Saulius Petreikis – charizmatiškas muzikantas, groja įvairiais instrumentais ir šiandien jau nė pats nesuskaičiuoja kiek fleitų ir dūdelių turi. Tačiau, kaip teigia, svarbu ne kiek turi, bet kiek ir kaip groji.

Jau kelerius metus S. Petreikis ne tik aktyviai scenoje šėlsta su Domantu Razausku, tačiau dalyvauja ir įvairiuose populiariosios, folkloro, džiazo, dainuojamosios poezijos projektuose su skirtingais atlikėjais. Maža to, prieš kurį laiką drauge su savo jaunesniuoju broliu Donatu ir kitais bendraminčiais susibūrė į kolektyvą „Saulės broliai“ ir jau spėjo įrašyti pirmuosius kūrinius.

Saulių Petreikį kalbina Gediminas Kajėnas.

Papasakok apie pačią pradžią, kaip tavo gyvenime atsirado muzika?

Muzika mane lydi nuo pat vaikystės – užaugau kaime, ir namuose nuolatos skambėjo folkloras – tėvas ir senelis buvo liaudies muzikantai. Iš čia ir pirmieji muzikiniai atsiminimai. Paskui mama nuvežė į Platelių muzikos mokyklą, kur pradėjau dūdą pūsti. Taip viskas ir užsisuko... Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje prasidėjo rimti mokslai, galima sakyti, nuo nulio, nes reikėjo keisti suvokimą visu šimtu aštuoniasdešimt laipsnių. Būtent čia buvo mano atspirties taškas, kur ir atsirado užsidegimas groti bei muzikos pojūtis. Paskui Vilniaus muzikos akademija, kur gilinausi į klasikinį akademinį grojimą.

Tačiau netapai klasikinės muzikos atlikėju...

Trečiame kurse, padirbėjęs orkestre, suvokiau, kad klasikinė muzika – ne mano muzika. Jutau, kad kažkas kitas šaukia. Matyt, tai atsirado palaipsniui, nes jau keletą metų rinkau įvairių tautų etninius instrumentus, mokiausi jais groti. Ir taip atradau garsų įvairovę, pamačiau, kad dauguma instrumentų turi specifinį garsą, skirtingus grojimo principus, ir tas akademinis muzikavimas tapo kažkoks nuobodus. Ėmiau smagintis džiazuodamas trimitu ir pūsdamas visokias fleitas bei dūdeles.

Vis dėlto kaip tik klasikinė muzika formavo tave ir čia gavai muzikinius pagrindus. Tačiau, kaip pats teigi, vėliau reikėjo išsilaisvinti iš šios muzikos. Kodėl? Gal profesionalus muzikinis išsilavinimas suteikia žinojimą ir išugdo atlikėją, bet nebūtinai kūrėją?

Tai, priklauso nuo specialybės, kurią studijuoji. Aš mokiausi klasikinio trimito klasėje. Akademinės muzikos studijos žmogų apriboja klasika ir tikrai ugdo ne kūrėją, bet atlikėją. Tai nėra nei gerai, nei blogai. Taip yra ir turbūt, tai normalu. Man asmeniškai akademinėje muzikoje pritrūko laisvės. Akademija suteikė discipliną ir tvarkos muzikoje pojūtį, tai be galo svarbu, tačiau laisvę atradau etninėje muzikoje. Improvizacijų ir kūrybos džiaugsmas atėjo kaip tik iš čia. Pavyzdžiui, šiais metais aš savarankiškai studijuoju keltų muziką, gilinuosi į jos subtilybes ir mokausi švilpauti jų fleitomis.

Laisvę muzikoje tau atvėrė indiška bansuri fleita, kuri, kaip pasakoji, padėjo suvokti, jog muzika yra vyksmas, ne tik natos.

