Tūlas, važiuodamas Lietuvos keliais, pastebės, kiek daug aplink dirvonuojančių laukų. Tai XX amžiaus pabaigos sociopolitinių pokyčių ir žemės ūkio reformos pasekmė. Suirus kolektyviniams ūkiams, jiems priklaususios žemės nebuvo kam dirbti, ir ji buvo pamažu apleista. Šiandien nedirbamos žemės Lietuvoje – beveik 500 tūkstančių hektarų.

Daugiausia dirvonuoja ta žemė, kuri dar negrąžinta savininkams. Kyla klausimas: ką su šiomis dirvonuojančiomis žemėmis daryti? O kad daryti reikia – neabejotina. Ne vien dėl ūkinių priežasčių (nekuriama pridedamoji vertė), bet ir dėl estetinių. Ištisus kilometrus besitęsianti monotoniška dykra vargu ar gali ką nors džiuginti.

Vienas iš būdų – apželdinti ją mišku. Fiziniai ar juridiniai asmenys, o taip pat valstybinės žemės valdytojai gali pasinaudoti Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 programos (KPP) II krypties „Aplinkos ir kraštovaizdžio gerinimas“ priemonėmis. Šiuo atveju mums aktuali 3-ioji pastarosios krypties priemonė. Jos tikslas: skatinti ne žemės ūkio paskirties ir apleistos žemės ūkio paskirties žemės apželdinimą mišku, kaip alternatyvų žemės panaudojimą.

Norėdamas apželdinti nedirbamą arba apleistą žemę mišku, pareiškėjas turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Iš teritorinio žemėtvarkos skyriaus turi būti gavęs leidimą įveisti mišką; želdinamas plotas turi būti ne mažesnis kaip 0.5 ha; parama teikiama veisiant vietines medžių ir krūmų rūšis. Išmokų dydis priklauso nuo nuo pasirinktų medžių rūšių ir apsodinamos žemės derlingumo. Kompensuojama 70–80 proc. vidutinių miško įveisimo išlaidų.

Žemės ūkio ministerijos Kompensacijų ir investicijų skyriaus vyriausiojo specialisto Karolio Gineikos pasiteiravome: ar apleistos žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku galėtų išspręsti dirvonuojančių laukų problemą? „Taip, iš dalies, – sutiko pašnekovas. – Ir vis dėlto būtų efektyviau, jei tos žemės būtų įdirbtos ir duotų žemės ūkio produkcijos.“ Jo nuomone, geriausia būtų apželdinti žemės ūkio veiklai netinkamas žemes: nederlingas ir sugadintas.

Pasidomėjus, kas žemės savininkui, panorusiam apželdinti savo žemę mišku, patartų ką, kur ir kaip sodinti, kaip prižiūrėti, K. Gineika sakė, kad visą informaciją galėtų suteikti ir patarimų duoti vietos miškų urėdijos miškininkai arba privatūs to rajono miškininkai. Jie gali parengti miško želdinimo, žėlimo projektą ir padėti apsodinti bei prižiūrėti pasodintą mišką. Tačiau „visų pirmą reikėtų užpildyti paraišką, iš teritorinio žemėtvarkos skyriaus gauti leidimą įveisti mišką ne miško žemės sklype; surašyti želdinimo ir žėlimo projektą, patvirtinti jį atsakingose institucijoje ir turėti sodmenų ar sėklų kilmės liudijimus.“

Bene svarbiausias dalykas žemės savininkams – išmokos. K. Gineika: „Vienkartinė (ir kasmetinė) miško įveisimo išmoka mokama jau po miško įveisimo. Taigi miškas yra įveisiamas pareiškėjo lėšomis, o išlaidos yra kompensuojamos vėliau. Kalbant apie kasmetines išmokas, kiekvienais metais deklaruojant apželdinto miško plotą yra išmokamos įveisto miško apsaugos išmokos ir prarastų pajamų kompensacijos.“

Vienas iš pavyzdingai tvarkančių savo miško valdas – Raimundas Nagelė, pavyzdingai tvarkomos privačios miško valdos konkurse Panevėžio apskrityje laimėjęs pirmą vietą. Uždavėme keletą klausimų ir jam.

Kaip sugalvojote apželdinti savo žemę mišku?

Visų pirma pats esu miškininkas. Taigi turiu žinių, ką ir kaip daryti. Antra – žemės čia nėra labai našios. Kadangi pats žemės nedirbu, realizuoju save toje srityje, kurią geriausiai išmanau. Trečias argumentas: turiu savų miškų ir noriu sudaryti vientisus jų masyvus, kurie ateityje galės duoti naudą. Tačiau didžiausia nauda man – dvasinis pakylėtumas, kurį jauti, kai pasodini mišką ir matai jį augant.

Keliaujant po Lietuvą, matyti daug dirvonuojančių laukų. Galbūt juos, kiek įmanoma, reikėtų užsodinti mišku?

Dirvonuojančių laukų yra, tačiau nepasakyčiau, kad labai daug. Turbūt priklauso nuo rajono. Štai pas mus, Biržų, Rokiškio rajonuose dirbamos žemės netgi trūksta. Aš želdau tas žemes, kurios tam tinka. Su šeima esame apsodinę 22 hektarus žemės, šiemet sodinimo darbus kaip ir baigėme. Dabar belieka laukti lietaus. Reikšminga parama buvo Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonės. Būtent, parama skirta ne žemės ūkio ar apleistos žemės apželdinimui mišku. Tiesa, tie pinigėliai išmokami kiek vėliau, jau pabaigus darbus.

Ar užteko darbams vien šeimos pajėgų?

Nebūtų užtekę. Kvietėmės talkon kitus: pažįstamus, draugus, nes apželdinami plotai – tikrai dideli. Visgi daugiausia įdėta savo jėgų.

Su kokiais sunkumais susidūrėte apželdinimo metu? Ką reikėtų žinoti žmogui, panorusiam įgyvendinti panašų sumanymą?

Miškas – ne daržas, todėl jam ugdyti reikia specialių žinių. Projektą gali padaryti specialistas, tačiau želdinimo eigą turi išmanyti ir pats. Kalbant apie paramos gavimo procesą, reikėjo sutvarkyti nemažai popierių, tačiau tai suprantama – norint užtikrinti kokybę ir tikslumą, vargu ar gali kitaip būti. Iš pradžių turi gauti leidimą, paruošti projektą, nudirbti sodinimo darbus ir imtis priežiūros. Rudenį – tepimas repelentais. Vasarą – šienavimas, ugdymas, kad sodinukai nebūtų nustelbti. Jei netinkamai prižiūrėsi, rezultatas bus prastas ir paramą gali tekti gražinti. Taigi turi išmanyti reikalą.

Beje, kokius medžius sodinote ir kiek kainavo sodinukai?

Šiemet 22 hektaruose žemės pasodinau 13 tūkstančių beržų ir 52 tūkstančius pušų. Ir dar – pildymai. Tai tikrai nemažai, niekada nesu tiek daug sodinęs. Šiomis dienomis sodmenys yra gana brangūs. Beržų sodinukai kainuoja 60 centų, o pušų – 15–30 centų. Tačiau visus rūpesčius ir išlaidas, kaip jau minėjau, atperka gražiai augantis tavo rankomis sodintas miškas. Aš asmeniškai sodinau mišką ne tik sau pasigėrėti, bet ir anūkams. Būkime teisingi, mes juk taip pat naudojamės senelių paliktu mišku.