kol nesuras atilsio Tavyje. Tada nesunku suprasti, kaip beprasmiška manyti, kad tik pašalinus Dievą žmogus galės tikrai „gyventi“! Dievas yra gyvybės versmė. Jį panaikinti reikštų atskirti save nuo tos versmės ir neišvengiamai atsisakyti pilnatvės ir džiaugsmo. Kai kuriose pasaulio dalyse, ypač Vakaruose, neišskiriant ir mūsų Tėvynės, šiandienė kultūra linksta atmesti Dievą ir tikėjimą laikyti grynai privačiu dalyku, neturinčiu jokios reikšmės visuomenės gyvenimui. Net jei visos visuomenę pagrindžiančios vertybės, tokios kaip asmens kilnumas, solidarumas, pareigos darbui ir šeimai jausmas – kyla iš Evangelijos, regime savotišką „Dievo užtemimą“, tam tikrą amneziją (susilpnėjimą), kuri, nors ir nėra tiesioginis krikščionybės atmetimas, vis dėlto yra mūsų tikėjimo lobio paneigimas, galintis sugriauti mūsų tikriausią tapatybę.

Tvirtai tikime, jog Jėzus Kristus paaukojo save ant kryžiaus, kad dovanotų mums savo meilę; savo kančia Jis prisiėmė mūsų nuodėmes, dovanojo mums atleidimą ir sutaikino su Dangiškuoju Tėvu, atverdamas kelią į amžinąjį gyvenimą. Taip buvome išlaisvinti iš to, kas labiausiai apsunkina mūsų gyvenimą – iš nuodėmės vergijos. Dabar galime mylėti visus, net savo priešus, ta meile dalytis su vargingesniais ir sunkumus išgyvenančiais broliais bei seserimis.

Mielieji, kryžius neretai mus baugina, nes atrodo, kad jis neigia gyvenimą. Iš tiesų yra priešingai! Tai aukščiausia Dievo meilės  žmogui išraiška ir skaidriausia versmė, iš kurios trykšta amžinasis gyvenimas. Juk būtent iš Jėzaus širdies, perdurtos ant kryžiaus, ištryško tas dieviškasis gyvenimas, visados prieinamas tiems, kurie pakelia akis į Nukryžiuotąjį. Jėzaus kryžius – tai Dievo meilės ženklas ir naujo gyvenimo šaltinis. Be iš numirusių prisikėlusio Jėzaus negali būti jokio išgelbėjimo! Jis vienintelis gali išlaisvinti pasaulį iš blogio ir leisti augti mūsų visų trokštamai teisingumo, taikos ir meilės Karalystei.

Brangieji, statykime savo namą ant uolos, kasdien stenkimės laikytis Kristaus žodžio. Klausykimės Jo kaip tikro draugo, su kuriuo galime pasidalyti savo gyvenimo keliu. Turėdami Jį šalia, gebėsime drąsiai ir viltingai sutikti sunkumus ir problemas, taip pat nusivylimus ir nesėkmes. Mums nuolatos siūlomi lengvesni pasirinkimai, bet patys žinome, kad jie galiausiai yra apgaulingi ir neatneš mums giedrumo ir džiaugsmo. Tiktai Dievo žodis rodo autentišką gyvenimą, tik perduotasis tikėjimas yra kelią apšviečianti šviesa. Dėkingai priimkime šią dvasinę dovaną, gautą iš savo šeimų, ir įsipareigokime atsakingai atsiliepti į Dievo pašaukimą, augdami tikėjimu. Netikėkime tais, kurie sako, kad kitų pagalbos nereikia gyvenimui kurti! Priešingai, atsiremkime į mums brangių žmonių tikėjimą ir dėkokime Viešpačiui, kad juos sutikome...

Šventasis Tėvas Benediktas XVI sako: Dabar, kai visai Europai labai reikia iš naujo atrasti savo krikščioniškąsias šaknis, „būkite Kristuje įsišakniję ir ant jo statykitės, tvirtėkite tikėjimu“ (plg. Kol 2, 7). Gera būtų, kad visi: ir  besidalijantieji tikėjimu į Jėzų Kristų, ir svyruojantieji, abejojantieji ar netikintieji į Jį, gyvai patirtų tai, kas galėtų būti lemtinga jų gyvenime, – Prisikėlusį ir gyvą Viešpatį Jėzų ir Jo meilę kiekvienam iš mūsų.