Taip, tai atsirado per domėjimąsi Rytų kultūromis. Būtent šis instrumentas išlaisvino mano sielą ir leido skristi. Už tai esu dėkingas Ernestui Jepifanovui-Nadaprem, kuris ir supažindino su šiuo instrumentu bei grojimo juo subtilybėmis. Jis buvo mano pirmasis mokytojas pastūmėjęs link to, kur esu dabar. Ernesto pasakyti žodžiai, kad viskas, kas vyksta, vyksta pačiu laiku, man buvo ypač svarbūs, ir tai paskatino rinktis naują kelią. O grodamas bansuri jaučiuosi, lyg tas garsas, tekantis iš šios fleitos, eina per mane jau daugybę metų... Man rodos, kad ši muzika neša gėrio link. Bet tai tik žodžiai. Geriau galėčiau pagroti, tai būtų tikslesnis pasakymas... (juokiasi)

Man muzika tapo sielos mankšta, kaip joga – kūno. Tai dvasinė praktika, kurios metu mėgini pajusti kitą žmogų, intuityviai prisiderinti, kad skambėtum ne tu su savo improvizacijomis, bet pati muzika. O kai jau visą dieną prisigroji, tuomet prireikia ir kūno mankštos, kad kūnas pusiausvyrą atgautų (juokiasi).

Neįprasta, kad trimitininkas imtų pūsti skersinę fleitą. Bet man taip nutiko. Pradžioje tai buvo tik hobis, bet net nepajutau, kai tai tapo mano muzika. Dabar groju ne viena, bet dešimtimis skirtingų fleitų, neskaitant kanklių, trimito, armonikėlės ir visokių kitokių garsus skleidžiančių instrumentų bei daiktų.

Saulius Petreikis „Sun“


Ar pats suskaičiuoji, kiek fleitų turi?

Daug.

O keliomis groji?

Taip, čia kur kas svarbiau. Esmė ne instrumentų kiekis, bet kiek tu jais groji. Kalbant apie fleitas, kiekviena jų rūšis turi ir savo porūšius. Aš turiu klasikinę fleitą ir ja groju, taip pat indiškomis, keltiškomis, kiniškomis, vietnamietiškomis fleitomis. Iš šių susidarytų kiek daugiau nei trisdešimt. Na, ir dar krūva visokių ragų, dūdelių, dudukų,

Anksčiau turėjau maniją kaupti kuo daugiau instrumentų, nes viskas atrodė unikalu ir nepakartojama. Dabar galvoju, kad svarbu kuo profesionaliau valdyti vieną ar kelis instrumentus, taip atskleidžiant kuo platesnes paties instrumento galimybes bei jo skambesio niuansus. Todėl šiandien ir apsiriboju keltiška muzika, stengdamasis įsisąmoninti šios muzikos schemas. Tačiau neapleidžiu ir kitų instrumentų, kuriais tenka nuolatos groti ir taip palaikyti fizinę formą bei ryšį su instrumentu.

Ar kiekvienas skirtingas muzikinis instrumentas keičia ir patį tavo grojimą?

Grodamas prisitaikai prie instrumentų, kreipdamas dėmesį į jų technines galimybes. Rodos, paprasta sukurti vieną kūrinį ir jį groti visais likusiais instrumentais. Bet taip nebūna. Kas tinka vienam, nebūtinai tinka kitam. Kiekvienas instrumentas yra unikalus, todėl ir jo pritaikymas skirtinguose kūriniuose labai neapibrėžtas – vienur skamba, kitur – ne. Vis dėlto technikos, kurias įvaldai grodamas vienu instrumentu, gali būti pritaikomos ir grojant kitu. O tada nustembi, kaip netikėtai skamba instrumentai, kai jais groji, rodos, visiškai jiems svetimu būdu. Dabar, pavyzdžiui, mėginu suderinti armėnišką dūduką ir trimitą ir atrandu džiaugsmą taip eksperimentuodamas.

Vadinasi, kiekvienu instrumente stengiesi išsemti jo galimybes?

Taip. Skambesio ir technikos galimybes. Svarbiausia man pramokti tradiciškai groti kiekvienu instrumentu, o tada jau gali eksperimentuoti, kiek vaizduotė leidžia. Tai vadinama fusion arba sinteze.

Ar muzika keičia tave patį?

Taip, aš muzika gyvenu nuo ryto iki vakaro ir nežinočiau, ką daugiau daryti. Muzika esu gyvas. Mano galvoje nuolatos skamba garsai ir vyksta repeticijos (juokiasi). Ir dabar mums kalbantis aš groju airišką džigą, kurio techniką tobulinau iki vėlyvos nakties... Tai neapsakomo tempo grojimas, ir man knieti kuo greičiau pralaužti šią techniką, įsisąmoninti schemą, kad galva neveiktų, o pirštai judėtų savaime.

Saulius Petreikis „Graikija“

O ar tavo galvoje kada stoja tyla?

A, tai pati geriausia muzika... Mokausi tylos meno, jis sudėtingesnis už airišką džigą (juokiasi). Pauzės išties būtinos, nes kitaip nuo visų tų garsų orkestro ir galvos kolonėlės gali perdegti. Kartais reikia tiesiog paspausti restart. Kai yra galimybė, visada stengiuosi likti tyloje. Su ausinuku taip pat sunkiai sekasi draugauti, nors kartais jis labai praverčia – kol eini iki repeticijos, išklausai kūrinį, kurį paskui jau gali ir pagroti.

Matyt, tai jau profesinė liga – negaliu ištverti garsios muzikos. Žinoma, nekalbu apie koncertus, kuriuose pats groju – ten nuo garsios muzikos niekur nepabėgsi (juokiasi). Kai pats groji, viskas kitaip. Bet kad klausyčiausi kažkokios garsios muzikos – ne, geriau į mišką nuvažiuoti.

Paminėjai, kad groji įvairių kraštų etniniais instrumentais, tave traukia indų, airių muzika. O kaip su lietuviškąja etnine muzika, ar tai tau svarbu, įdomu?

Žinoma, kaip be savo šaknų. Prieš keletą metų pusę Europos apkeliavau grodamas lietuvišką etninę muziką, sujungtą su ambientu bei rytietiškais motyvais. Pats groju ir kanklėmis, ir autentiškomis birbynėmis, lumzdeliais, o su broliu neretai ir kokią žemaitišką dainą užtraukiam.

Bet su mūsų tradiciniais instrumentais yra bėdų – nėra meistrų, kurie juos darytų, nes ši tradicija, jos tęstinumas buvo sunaikintas. Taip, kanklės, kuriomis groju, yra padarytos meistro rankomis, bet tai ir viskas. Man labai patinka lumzdelio tembras, tačiau nežinau, kas galėtų padaryti gerą instrumentą. Gal todėl ir palinkau į kitus kraštus, tarkime, keltų muziką, kur gyva tradicija, yra ir instrumentų meistrų, ir mokytojų, ir ta muzika išlaiko aukštą lygį. Pas mus folklorinė muzika dažniausiai siejasi su mėgėjiška veikla, nors pastaruoju metu ši situacija keičiasi, ir etninę muziką bei jos motyvus atranda įvairių stilių muzikantai. Man rodos, ta muzika tiesiog turi lietis iš vidaus, tuomet viskas bus gerai.

Saulius Petreikis „Birbynės. Tema: vasara“

Kaip domėdamasis įvairių kraštų muzika, sąmoningai ar nesąmoningai perimdamas gražiausias dermes, motyvus, gali atsekti tai, kas yra tavo autentiška muzika? Ar vis dėlto čia jau ir pavyksta tam tikra sintezė, kažkokia „pasaulio muzika“?

Instrumentine prasme būtent taip ir yra. Aš nesiekiu išgryninti stilių, nesistengiu savęs apriboti griežtais žanrais. Juk ir anksčiau kiekvienas liaudies muzikantas grodavo pagal savo technines galimybes – kuo labiau pirštai lakstydavo, tuo techniškiau ir greičiau galėjo groti. O muzika – tai, kas gražu, ir negali būti kito apibrėžimo – arba tas grožis jaudina, arba ne. Tad koks skirtumas, iš kurios tradicijos pasiskolinai vieną ar kitą motyvą, vieną ar kitą techninį sprendimą, svarbu, kad tai skamba iš tavo paties gelmių.

Dalyvauji įvairiuose muzikiniuose projektuose nuo popmuzikos iki džiazo, etno ir meditacinių garsų kūrimo. Kaip tu atsirenki, su kuo groti? Kiek svarbu, ką groji?

Dažniausiai projektai, į kuriuos mane kviečia, yra susiję su tokia muzika, kokią aš ir groju. Žmonės renkasi puikiai žinodami, ko jiems reikia, ir jei jau kviečia prisijungti prie kažkokio projekto, vadinasi, jie žino, jog tokio skambesio ir garsų kaip tik jiems ir reikia. Tad svarbiausia man tampa energija, tvyranti tarp žmonių, su kuriais dirbu. Jei jau tarp jų kyla kažkokios nesantaikos, tai geriau eiti lauk. Man svarbu, kad muzika gimtų harmonijoje, tuomet ji džiugina, o ne vargina.

Naujas projektas „Saulės broliai“, kur muzikuoji drauge su broliu Donatu. Kuo šis projektas kitoks?

Tai net ne projektas, matyt, tuo visų pirma jis ir skiriasi. Jau pačiu pavadinimu akcentuojame brolybę, kaip bičiulystę ir santaiką bei saulę – šviesą. Taip ir mėginame groti – kad šviesu ir gera būtų tiek muzikine, tiek ir emocine prasme. Kol kas viskas yra nauja, tik pradėjome pirmuosius įrašus daryti. Juos duosime žmonėms paklausyti, kad ir jiems šviesiau taptų, jei kam dar tamsu (juokiasi).

Dalyvaudamas įvairiuose projektuose niekada negalvoju, kiek jie tęsis, tiesiog darau tai iš širdies, sudėdamas visą savo energiją ir kūrybiškumą. Vis dėlto apima liūdesys, kai vieną ar kelis kartus ta muzika nuskamba ir projektas baigiasi. Suprantu, kad nieko amžino nėra, ir tai – gera laikinumo pamoka. Gal todėl „Saulės brolius“ kuriame lyg šeimą, kur vyksta nuolatinis keitimasis idėjomis bei patirtimis, ir kiekvienas narys yra svarbi visumos dalis. Tarpusavyje bendraujame jau seniai, ne kartą skirtinguose projektuose ir programose esame groję, tai pagalvojome, kodėl gi mums nesusijungus ir kartu nepagrojus... „Saulės broliuose“, be manęs ir mano brolio Donato, kuris groja gitara ir dainuoja, taip pat muzikuoja smuikininkas Tadas Dešukas, akordeonistas Audrius Pazniokas ir perkusininkas Gediminas Mačiulskis.

Kokia „Saulės brolių“ varomoji jėga?

Nuoširdumas. Mes grojame mano brolio Donato Petreikio dainas – švelnias, lyriškas balades, kurios yra labai jaunatviškos, ir jose nerasi nė kruopelytės tamsos. Tai, ką jis kuria, yra tyra. Tačiau pati muzika yra paaštrinta, ir taip, man rodos, pavyksta darni įvairių stilių visuma.

O ką tu darai „Saulės broliuose“ per tas visas balades, jei negali šėlti, kaip kad įprasta tave dūkstantį scenoje matyti drauge su tuo pačiu D. Razausku? Ir iš kur apskritai tavyje tas šėlsmas?

(Juokiasi). Tas šėlsmas scenoje priklauso nuo žmonių, su kuriais būni. Grojant su Domantu gali ir ant galvos atsistoti, nes jis toks beprotiškas, kaip ir jo muzika. Aš tiesiog pritampu prie aplinkos. Juk Domantas taip pat groja lyriškų baladžių, per kurias nepašėlsi (juokiasi). Tuomet ir nešėlstu, linguoju į ritmą...

Viskas priklauso nuo to, kur ir kaip. Scenoje aš negaliu sau pasakyti – o, dabar tau reikia nustriksėti į kitą scenos galą, apsukti ratą, pamojuoti kažkam prieš nosį fleita ir spėti grįžti prie mikrofono, kai jau bus mano partija. Tai vyksta spontaniškai, ir nėra čia jokių taisyklių. Tačiau niekas nestovi vietoje, viskas keičiasi...

Saulės broliai „Airiškas valsas“

 

Daugiau informacijos apie „Saulės brolius“ ČIA

Nuotraukų autorė Zeneka